Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Eime, princese. Reikia iš čia nešdintis. Jam atsiųsim pagalbą.

Prisivertusi atsisukti ir pasižiūrėti į Kristianą pajutau, kiek daug jis reiškia Lisai.

– Lisa... – kreipiausi dvejodama. Ji pažvelgė į mane nustebusi, tarsi būtų pamiršusi, kad ir aš čia esu. Tylėdama nubraukiau plaukus nuo kaklo.

Kurį laiką ji žvelgė nieko nesuprantančiu žvilgsniu, paskui jos akys suspindo.

Meili šypsena apnuogino iltis, joms susmigus į kaklą iš mano lūpų išsiveržė tyli aimana. Tik dabar supratau, kaip man trūko to saldaus, nuostabaus skausmo. Mane užliejo palaima, svaigulys, džiaugsmas. Jaučiausi tarsi sapne.

Nežinau, kiek laiko Lisa gėrė iš manęs. Tikriausiai neilgai. Jai nė į galvą nebūtų atėję gerti tiek, kad nužudytų ar paverstų strigoje. Paskui Alberta prilaikė mane, kad nepargriūčiau.

Apdujusi žiūrėjau, kaip Lisa pasilenkia prie Kristiano ir uždeda ant jo rankas. Girdėjau, kaip per mišką braunasi sergėtojai.

Šįkart nemačiau nei šviesos, nei žiežirbų. Viskas vyko tarp Lisos ir Kristiano. Endorfinai susilpnino mūsų ryšį, bet prisiminiau Viktoro gydymą, Lisos sukurtas nuostabias spalvas ir muziką.

Priešais mano akis vyko stebuklas. Alberta išsižiojo. Kristiano žaizdos užsivėrė. Kraujas išnyko. Rausvumas – nors ir kiek mažai jo turi išblyškę morojai – grįžo į jo skruostus. Kristiano vokai suvirpėjo, akys prisipildė gyvybės. Atsimerkęs jis nusišypsojo Lisai. Atrodė, lyg žiūrėčiau Disnėjaus filmą.

Daugiau nieko neatsimenu. Tikriausiai praradau sąmonę.

Atsipeikėjau ligoninėje, kur dvi dienas man buvo lašinami skysčiai ir gliukozė. Lisa nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį, kalbos apie pagrobimą pasklido po visą akademiją.

Kirovai ir keliems išrinktiesiems teko papasakoti apie Lisos galias, kaip ji išgydė Viktorą, Kristianą ir mane. Naujienos buvo pritrenkiamos, bet administracija sutiko laikyti jas paslaptyje. Niekas nė nemanė uždaryti Lisos.

Dauguma mokinių žinojo, kad Viktoras Daškovas pagrobė Lisą Dragomir, tik nežinojo kodėl. Per susirėmimą su Dimitrijum ir jo komanda žuvo keletas Viktoro sergėtojų. Gaila, nes sergėtojų ir taip trūko. Viktorą uždarė į kamerą, jį turėjo išsivežti karališkieji sargybiniai. Morojų valdžia buvo daugiau simbolinė, bet jie turėjo savo kalėjimus. Tikrai nenorėčiau ten atsidurti.

O Natali... Viskas labai sudėtinga. Ji buvo nepilnametė, bet padėjo tėvui. Tai ji pakišdavo gaištančius gyvūnus ir stebėjo Lisą – dar prieš mums pabėgant iš akademijos. Ji valdė žemės elementą ir supūdė suoliuką, o aš susilaužiau koją. Pamatę, kad neleidau Lisai gydyti balandžio, jiedu suprato, jog turi sužeisti mane – tai buvo vienintelė galimybė priversti ją gydyti. Natali išlaukė tinkamos progos. Dabar jos neareštavo. Akademija laukė karališkojo nuosprendžio.

Man buvo gaila Natali. Ji naivi ir patikli. Bet kas galėjo ja pasinaudoti, ką jau kalbėti apie tėvą, kurį ji mylėjo ir beviltiškai siekė jo dėmesio. Dėl jo būtų padariusi viską. Sklandė gandai, kad ji stovėjo prie jo kameros, šaukė ir maldavo leisti pasimatyti. Jai neleido.

Mudvi su Lisa draugavom kaip ir anksčiau, bet jos pasaulėlyje daug kas pasikeitė. Po tų dramatiškų įvykių suprato, kas jai išties svarbu. Ji paliko Aroną, ir nors esu tikra, kad tai padarė švelniai, jam turėjo būti labai sunku. Lisa jį metė antrąkart. O tai, kad buvusi mergina jį apgaudinėjo, tikrai nepadidino pasitikėjimo savim.

Pamiršusi dvejones Lisa ėmė susitikinėti su Kristianu. Ji nesuko galvos dėl savo reputacijos. Matydama juos susikibusius už rankų sunkiai galėjau tuo patikėti. Atrodė, ir pats Kristianas tuo netiki. Klasės draugai buvo apstulbę. Jie vargiai galėjo susitaikyti, kad dabar teks jį pripažinti sau lygiu, ką jau kalbėti apie draugystę su Lisa.

