Райчел Мид: Vampyrų akademija

Mūsų mokytojas buvo Stenas Alto, už nugaros visų vadinamas Stenu, oficialiai – sergėtoju Alto. Kiek vyresnis už Dimitrijų, bet daug mažesnio ūgio ir nuolatos piktas. O kai įėjęs į klasę pamatė mane, jo veidas tiesiog pajuodo. Apsimestinai išplėtęs akis jis priėjo prie mano suolo.

– Ir ką aš matau? Man niekas nesakė, kad šiandien turėsim ypatingą viešnią. Rouz Hetavėj! Kokia garbė! Kaip malonu, kad atradai mums laiko savo perpildytoje dienotvarkėje ir pasidalysi žiniomis.

Pajutau, kaip skruostai dega, ir man vargais negalais pavyko susivaldyti jo nepasiuntus. Bet buvau tikra, kad jis tą išskaitė iš mano veido, nes išsiviepė dar labiau. Paskui liepė atsistoti.

– Eikš, nesėdėk ten. Ateik priešais klasę, padėsi man vesti pamoką.

Klasėje stojo mirtina tyla. Stenas visiems kėlė baimę, dauguma nedrįso net juoktis. Bet aš neketinau pasiduoti. Nuėjau į priekį ir atsistojau priešais visą klasę. Drąsiai visus nužvelgiau ir atmečiau plaukus, draugai pasiuntė keletą užjaučiamų šypsenų. Tada pastebėjau, kad klausytojų daugiau nei paprastai. Keletas sergėtojų – tarp jų ir Dimitrijus – stovėjo klasės gale. Už akademijos ribų sergėtojai saugojo vieną morojų. Čia jie saugojo visus ir dar mokė novicus. Todėl jie dirbo pamainomis ir stebėjo pamokas.

– Na, Hetavėj, – linksmai pasakė Stenas, atpėdinęs paskui mane. – Papasakok apie savo apsauginę techniką.

– Kokią techniką?

– Na, žinoma. Juk tikrai turėjai mums nesuvokiamą planą, kai pagrobei iš akademijos nepilnametę kilmingą moroję ir pasmerkei ją nuolatinei strigojų grėsmei.

Sena Kirovos giesmelė, tik šįsyk daugiau liudytojų.

– Nesusidūrėm nė su vienu strigojum, – atkirtau šaltai.

– Tai akivaizdu, – pasakė jis šlykščiai šypsodamasis. – Tiek ir pats supratau, nes abi tebesat gyvos.

Norėjau išrėžti, kad gal ir galėčiau įveikti strigojų, bet taip gavau į kaulus per pirmą pamoką, jog suvokiau, kad dabar neatremčiau nė Meisono puolimo, ką jau kalbėti apie strigojų.

Tylėjau, o Stenas žingsniavo priešais klasę.

– Tai ką darei? Kaip ją saugojai? Niekur neidavot naktimis?

– Kartais. – Ir tai buvo tiesa, ypač iškart po pabėgimo. Kai kelis mėnesius niekas mūsų neužpuolė, šiek tiek atsipalaidavom.

– Kartais, – pamėgdžiojo plonu balsu, lyg būčiau pasakiusi didžiausią kvailystę. – Tada, spėju, miegodavai dienomis ir saugodavai naktimis.

– Na, ne.

– Ne? Bet tai viena pagrindinių taisyklių, kai saugai vienas. Nors iš kur galėjai žinoti, juk tavęs čia nebuvo.

Nurijau dar vieną kandžią pastabą.

– Jei kur išeidavom, ištyrinėdavau vietovę, – pasakiau jausdama, kad turiu apsiginti.

– Nejau? Tai jau šis tas. Naudojaisi Karnegio kvadranto stebėjimo metodu ar rotaciniu stebėjimu?

Tylėjau.

– Spėju, kad taikei Hetavėj „Apsidairyk, jei nepamirši“ metodą.

– Ne! – surikau piktai. – Netiesa. Aš ją saugojau. Ir ji liko gyva, ar ne?

Jis priėjo arčiau ir prisikišo prie veido.

– Tau pasisekė.

– Strigojai netyko už kiekvieno kampo, – atkirtau. – Ten viskas ne taip, kaip mums pasakojat. Ten daug saugiau.

– Saugiau? Saugiau? Su strigojais vyksta karas! – suklykė Stenas. Jis stovėjo taip arti, kad jutau iš burnos sklindantį kavos kvapą. – Kuris nors iš jų galėjo prieiti ir nusukti sprandą tau nė nepastebėjus – ir būtų tai padaręs labai lengvai. Gal tu greitesnė ir stipresnė už morojų ar žmogų, bet esi niekas, palyginti su strigojais. Jie galingi ir mirtinai pavojingi. Ar žinai, kodėl jie galingi?

Negalėjau leisti tam kvailiui manęs pravirkdyti. Nusisukau ir nukreipiau žvilgsnį į Dimitrijų ir kitus sergėtojus. Jie stebėjo mano pažeminimą akmeniniais veidais.

