Райчел Мид: Vampyrų akademija

Lisa su rusu sėdėjo priekyje, bet jos baimė smelkėsi į mane, pulsavo galvoje. Susirūpinimas peraugo į įniršį. Jai negalima ten grįžti. Svarsčiau, ar Dimitrijus būtų sudvejojęs, jei būtų pajutęs, ką jaučiau aš, žinojęs, ką žinojau aš. Tikriausiai ne. Jam vis vien.

Tuo metu Lisos jausmai taip sustiprėjo, kad pasijutau tarsi sėdėčiau jos vietoje – tarsi būčiau jos kūne. Kartais taip nutikdavo, be jokio perspėjimo ji įtraukdavo mane į savo mintis. Šalia sėdėjo Dimitrijus, stebėjau, kaip mano ranka – jos ranka – paėmė buteliuką vandens. Jis pasilenkė į priekį kažko pakelti ir ant sprando pamačiau tatuiruotę – šešis mažyčius žaibus. Tarpusavy besikertantys žaibai sudarė X ženklą – kiekvienas reiškė nužudytą strigojų. Virš jų ėjo vingiuota linija, primenanti gyvatę, – sergėtojo ženklas. Pažado ženklas.

Mirksėdama pradėjau priešintis ir šiaip ne taip ištrūkau iš Lisos minčių. Man tokie dalykai nepatiko. Jausti tai, ką jaučia Lisa, buvo viena, tačiau tai, kad galiu patekti į jos kūną, nepatiko nė vienai iš mūsų. Tai buvo privatumo pažeidimas, todėl dažniausiai jai nieko nesakydavau. Negalėjom to kontroliuoti. Mus abi siejo stiprus ryšys, bet to paaiškinti negalėjom. Buvom girdėjusios legendų apie sergėtojų ir morojų ryšį, bet jose nebuvo pasakojama nieko panašaus. Taigi taikstėmės su tuo kaip mokėjom.

Skrydžiui baigiantis Dimitrijus atėjo į galą ir susikeitė vietomis su šalia manęs sėdinčiu sergėtoju. Demonstratyviai nusisukau ir spoksojau pro langą.

Truputį patylėjom. Galiausiai jis paklausė:

– Negi tikrai ketinai pulti mus visus?

Nieko neatsakiau.

– Tavo elgesys... tai, kaip ją gini... labai drąsus. – Jis luktelėjo. – Kvailas, bet drąsus. Kodėl apskritai mus puolei?

Nusibraukiau plaukus nuo veido, kad galėčiau žiūrėti jam tiesiai į akis.

– Nes aš jos sergėtoja, – atsakiau ir nusigręžiau į langą.

Jis nieko neatsakė, paskui atsistojo ir grįžo į savo vietą lėktuvo priekyje.

Kai lėktuvas nusileido, mudvi su Lisa neturėjom kitos išeities, kaip leistis vežamos į akademiją. Automobilis sustojo prie vartų, vairuotojai persimetė keliais žodžiais su sergėtojais, tikrinančiais, ar mes ne strigojai, išsiruošę į eilines žudynes. Netrukus pajudėjom akademijos link. Akademiją gaubė saulėtekis – vampyrų dienos pradžia. Miestelis skendėjo šešėliuose.

Akademija atrodė nepasikeitusi – tokia pat didinga ir gotiška. Morojai garsėjo kaip tradicijų sergėtojai. Mūsų akademija buvo įsteigta vėliau negu europietiškos, bet suprojektuota tuo pačiu gotišku stiliumi. Didingi statiniai, aukšti bokštai ir akmeniniai raižiniai. Sodus juosė kaltinė tvora. Dabar supratau, kad akademija labiau primena universitetą negu tradicinę mokyklą.

Mes atvažiavome į antrą miestelį, kur stovėjo žemesnioji ir aukštesnioji mokyklos. Tarp jų – atviras keturkampis kiemas su akmenimis grįstais takeliais ir šimtamečiais medžiais. Pasukom aukštesniosios mokyklos link – vienoje pusėje stūksojo akademijos pastatai, kitoje – dampyrų bendrabučiai ir sporto salė. Morojų bendrabučiai buvo priešingoje pusėje, o prieš juos administraciniai pastatai ir žemesnioji mokykla. Jaunesni mokiniai gyveno pirmame miestelyje, toliau į vakarus.

Aplink akademiją plytėjo laukai. Galų gale buvome Montanoje, toli nuo miestų. Traukiau į plaučius vėsų orą, uodžiau pušų ir pūvančių lapų kvapą. Akademiją supo tankūs miškai, dieną tolumoje buvo matyti kalnai.

Įėjusi į vidų nustūmiau šalin sergėtoją ir pribėgau prie Dimitrijaus.

– Ei, drauge!

Nė nežvilgtelėjęs į mane jis ėjo toliau.

– Pagaliau liežuvis atsirišo?

– Vedi mus pas Kirovą?

– Direktorę Kirovą, – pataisė jis.

Greta ėjusi Lisa metė perspėjantį žvilgsnį. Nepradėk .

– Gerai, tebūnie direktorė. Vis tiek ji teisuoliška sena ka...

