Райчел Мид: Vampyrų akademija

Versta iš:

Richelle Mead

Vampire academy, Razorbill

Published by the Penguin Group

Penguin Young Readers Group, New York

ISBN 978-9955-38-858-6

Viršelio fotografija © 2007 Fanelie Rosier/istock

Copyright 2007 © Richelle Mead

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2010

© Leidykla „Alma littera“, 2010

Iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorės Rasa Praninskienė, Marijona Treigienė

Maketavo Valdas Bautrėnas

Džekei ir Keitlin – mano miesto merrrginoms

Pirmas

Jos baimę pajutau anksčiau, negu išgirdau riksmą.

Jos košmaras smelkėsi į mane ir pažadino iš sapno – gulėjau paplūdimyje, o kažkoks gražuolis tepė mane aliejumi nuo saulės. Mintyse sukosi vaizdiniai – jos, ne mano – ugnis, kraujas, dūmai, sulankstytas automobilis. Vaizdiniai mane slėgė, dusino, kol suvokiau, kad šis sapnas ne mano.

Pabudau. Ilgų, tamsių plaukų sruogos buvo prilipusios man prie kaktos.

Lisa per miegus blaškėsi ir šaukė. Pašokau iš lovos ir akimirksniu atsidūriau prie jos.

– Lisa, – papurčiau ją. – Lisa, pabusk.

Riksmas nutilo, jį pakeitė tyli aimana.

– Andrė, – sudejavo ji. – Dieve mano...

Padėjau jai atsisėsti.

– Lisa, tai buvo sapnas. Pabusk.

Ji sumirksėjo ir atsimerkė. Prieblandoje mačiau, kad ji pradeda suvokti, kur esanti. Nelygus alsavimas nurimo ir Lisa padėjo galvą man ant peties. Apkabinau ją ir paglosčiau plaukus.

– Viskas gerai, – tyliai pasakiau. – Viskas baigėsi.

– Sapnavau košmarą.

– Žinau.

Taip sėdėjom kelias minutes nepratardamos nė žodžio. Kai pajutau, kad ji aprimo, pasilenkiau prie naktinio staliuko, skyrusio mūsų lovas, ir uždegiau lempą. Šviesa buvo silpna, bet mums ryškios ir nereikėjo. Priviliotas šviesos mūsų kaimyno katinas Oskaras užšoko ant atviro lango atbrailos.

Iš tolo aplenkdamas mane – dėl kažkokių priežasčių gyvūnai nemėgsta dampyrų – jis stryktelėjo ant lovos ir tyliai murkdamas pasitrynė į Lisą. Morojams jie antipatijos nejautė, o Lisą netgi mylėjo. Nusišypsojusi ji pakasė katinui pagurklį ir aš pajutau, kad ji visiškai nusiramino.

– Kada paskutinįkart gėrei kraujo? – paklausiau tyrinėdama jos veidą. Jis buvo blyškesnis nei paprastai. Po akimis juodavo ratilai, ji atrodė nusilpus. Visą savaitę mokykloje buvo tikras chaosas ir aš neprisiminiau, kada paskutinįkart daviau jai kraujo.

– Praėjo... daugiau nei dvi dienos, tiesa? Trys? Kodėl man nieko nesakei?

Ji truktelėjo pečiais ir nusuko akis.

– Buvai užsiėmus. Nenorėjau trukdyt...

– Velniop, – atkirtau atsisėsdama patogiau. Nieko keisto, kad ji tokia nusilpus. Oskarui nepatiko, kad prisiartinau, jis nušoko nuo lovos ir grįžo ant palangės, kur galėjo stebėti mus iš saugaus atstumo.

– Eikš. Tau reikia kraujo.

– Rouz...

– Eikš. Pasijusi geriau.

Atlošiau galvą ir atmečiau plaukus apnuogindama kaklą. Mačiau, kad ji dvejoja, bet reginys buvo pernelyg gundantis. Veidu perbėgo alkio šešėlis, prasivėrusios lūpos apnuogino nuo žmonių slepiamas iltis. Tos iltys keistai nederėjo prie veido. Švelnių bruožų šviesiaplaukė buvo panašesnė į angelą nei į vampyrę.

Jai lenkiantis prie mano kaklo pajutau, kaip širdis daužosi iš baimės ir nekantrumo. Šis jausmas man nepatiko, bet negalėjau nieko padaryti – tai viena mano silpnybių.

Iltims susmigus į kaklą iš skausmo riktelėjau. Paskui skausmas išnyko, jį pakeitė nuostabus, auksinis džiaugsmas, apėmęs visą kūną. Šimtąkart geriau, negu apsvaigti nuo alkoholio ar narkotikų. Netgi geriau už seksą – bent jau taip maniau, nes dar nebuvau to darius. Grynas, ypatingas malonumas pasklido po visą kūną ir tarsi žadėjo, kad dabar viskas bus gerai. Ta būsena tęsėsi. Jos seilėse esančios medžiagos padidino endorfinų kiekį, ir aš pamiršau viską aplinkui, pamiršau, kas esu.