– Morojų kraujas, – sušnibždėjau.

– Ką pasakei? – garsiai paklausė Stenas. – Neišgirdau.

Atsigręžiau ir pažvelgiau jam tiesiai į akis.

– Morojų kraujas! Morojų kraujas daro juos galingus.

Jis patenkintas linktelėjo ir atsitraukė.

– Taip. Tiesa. Morojų kraujas suteikia jiems jėgų, dėl to juos sunkiau sunaikinti. Jie žudo ir geria tiek žmonių, tiek dampyrų kraują, bet labiausiai vertina morojų. Jie jo alksta. Jie pasitelkė tamsos jėgas, kad įgytų nemirtingumą, ir padarys viską, kad jį išsaugotų. Nesivaldantys strigojai viešumoje puola morojus. Strigojų grupės puldinėja tokias akademijas kaip ši. Yra strigojų, kurie gyvena tūkstančius metų ir sunaikina kelias morojų kartas. Jų beveik neįmanoma nužudyti. Todėl morojų mažėja. Jie nepakankamai stiprūs – net su sergėtojais – kad apsigintų. Kai kurie morojai nebemato prasmės bėgti ir savo noru tampa strigojais. O nykstant morojams...

– ...nyksta ir dampyrai, – užbaigiau aš.

– Ką gi, – pasakė jis apsilaižydamas lūpas. – Kaip matau, šį bei tą žinai. Dabar belieka laukti, ar per pamokas išmoksi pakankamai, kad išlaikytum egzaminą ir kitą semestrą dalyvautum pratybose.

Oi. Likusią tos klaikios pamokos dalį – laimė, savo suole, o ne priešais klasę – mintyse kartojau Steno žodžius. Pratybos – smagiausia novicų mokslo metų dalis. Pusę semestro nebus pamokų. Kiekvienam novicui bus paskirtas morojus, kurį reikės lydėti ir saugoti. Suaugę sergėtojai stebės ir tikrins gebėjimus surežisuodami užpuolimus ir kitokias grėsmes. Pratybų pažymys lygus visų kitų dalykų pažymiams kartu sudėjus. Jis lems, kurį morojų bus pavestas saugoti po akademijos baigimo.

O aš norėjau saugoti tik vieną moroję.

Praėjo dar dvi pamokos ir pagaliau sulaukiau pietų pertraukos. Man velkantis į valgyklą, prisistatė Dimitrijus. Jis nelabai panėšėjo į dievą, jei neminėsim dieviškos išvaizdos.

– Turbūt matei, kas nutiko per Steno pamoką? – paklausiau spjovusi į visus titulus.

– Mačiau.

– Ir tau tai atrodo sąžininga?

– Ar Stenas neteisus? Manai, esi visiškai pasiruošusi ginti Vasilisą?

Nudelbiau akis į žemę.

– Juk išsaugojau ją gyvą, – sumurmėjau.

– Kaip šiandien sekėsi kovot su bendraklasiais?

Šlykštus klausimas. Neatsakiau, nes jis atsakymo ir nelaukė. Po Steno pamokos turėjau dar vieną treniruotę ir buvau tikra, kad Dimitrijus matė, kaip ir ten susimoviau.

– Jei nesusitvarkai su jais...

– Žinau, žinau, – nutraukiau.

Jis sulėtino žingsnį, kad spėčiau savo skaudančiom kojom.

– Iš prigimties tu greita ir stipri. Tau tik reikia treniruotis. Negi per tą laiką nesportavai?

– Na... retkarčiais.

– Neprisidėjai prie jokių komandų?

– Per daug vargo. Jei būčiau norėjusi nuolatos treniruotis, būčiau pasilikusi čia.

Dimitrijus susierzinęs pažvelgė į mane.

– Negalėsi saugoti princesės, jei netobulinsi savo įgūdžių. Vis ko nors pritrūks.

– Aš ją apsaugosiu, – atrėžiau piktai.

– Bet nėra jokių garantijų, kad tau paskirs ją – tiek pratyboms, tiek po baigimo. – Dimitrijaus balsas buvo žemas ir abejingas. Jie išties pasistengė, kad negaučiau malonaus mokytojo. – Ryšys, žinoma, svarbu, bet niekas neskirs jai netinkamo sergėtojo. Jei nori ją saugoti, turi stengtis. Turi pamokas. Turi mane. Gali tuo pasinaudoti arba ne. Tu idealiai tinki saugoti Vasilisą, kai baigsit akademiją – jei tik įrodysi esanti to verta. Tikiuosi, taip ir bus.

– Lisa, vadink ją Lisa, – pataisiau. Ji nemėgo savo vardo, jai labiau patiko amerikietiška pravardė.

Kai Dimitrijus nuėjo, nebesijaučiau tokia kieta.

Iki valgyklos ėjau labai lėtai. Dauguma jau sėdėjo – stengėsi išnaudoti bendravimui kiekvieną laisvą minutę. Buvau beveik prie durų, kai išgirdau šaukiant: