Райчел Мид: Vampyrų akademija

Kirova leido jiems pasisveikinti, paskui griežtai nutempė Lisą į vietą.

Laikas pamokslui.

Jis buvo įspūdingas – vienas Kirovos įspūdingiausių. Ji buvo nepralenkiama. Tik dėl savo iškalbos ji ir prasibrovė į mokyklos administraciją, nes požymių, kad ji myli vaikus, nebuvo. Pamokslas apėmė įprastines temas: atsakomybę, neapgalvotą elgesį, savanaudiškumą... Fui. Apdujusi pagavau save svarstant, ar nepavyktų pro langą pasprukti iš jos kabineto.

Tačiau kai tirada nukrypo į mane, teko atsipeikėti.

– Jūs, panele Hetavėj, sulaužėt švenčiausią mūsų padermės priesaiką – sergėtojo priesaiką saugoti morojus. Pamynėt ir pasitikėjimą, nes pagrobėt princesę. Strigojai tik ir laukia progos sunaikinti Dragomirus, ir jūs beveik jiems tą leidote.

– Rouz manęs negrobė, – Lisa užbėgo už akių man nespėjus nė prasižioti. Nepaisant susijaudinimo jos balsas ir veidas buvo ramus. – Aš pati norėjau pabėgti. Nekaltinkit jos.

Žvilgsniu nutildžiusi mus abi Kirova pradėjo žingsniuoti po kabinetą sudėjusi rankas už nugaros.

– Panele Dragomir, net jei jūs ir suplanavot pabėgimą, ji turėjo užkirsti tam kelią. Jei ji būtų atlikusi savo pareigą, būtų mus perspėjusi. Jei ji būtų atlikusi savo pareigą, jūs būtumėt saugi.

Aš nesusivaldžiau.

– Aš ir įvykdžiau savo pareigą! – surikau pašokdama nuo kėdės. Dimitrijus su Alberta sujudėjo, bet manęs nelietė, nes neketinau muštis. – Aš saugojau ją! Saugojau, kai nė vienas iš jūsų to nedarėt! – Mostelėjau į visus kabinete. – Pagrobiau ją, kad apsaugočiau. Padariau, ką turėjau. Tai jūs nieko nedarėt!

Per mus siejantį ryšį jaučiau, kaip Lisa mėgina mane nuraminti ir nesileisti užvaldomai pykčio. Bet buvo per vėlu.

Kirova žiūrėjo į mane bejausmiu veidu.

– Atleiskit, panele Hetavėj, bet nesuprantu, kaip tikėjotės ją apsaugoti už akademijos ribų. Ar mes ko nors nežinom?

Prikandau lūpą.

– Aišku. Ką gi. Mano galva, pabėgot ieškoti nuotykių ir norėdama išvengti pasekmių to baisaus poelgio, kurį iškrėtėt prieš pat pabėgimą.

– Visai ne...

– Todėl man tik lengviau priimti sprendimą. Kaip morojė, princesė tęs mokslus akademijoje ir bus saugoma. Tačiau jūsų atžvilgiu mes neturime jokių įsipareigojimų – būsite kuo skubiau pašalinta.

Mano įžūlumas išgaravo.

– Ką?

Lisa atsistojo šalia manęs.

– Negalit taip pasielgti! Ji mano sergėtoja.

– Nepanašu, juolab kad ji dar nėra tikra sergėtoja, o tik novicė.

– Bet mano tėvai norėjo...

– Žinau, ko norėjo tavo tėvai, tesiilsi jų sielos ramybėje, bet viskas pasikeitė. Panelė Hetavėj pašalinta. Ji neverta būti sergėtoja ir paliks akademiją.

Spoksojau į Kirovą netikėdama savo ausimis.

– Ir kur mane išsiųsit? Pas mamą į Nepalą? Ar ji bent žino, kad buvau pabėgusi? O gal ketinat išsiųsti mane pas tėvą?

Man tariant paskutinį žodį, direktorės akys susiaurėjo iki plyšelių. Kai vėl prabilau, mano balsas buvo toks šaltas, kad pati vargiai jį atpažinau.

– O gal išvarysit mane pasmerkdami tapti kraujo kekše? Tik pamėginkit, ir morojų iki vakaro nebeliks.

– Panele Hetavėj, – sušnypštė Kirova. – Jūs peržengiat ribas.

– Jas sieja ryšys. – Žemame Dimitrijaus balse buvo juntama įtampa, mes visi atsigręžėm į jį. Kirova pamiršo, kad jis yra kabinete, bet aš nepamiršau. Jis buvo per daug įspūdingas, kad jo nepastebėtum. Jis tebestovėjo atsirėmęs į sieną ir su juokingu žemę šluojančiu apsiaustu priminė kaubojų. Dimitrijus žiūrėjo į mane, ne į Lisą, jo tamsios akys vėrė kiaurai. – Rouz žino, kaip jaučiasi Vasilisa. Tiesa?

