Райчел Мид: Vampyrų akademija

– Rouz?

Pažvelgiau ton pusėn, iš kur sklido balsas, ir pamačiau Viktorą Daškovą. Jis stovėjo pasirėmęs lazdele ir maloniai šypsojosi. Iš abiejų pusių pagarbiu atstumu stovėjo sergėtojai.

– Pone Daš... Tai yra jūsų didenybe. Sveiki.

Vos nepamiršau titulo, laimė, laiku susigriebiau. Gyvendama tarp žmonių buvau nuo jų atpratusi. Morojai savo valdytoją rinkdavo iš dvylikos kilmingų šeimų. Vyriausias šeimoje gaudavo princo arba princesės titulą. Lisa buvo princesė, nes vienintelė liko gyva iš savo šeimos.

– Kaip pirmoji diena? – paklausė jis.

– Dar nesibaigė. – Nenutuokiau, kaip palaikyti pokalbį. – Kurį laiką paviešėsit?

– Išvyksiu popiet, pasimatęs su Natali. Kai išgirdau, kad Vasilisa – ir tu – sugrįžot, atvykau jūsų pamatyti.

Linktelėjau nežinodama, ką pridurti. Jis buvo Lisos draugas, o ne mano.

– Norėjau pasakyti... – jis sudvejojo ir nutilo. – Suprantu, kad pasielgėt neleistinai, bet direktorė Kirova nemato to, kas akivaizdu. Tu sugebėjai apsaugoti Vasilisą. Labai įspūdinga.

– Na, juk nebuvau susidūrus su strigojais, – numykiau.

– Bet su kažkuo susidūrei?

– Taip. Kartą akademija užsiundė psi šunis.

– Nuostabu.

– Nelabai. Nebuvo sunku nuo jų pabėgti.

Viktoras nusijuokė.

– Anksčiau su jais medžiodavau. Ne taip jau paprasta nuo jų pabėgti, turint omeny jų galią ir sumanumą.

Tai buvo tiesa. Psi šunys buvo vieni magiškų padarų, gyvenančių mūsų pasaulyje. Žmonės apie juos nežino ir nėra matę. Šunys laksto gaujomis ir bendrauja telepatiškai – dėl to mirtinai pavojingi. O šiaip jie labiau primena mutavusius vilkus.

– Ar teko susidurti dar su kuo nors?

– Tai su vienais, tai su kitais, – abejingai truktelėjau pečiais.

– Nuostabu, – pakartojo jis.

– Sakyčiau, man pasisekė. Dabar suprantu, kad esu smarkiai atsilikusi, – ėmiau kalbėti kaip Stenas.

– Tu protinga mergaitė. Pasivysi. Be to, jus sieja ryšys.

Nudelbiau akis. Mano sugebėjimas „jausti“ Lisą taip ilgai buvo paslaptis, kad buvo keista, jog dabar kažkas tai žino.

– Yra nemažai legendų, pasakojančių apie sergėtojus, jausdavusius, kada jų globotiniams gresia pavojus, – toliau kalbėjo Viktoras. – Mano hobis – legendų ir senųjų metodų studijavimas. Sukaupiau nemažai medžiagos.

– Tikriausiai, – numykiau. Koks nuobodus hobis , pamaniau regėdama jį įnikusį į legendas kokioje nors drėgnoje, voratinkliais apaugusioje bibliotekoje.

Viktoro veidas degė smalsumu. Užsiminusi apie mus siejantį ryšį tą patį žvilgsnį mačiau Kirovos ir kitų veiduose – tarsi būtume laboratorinės žiurkės.

– Koks tai jausmas? Jei tik galiu paklausti.

– Tai... Nemoku paaiškinti. Tiesiog žinau, kaip ji jaučiasi. Negalim keistis žinutėmis ar panašiai. – Apie tai, kad galiu patekti į jos kūną, nutylėjau. Šito ir pati negalėjau suprasti.

– O atvirkščiai nebūna? Ji nejaučia tavęs?

Papurčiau galvą. Viktoro veide pasirodė nuostaba.

– O kaip tai nutiko?

– Nežinau, – atsakiau vengdama jo žvilgsnio. – Tai prasidėjo prieš dvejus metus.

Jis susiraukė.

– Maždaug tuo metu, kai įvyko avarija?

Dvejodama linktelėjau. Apie avariją tikrai nenorėjau kalbėti. Lisai ir taip užteko skaudžių prisiminimų, kam dar painioti manuosius. Susilankstęs metalas. Karštis, šaltis, paskui vėl karštis. Pasilenkusi virš manęs Lisa klykia, kad atsipeikėčiau, šaukia tėvus ir brolį. Jie taip ir neatsigavo. Išgyvenau tik aš. Daktarai tai pavadino stebuklu. Jie sakė, kad turėjau žūti.

Tikriausiai pajutęs mano sutrikimą Viktoras daugiau nebeklausinėjo, grįžo prie ankstesnės temos.

