Райчел Мид: Vampyrų akademija

– Direktore Kirova, leiskit Rouz pasilikti.

Ak, Lisa, pagalvojau. Būk atsargesnė. Naudoti įtaigą prieš kitą morojų pavojinga – ypač liudytojų akivaizdoje. Bet Lisa naudojosi ja itin lengvai, be to, turėjom išmėginti viską. Laimė, niekas nesuprato, kas vyksta.

Nežinau, ar paveikta įtaigos, ar argumentų, galiausiai Kirova atsiduso.

– Jei panelė Hetavėj turi likti čia, tebūnie. – Ji pasisuko į mane. – Tačiau jums Šv. Vladimiro akademijoje skiriamas bandomasis laikotarpis. Menkiausia klaida, ir būsit pašalinta. Lankysit visas pamokas ir treniruotes, skirtas jūsų amžiaus sergėtojams. Kiekvieną laisvę minutę skirsit papildomoms treniruotėms su sergėtoju Belikovu – prieš pamokas ir po jų. Taip pat negalėsit dalyvauti jokiuose renginiuose ir išeiti iš bendrabučio. Bent vienas pažeidimas, ir būsit pašalinta.

Atžariai nusijuokiau.

– Negalėsiu dalyvauti renginiuose? Norit mus išskirti? – linktelėjau Lisos pusėn. – Bijot, kad ir vėl pabėgsim?

– Imuosi visų atsargumo priemonių. Esu tikra, gerai prisimenat, kad nebuvot deramai nubausta už mokyklos turto suniokojimą. – Ji kietai suspaudė lūpas. – Jums suteiktos itin palankios sąlygos. Siūlau per daug nesipūsti.

Jau žiojausi sakyti, kad nematau čia nieko palankaus, bet pastebėjau Dimitrijaus žvilgsnį. Jį buvo sunku suprasti. Galbūt jis reiškė, kad manim tiki. Arba kad esu kvaiša, jei ginčijuosi su Kirova. Gerai nesuvokiau.

Jau antrąkart neatlaikiusi jo žvilgsnio nudelbiau akis. Lisa stovėjo šalia, per mus siejantį ryšį jaučiau, kaip ji mane drąsina. Galiausiai įkvėpiau ir pažvelgiau į direktorę.

– Gerai. Sutinku.

Trečias

Išsiųsti mus į pamokas iškart po susitikimo buvo daugiau nei žiauru, bet kaip tik tai Kirova ir padarė. Lisą išsivedė. Stebėjau ją išeinančią ir džiaugiausi, kad mus siejantis ryšys leis ir toliau jausti jos emocinę būseną.

Mane pirmiausia nusiuntė pas vieną iš patarėjų. Tai buvo senas morojus, prisiminiau jį iš ankstesnių laikų. Jei atvirai, nesitikėjau, kad dar dirba. Jis buvo toks nukriošęs, kad seniai turėjo išeiti į pensiją. Arba anapilin.

Pas jį užtrukau viso labo penkias minutes. Jis nieko nepasakė apie mano sugrįžimą, tik paklausė, kokių dalykų mokiausi Čikagoje ir Portlande. Palygino juos su mano senąja byla ir paskubomis pakeverzojo naują tvarkaraštį. Surukusi pasiėmiau jį ir nuėjau į pirmą pamoką.

1 pamoka Sergėtojų kovos technika pažengusiesiems

2 pamoka Asmens sargybinių teorija ir asmeninė apsauga 3

3 pamoka Pratybos su svarmenimis

4 pamoka Kalbų menai vyresniesiems (novicams)

Pietūs

5 pamoka Gyvūnų elgsena ir fiziologija

6 pamoka Įvadas į integralus ir diferencialus

7 pamoka Morojų kultūra 4

8 pamoka Slavų menas

Brr... Jau buvau pamiršusi, kokios ilgos pamokos akademijoje. Pirmąją dienos pusę novicai ir morojai lankė skirtingas pamokas, vadinasi, Lisą pamatysiu tik po pietų – jei sutaps mūsų popietiniai užsiėmimai. Dauguma jų vyresniųjų klasių mokiniams buvo privalomi, tad nusprendžiau, kad šansų yra. Pamaniau, kad slavų menas – vienas iš pasirenkamų dalykų, kurio niekas nelanko, todėl ten bus užrašyta ir Lisa.

Dimitrijus su Alberta atvedė mane į sporto salę. Joje turėjo vykti pirmoji treniruotė. Jie nekreipė į mane dėmesio, todėl vilkdamasi iš paskos pastebėjau, kad Alberta plaukus nusikirpusi trumpai, matyti sergėtojo ir žaibo tatuiruotės. Taip darė dauguma sergėtojų. Aš dar neturėjau tatuiruočių, tad ir kirptis trumpai nesirengiau.

Alberta su Dimitrijum man nepratarė nė žodžio, elgėsi taip, lyg tai būtų eilinė diena. Tačiau bendraklasių reakcija rodė, kad diena anaiptol ne eilinė. Mums įėjus, kaip ir valgykloje, visų akys susmigo į mane. Nesumojau, ar turėčiau jaustis kaip roko žvaigždė, ar kaip cirko išsigimėlė.