Nutilau sergėtojams atidarius duris, vedančias į valgyklą. Atsidusau. Kodėl jie tokie žiaurūs? Į Kirovos kabinetą dešimtys kelių, bet jie būtinai turėjo vesti mus pro valgyklą.

Buvo pusryčių metas.

Sergėtojai novicai – dampyrai kaip aš – sėdėjo kartu su morojais, valgė ir plepėjo, aptarinėjo naujausius gandus. Mums įėjus triukšmas akimirksniu nuščiuvo, lyg kas būtų paspaudęs mygtuką. Į mus susmigo šimtai akių.

Atrėmusi buvusių klasės draugų žvilgsnius tingia šypsena mėginau suprasti, ar čia kas nors pasikeitė. Ne. Nepanašu. Kamilė Konta, kaip ir anksčiau, priminė manieringą, išpuoselėtą kalę, pasiskyrusią kilmingųjų morojų lydere. Kitoje pusėje sėdinti nerangi Lisos pusseserė Natali žiūrėjo į mus išplėtusi akis. Jos buvo nekaltos ir naivios kaip anksčiau.

O kitame valgyklos gale... Čia jau įdomiau. Aronas. Vargšelis Aronas, kurio širdis Lisai pabėgus, be abejo, buvo sudaužyta. Jis vis dar buvo gražus – gal net gražesnis – tie patys auksiniai plaukai, taip puikiai derėję prie josios. Jo akys sekė kiekvieną Lisos judesį. Taip. Jis dar jos nepamiršo. Liūdna, nes Lisa niekad rimtai į jį nežiūrėjo. Manau, susitikinėjo su juo tik todėl, kad to iš jos buvo tikimasi.

Tačiau mane kur kas labiau sudomino tai, kad Aronas, rodos, rado kuo ją pakeisti. Šalia, laikydama jo ranką, sėdėjo morojė, kuriai būčiau davusi maždaug vienuolika metų. Žinoma, jai turėjo būti daugiau, nebent Lisai pabėgus Aronas būtų tapęs pedofilu. Putlūs skruostai ir šviesios garbanos darė ją panašią į porcelianinę lėlę. Susierzinusią piktą lėlę. Ji smarkiai suspaudė Arono ranką ir metė į Lisą neapykantos kupiną žvilgsnį, kuris mane nustebino. Ką, po galais, tai reiškia? Aš jos nepažinojau. Tiesiog pavydi draugė, spėjau. Ir aš siusčiau, jei mano vaikinas taip žiūrėtų į kitą.

Pagaliau perėjome valgyklą ir patekome į direktorės Kirovos kabinetą. Bet reikalai nė kiek nepagerėjo. Sena ragana atrodė lygiai taip pat, kokią ją prisiminiau – ilga nosim ir žilais plaukais. Ji buvo aukšta ir liesa, kaip dauguma morojų, ir visada man priminė maitvanagį. Gerai ją pažinojau, nemažai laiko praleisdavau jos kabinete.

Mudvi su Lisa atsisėdom, o didžioji mūsų palydos dalis pasišalino. Dabar nebesijaučiau esanti belaisvė. Liko tik Dimitrijus ir Alberta, akademijos sergėtojų kapitonė. Jie atsistojo prie sienos. Atrodė ramūs ir grėsmingi, kaip ir reikalavo jų darbas.

Kirova įsmeigė į mus piktą žvilgsnį ir jau žiojosi šlykščiam pamokslui. Ją pertraukė gilus, švelnus balsas.

– Vasilisa!

Išsigandusi supratau, kad kabinete yra dar kažkas. O aš ir nepastebėjau. Aplaidu kaip sergėtojai, tegu ir novicei. Viktoras Daškovas sunkiai kėlėsi iš savo kėdės. Princas Viktoras Daškovas. Lisa pašoko, pribėgo ir apkabino jį.

– Dėde, – sušnibždėjo. Atrodė, ji tuoj pravirks, todėl dar stipriau jį apkabino.

Švelniai nusišypsojęs jis paglostė jai nugarą.

– Neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi matydamas tave gyvą ir sveiką, Vasilisa. – Jis žvilgtelėjo į mane. – Tave irgi, Rouz.

Linktelėjau stengdamasi nuslėpti sukrėtimą. Kai pabėgom, Viktoras jau sirgo, bet dabar jis atrodė tiesiog klaikiai. Jis buvo Natali tėvas, maždaug keturiasdešimties, bet atrodė dukart vyresnis. Išblyškęs. Susitraukęs. Drebančiom rankom. Į jį žiūrint plyšo širdis. Kai pasauly tiek niekšų, atrodė labai neteisinga, kad liga pasiglemš jį jauną ir neleis tapti karaliumi.

Viktoras nebuvo tikras Lisos dėdė – morojai, ypač kilmingieji, švaistėsi giminystės terminais į kairę ir į dešinę. Viktoras buvo artimas Lisos šeimos draugas ir labai padėjo jai žuvus artimiesiems. Jis man patiko. Pirmas žmogus, kurį pamačiusi čia apsidžiaugiau.