– Vis dar sunku tuo patikėti. Tai buvo taip seniai. Jei tokių atvejų pasitaikytų dažniau... tik pagalvok, kaip sustiprintume morojų saugumą. Jei ir kiti sergėtojai galėtų tai pajusti. Atliksiu daugiau tyrimų, gal pavyktų ir kitiems.

Nors ir kaip jis man patiko, ėmiau nekantrauti. Natali buvo tikra tauškalė, dabar supratau, iš ko ji paveldėjo šią savybę. Pietums skirtas laikas nenumaldomai bėgo. Morojai su novicais turėjo bendrų pamokų, bet per jas mudvi su Lisa neturėsim kažin kiek laiko pasikalbėti.

– Gal galėtume... – staiga Viktorui užėjo kosulio priepuolis, nuo jo virpėjo visas kūnas. Jo liga apėmė abu plaučius ir jis greitai silpo. Neramiai žvilgtelėjau į sergėtojus, vienas jų žengė žingsnį į priekį.

– Jūsų didenybe, – paprašė jis mandagiai. – Grįžkit į vidų. Čia per šalta.

Viktoras linktelėjo.

– Taip, taip. Esu tikras, Rouz nori užkąsti. – Jis atsigręžė į mane. – Ačiū, kad su manim pasikalbėjai. Nė neįsivaizduoji, kaip man svarbu, kad Vasilisa saugi – ir kad tu jai padėjai. Prižadėjau Lisos tėvui ja rūpintis, jei jam kas nutiktų. Jums pabėgus jaučiausi neištesėjęs pažado.

Man pasidarė negera, kai įsivaizdavau jį slegiamą kaltės ir nerimaujantį dėl mūsų dingimo. Iki šios akimirkos nė karto nesusimąsčiau, kaip mūsų pabėgimas paveiks kitus.

Mes atsisveikinom ir pagaliau įžengiau į valgyklą. Vos įėjusi pajutau Lisos nerimą. Nekreipdama dėmesio į skausmą kojose paspartinau žingsnį.

Ir vos neatsitrenkiau į Lisą.

Ji nė nepastebėjo manęs. Nepastebėjo ir kiti du, stovėję šalia: Aronas ir ta lėlė. Stabtelėjau pasiklausyti, bet nugirdau tik pokalbio pabaigą. Mergina pasilenkė prie Lisos, ši atrodė mažų mažiausiai apstulbusi.

– Kvepia skudurynu. Maniau, didžiųjų Dragomirų standartai aukštesni? – Dragomirų ji ištarė su panieka .

Sugriebiau lėlę už peties ir stumtelėjau. Ji buvo tokia lengvutė, kad nuskriejo kone metrą ir vos nepargriuvo.

– Jos standartai ganėtinai aukšti, – pasakiau. – Todėl daugiau jos neužkalbinsi.

Ketvirtas

Ačiū Dievui, šįkart neatkreipėm visos valgyklos dėmesio, nors keletas žioplių spoksojo išpūtę akis.

– Ką čia išdarinėji? – užsipuolė mane lėlė, jos mėlynos akys žaibavo iš pykčio. Dabar geriau į ją įsižiūrėjau. Ji buvo liekna, kaip dauguma morojų, tik mažesnio ūgio, todėl ir atrodė tokia jauna. Trumputė violetinė suknelė buvo nuostabi – ir priminė, kad pati vilkiu padėvėtus drabužius – bet atidžiau įsižiūrėjusi supratau, kad tai pigi dizainerio klastotė.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

– Pasiklydai, mažvaike? Pradinė mokykla vakarinėje dalyje.

Ji visa išraudo.

– Nedrįsk daugiau manęs liesti, kitaip gausi atgal.

Nieko sau pokalbis. Lisa papurtė galvą ir sulaikė mane nuo tolesnių kandžių pastabų, todėl viską išsakiau atvirai:

– O jei tu dar kartą lįsi prie manęs ar jos, perlaušiu tave pusiau. Jei netiki, paklausk Donos Džerou, kas nutiko jos rankai devintoje klasėje. Nors tu tada dar tikriausiai žindai krūtį.

Atsitikimu su Dona nesididžiavau. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad trenkusi į medį sulaužysiu jai kaulus. Taip pelniau ne tik peštukės, bet ir pavojingos merginos reputaciją. Ilgainiui tai virto legenda ir man norėjosi tikėti, kad mokiniai šią istoriją perduoda iš lūpų į lūpas. Sprendžiant iš lėlės veido išraiškos, taip ir buvo.

Pro šalį einantis budėtojas metė į mūsų būrelį įtarų žvilgsnį. Lėlė atsitraukė ir paėmė Aroną už rankos.

– Eime iš čia.

– Sveikas, Aronai, – linksmai pasisveikinau. – Smagu tave matyti.

Jis į mane žvilgtelėjo ir sutrikęs nusišypsojo. Senasis gerasis Aronas. Mielas, simpatiškas ir tikrai neagresyvus.

Pasisukau į Lisą.

– Tau viskas gerai? – Ji linktelėjo. – Nenumanai, ką tokią pagrasinau sumušti?