Ką gi. Jei jau teks čia pasilikti, nebeapsimetinėsiu, kad visų bijau. Kadaise mudvi su Lisa pelnėm visos mokyklos pagarbą, pats laikas jiems tai priminti. Pradėjau ieškoti pažįstamų veidų. Dauguma buvo vaikinai. Vieną atpažinau ir vos sulaikiau šypseną.

– Meisonai, nusišluostyk seilę. Jei nori vaizduotis mane nuogą, daryk tai kitu laiku.

Nejaukią tylą nutraukė kikenimas, Meisonas Ešfordas atsitokėjo ir kreivai šyptelėjo. Mielas strazdanotas vaikinukas raudonais styrančiais plaukais, gražuoliu jo tikrai nepavadinsi. Be to, jis buvo vienas linksmiausių mano pažįstamų. Kitados buvom geri draugai.

– Dabar mano laikas, Hetavėj. Šiandien aš vadovauju užsiėmimams.

– Nejau? – atkirtau. – Ką gi, tada dabar pats laikas įsivaizduoti mane nuogą.

– Visada tinkamas metas įsivaizduoti tave nuogą, – pasigirdo kitas balsas. Edis Kastilas. Dar vienas mano draugas.

Dimitrijus papurtė galvą ir nuėjo šalin kažką murmėdamas rusiškai. Neatrodė, kad jis pritaria tokiems pokštams. Bet aš džiaugiausi vėl atsidūrusi tarp novicų. Jie buvo draugiški, mažiau kreipė dėmesį į kilmę ir politiką nei kiti morojai.

Dabar visi mane apspito, aš juokiausi ir linksmai žiūrėjau į buvusius draugus. Mokiniai norėjo žinoti, kur buvau pradingusi, matyt, mudvi su Lisa tapom legendomis. Negalėjau atskleisti tikrosios pabėgimo priežasties, todėl mainais pasiūliau daugybę juokelių ir paskalų, kurios puikiausiai tiko.

Susitikimo džiaugsmas truko kelias minutes, paskui priėjo vienas iš treniruotę stebinčių suaugusių sergėtojų ir išbarė Meisoną, kad tas aplaidžiai žiūri į savo pareigas. Tebesišypsodamas Meisonas pradėjo aiškinti, nuo kokių pratimų pradėsime. Nenoromis teko pripažinti, kad daugelio jų nežinau.

– Eikš, Hetavėj, – pasakė jis imdamas mane už rankos. – Galėsi būti mano partnerė. Pažiūrėkim, ką veikei visą šį laiką.

Po valandos jis gavo atsakymą.

– Visai nesitreniravai?

– Aaaa, – sudejavau negalėdama atgauti kvapo.

Meisonas ištiesė ranką ir padėjo atsikelti nuo čiužinio, ant kurio buvo mane parbloškęs – kokį penkiasdešimtą kartą.

– Nekenčiu tavęs, – pasakiau jam trindamasi užgautą šlaunį, ant kurios rytoj išryškės bjauri mėlynė.

– Jei būčiau pasidavęs, nekęstum labiau.

– Tiesa, – sutikau svirduliuodama per salę padėti apsaugos.

– Beje, visai neprastai pasirodei.

– Ką? Parmetei mane begalę kartų.

– Taip. Bet praėjo dveji metai. Be to, vis dar paeini, o tai jau šis tas. – Jis pašaipiai šyptelėjo.

– Ar sakiau, kad tavęs nekenčiu?

Meisono veidą nušvietė plati šypsena, bet jis greitai surimtėjo.

– Neįsižeisk, tu tikra peštukė, bet niekaip negalėsi laikyti įskaitos pavasarį...

– Man skyrė papildomų treniruočių, – įsiterpiau. Kita vertus, tai nesvarbu. Ketinau su Lisa pabėgti, kol treniruotės nepradėjo mums trukdyti. – Aš pasiruošiu.

– Papildomų treniruočių su kuo?

– Su tuo ilgšiu. Dimitrijum.

Meisonas sustojo kaip įbestas ir įsispoksojo į mane.

– Tau skyrė papildomų treniruočių su Belikovu?

– Taip, o ką?

– Jis tikras dievas.

– Tik jau nereikia.

– Aš rimtai. Taip, jis tylus, užsidaręs, bet kai kaunasi... Jei sakai, kad tau skauda dabar, būsi mirus, kai pasibaigs treniruotė su juo.

Nuostabu. Dar labiau praskaidrino nuotaiką.

Kumštelėjau Meisoną alkūne ir nuėjau į antrą pamoką. Per ją buvo dėstomi asmens sargybinių darbo pagrindai ir ji buvo privaloma visiems vyresnių klasių moksleiviams. Tiksliau, tai jau trečias kursas, prasidėjęs dar gimnazijoje, vadinasi, esu atsilikusi dvejais metais. Vyliausi, kad saugodama Lisą tikrame gyvenime įgijau šiokių tokių įgūdžių.