Deja, viskas greitai baigėsi. Maždaug po minutės.

Lisa atsitraukė ir šluostydamasi lūpas pasižiūrėjo į mane.

– Gerai jautiesi?

– Taip. – Atsiguliau ant lovos, netekus kraujo man sukosi galva. – Išsimiegosiu ir viskas bus gerai.

Šviesios, nefrito žalumo akys stebėjo mane su nerimu. Lisa atsistojo.

– Atnešiu tau užkąsti.

Jau norėjau prieštarauti, bet ji išėjo nespėjus ištarti nė žodžio. Malonumas susilpnėjo, kai tik nutrūko ryšys, bet tebejaučiau jį pulsuojant gyslose, ir mano lūpas iškreipė kvaila šypsena. Pasukau galvą ir pažvelgiau į Oskarą, tebetupintį ant palangės.

– Nežinai, ką prarandi, – pasakiau jam.

Tačiau katino dėmesys buvo sutelktas į lauką. Jis susirietė į kamuoliuką ir juodas kaip derva kailis pasišiaušė. Uodega pradėjo trūkčioti.

Lioviausi šypsotis ir prisiverčiau atsikelti. Kambarys sukosi, prieš atsistodama turėjau luktelėti. Pakilus apėmė silpnumas. Šiaip ne taip priėjau prie palangės ir pažvelgiau laukan. Katinas atidžiai mane nužiūrėjo, šiek tiek pasitraukė į šalį, paskui vėl nukreipė akis į lauką.

Šiltas brizas – keistai šiltas Portlando rudeniui – kedeno man plaukus. Gatvėje buvo tamsu ir sąlyginai tylu. Trečia nakties, vienintelis metas, kai studentų miestelis nurimsta. Namas, kuriame pastaruosius aštuonis mėnesius nuomojomės kambarį, buvo apsuptas senų, įvairiausių stilių namų. Kitapus gatvės mirksėjo žibintas – atrodė, tuoj užges. Bet jo šviesos užteko įžvelgti automobilių ir namų kontūrus, medžių ir krūmų siluetus.

Ir mane stebintį vyrą.

Iš netikėtumo net atšlijau. Jis stovėjo po medžiu už kokių dešimties metrų ir pro langą galėjo matyti, kas vyksta kambaryje. Pakankamai arti, kad galėčiau į jį ką nors paleisti. Ir tikrai ganėtinai arti, kad pamatytų, ką darėm su Lisa.

Vyrą slėpė šešėliai ir net mano aštrus regėjimas nepadėjo įžvelgti jo bruožų, tik ūgį. Jis buvo aukštas. Labai aukštas. Vyras dar kiek luktelėjo, paskui žengė atgal ir pasislėpė tarp medžių kiemo gale. Buvau tikra, kad jis ne vienas, bet žmogystas prarijo tamsa.

Kad ir kas jie buvo, Oskarui nepatiko. Paprastai jis sutardavo su visais, jį suerzindavo tik keliantys akivaizdžią grėsmę. Vyras lauke Oskarui nepadarė nieko blogo, tačiau katinas pajuto kažką negero.

Taip jis elgdavosi ir pamatęs mane.

Pajutau stingdančią baimę, kuri beveik – bet ne visai – sunaikino Lisos įkandimo sukeltą palaimą. Pasitraukiau nuo lango ir šokau į džinsus, jie mėtėsi ant grindų. Kišdama kojas į klešnes susipainiojau ir vos nepargriuvau. Paskui čiupau mudviejų su Lisa švarkus ir pinigines. Įsispyriau į pirmus pasitaikiusius batus ir puoliau prie durų.

Lisą radau virtuvėje siaubiančią šaldytuvą. Vienas mūsų kaimynų, Džeremis, sėdėjo prie stalo ir pasirėmęs ranka galvą liūdnai žiūrėjo į matematikos vadovėlį. Lisa nustebusi pažvelgė į mane.

– Tau nereikėjo keltis.

– Mes išeinam. Dabar.

Ji nustebusi išplėtė akis, paskui viską suprato.

– Ar... tu tikra?

Linktelėjau. Negalėjau paaiškinti, iš kur tai žinau. Žinojau, ir tiek.

Džeremis smalsiai mus nužvelgė.

– Kas atsitiko?

Man į galvą šovė mintis.

– Lisa, paimk jo automobilio raktelius.

Džeremio akys lakstė nuo manęs prie Lisos.

– Ką jūs?..

Lisa nedvejodama žengė prie jo. Per mus siejantį ryšį jaučiau jos baimę, bet drauge ir pasitikėjimą, kad viskuo pasirūpinsiu, kad būsim saugios. Tikėjaus, esu jo verta.

Ji plačiai nusišypsojo ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Akimirką Džeremis žiūrėjo į ją sutrikęs, paskui jo žvilgsnis pasikeitė. Akys liguistai sublizgo, dabar jis žvelgė į ją susižavėjęs.