Tuo tarpu mano meilės reikalai klostėsi ne taip sėkmingai – jei tik tai išvis galima pavadinti meile. Dimitrijus neaplankė manęs ligoninėje, mūsų treniruotės buvo atidėtos. Tik ketvirtą dieną po pagrobimo susitikau su juo sporto salėje. Buvom vieni.

Grįžau pasiimti kuprinės ir pamačiusi jį tiesiog suakmenėjau, negalėjau pratarti nė žodžio. Jis jau norėjo praeiti pro šalį, bet paskui sustojo.

– Rouz... – galiausiai ištarė nejaukiai patylėjęs. – Turėsi papasakoti, kas atsitiko. Tarp mūsų.

Seniai norėjau su juo pasikalbėti, bet tikrai ne taip įsivaizdavau šią sceną.

– Negaliu. Tave atleis arba dar blogiau.

– Ir teisingai padarys. Pasielgiau neleistinai.

– Negalėjai nieko padaryti. Užkeikimas...

– Nesvarbu. Tai buvo neteisinga. Ir kvaila.

Neteisinga? Kvaila? Prikandau lūpą, ašaros užtemdė akis. Bet aš greitai susivaldžiau.

– Nieko baisaus neįvyko.

– Nesakyk taip. Aš tavim pasinaudojau.

– Ne, – pasakiau ramiai. – Nepasinaudojai.

Tikriausiai jis išgirdo virptelint mano balsą, nes rimtai pažvelgė į akis.

– Rouz, aš septyneriais metais vyresnis. Po dešimties metų šitas skirtumas bus nežymus, bet dabar jis milžiniškas. Aš suaugęs. Tu dar vaikas.

Krūptelėjau. Geriau jau būtų man trenkęs.

– Kai ant manęs užgriuvai, nelaikei vaiku.

Dabar krūptelėjo jis.

– Todėl, kad tavo kūnas... Bet tai dar nereiškia, kad esi suaugusi. Mūsų patirtis skirtinga. Aš pažįstu gyvenimą. Aš žudžiau žmones, ne gyvūnus. O tu... Tu dar tik pradedi gyventi. Dabar svarbiausia namų darbai, drabužiai ir šokiai.

– Manai, kad man daugiau niekas nerūpi?

– Kodėl? Rūpi. Bet tai tavo pasaulis. Tu dar bręsti, turi pažinti save, suprasti, kas tau svarbu. Tuo ir užsiimk. Draugauk su bendraamžiais.

Bendraamžiai manęs nedomino. Bet to nepasakiau. Nieko nepasakiau.

– O net jei ir nieko nepasakosi, įsisąmonink, kad tai buvo klaida. Ir daugiau ji nepasikartos, – pridūrė Dimitrijus.

– Todėl, kad tu vyresnis? Kad tai neatsakinga?

Jo veido išraiška buvo neįskaitoma.

– Ne. Nes tu manęs nedomini kaip mergina.

Žiūrėjau į jį netikėdama savo ausimis. Jis mane atstūmė – aiškiai ir nevyniodamas žodžių į vatą. Viskas, kas tą naktį atrodė gražu ir prasminga, sudužo į šipulius.

– Dėl visko kalti kerai. Supranti?

Buvau įskaudinta ir pažeminta. Neketinau apsikvailinti ginčydamasi ar maldaudama. Todėl tiesiog truktelėjau pečiais.

– Taip. Suprantu.

Iki vakaro gailėjau savęs ir nekreipiau dėmesio į Lisos ir Meisono mėginimus ištempti mane iš kambario. Ar ne ironiška, kad niekur nenorėjau eiti? Mano elgesys gelbėjant Lisą taip sužavėjo Kirovą, kad ji panaikino namų areštą.

Kitą dieną prieš pamokas nuėjau aplankyti Viktoro. Akademijoje buvo įtaisytos tikros kameros su grotomis, koridoriuje budėjo sergėtojai. Teko pavargti, bet įtikinau leisti su juo pasimatyti. Vienas iš sergėtojų važiavo tame pačiame visureigyje ir matė, kaip kankinausi, kai buvo kankinama Lisa. Pasakiau jam, kad turiu paklausti Viktoro, ką jis padarė Lisai. Tai buvo melas, bet jie patikėjo. Man leido penkias minutes su juo pasikalbėti, patys diskretiškai pasitraukė toliau, iš kur galėjo mus matyti, bet ne girdėti.

Stovėdama prie Viktoro kameros nesupratau, kodėl anksčiau jo gailėjausi. Atjaunėjęs ir sveikas jo kūnas sukėlė man įtūžį. Viktoras sėdėjo ant siauros lovos sukryžiavęs kojas ir skaitė. Išgirdęs mano žingsnius pakėlė akis.

– Rouz, kokia maloni staigmena. Tavo sugebėjimai ir toliau mane stebina. Maniau, man neleidžiama su niekuo matytis.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir nutaisiau griežtą veidą.

– Panaikinkit kerus.

– Apie ką tu?

– Apie kerus, kuriuos užleidot ant manęs ir Dimitrijaus.