Pajutau piktdžiugą matydama, kad Kirova buvo užklupta netikėtai. Ji žvilgčiojo tai į Dimitrijų, tai į mane.

– Ne... negali būti. To nebuvo jau daug amžių.

– Akivaizdu, – pasakė jis. – Supratau tai vos pradėjęs jas stebėti.

Nei aš, nei Lisa nieko neatsakėm, aš nudelbiau akis.

– Tai dovana, – sumurmėjo Viktoras iš savo kampo. – Reta ir nuostabi.

– Geriausi sergėtojai visada jautė, – pridūrė Dimitrijus. – Bent jau taip teigia legendos.

Kirova atsipeikėjo.

– Legendoms šimtas metų! – sušuko ji. – Tikiuosi, nesiūlai leisti jai likti akademijoje po viso to, ką iškrėtė?

Dimitrijus truktelėjo pečiais.

– Gal ji pasiutusi ir įžūli, bet turi gabumų...

– Pasiutusi ir įžūli? – pertraukiau jį. – O kas pats esi, po galais? Pagalba iš pašalio!

– Dimitrijus Belikovas yra princesės sergėtojas, – pasakė Kirova. – Jos teisėtas sergėtojas.

– Saugoti Lisą pasamdėt pigią darbo jėgą iš užsienio?

Pasielgiau tikrai negražiai – juolab kad dauguma morojų ir jų sergėtojų turėjo rusiškas ar rumuniškas šaknis. Tačiau tada ši pastaba man pasirodė sąmojingesnė, negu buvo iš tiesų. Kita vertus, ką jau kalbėti apie mane pačią. Užaugau Amerikoje, bet mano tėvai buvo užsieniečiai. Dampyrė motina buvo škotė – raudonplaukė su juokingu akcentu. Morojus tėvas – bent taip man buvo sakoma – turkas. Susipynę genai padovanojo man migdolo atspalvio odą ir pusiau egzotiškus dykumų princesės bruožus – dideles, tamsias akis ir tokius tamsiai rudus plaukus, kad jie kartais atrodydavo juodi. Tiesa, būčiau labiau norėjusi paveldėti raudonus plaukus, bet ką padarysi – tenka tenkintis tuo, ką turi.

Kirova susierzinusi iškėlė rankas ir atsigręžė į Dimitrijų.

– Matai? Jokios disciplinos! Net ryšys ir rečiausi sugebėjimai pasaulyje to nenusvers. Nedisciplinuotas sergėtojas – blogiau nei jokio sergėtojo.

– Tai išmokykit ją disciplinos. Mokslo metai ką tik prasidėjo. Priimkit ją ir pradėkit mokyti.

– Neįmanoma. Ji beviltiškai atsilikusi nuo bendraamžių.

– Neatsilikus, – paprieštaravau, bet niekas manęs nesiklausė.

– Tai duokit jai daugiau pamokų, – pasiūlė Dimitrijus.

Jie ginčijosi toliau, pokalbis panėšėjo į stalo tenisininkų, atmušinėjančių taiklias pastabas, žaidimą. Mano išdidumas tebebuvo užgautas, kad Dimitrijus taip lengvai mus perkando, bet pamaniau, kad jis galėtų mudviem padėti. Jau verčiau likti šioje velnio irštvoje su ja, nei gyventi be jos. Per mūsų ryšį jaučiau, kad ir Lisos širdyje rusena viltis.

– O kas jai skirs daugiau laiko? – paklausė Kirova. – Gal tu?

Dimitrijaus argumentai staiga išseko.

– Na, aš...

Kirova patenkinta sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Taip ir maniau.

Pralaimėjęs Dimitrijus susiraukė. Tada nužvelgė mudvi su Lisa ir aš svarsčiau, ką jis mato. Dvi apgailėtinas mergiūkštes, žiūrinčias į jį didelėmis, maldaujančiomis akimis? Ar dvi bėgles, pasprukusias iš griežtai saugomos mokyklos ir prašvilpusias pusę Lisos paveldo?

– Gerai, – galiausiai pasakė jis. – Galiu mokyti Rouz. Duosiu jai papildomų pamokų.

– Ir? – paklausė Kirova piktai. – Ji liks nenubausta?

– Raskit kitą būdą ją nubausti, – atkirto Dimitrijus. – Pernelyg sumažėjo sergėtojų, kad galėtume sau leisti netekti dar vieno. Ypač merginos.

Jo neišsakyta mintis privertė krūptelėti, priminė mano pačios žodžius apie „kraujo kekšes“. Dabar vos keletas dampyrių tapdavo sergėtojomis.

Netikėtai iš savo kampo prabilo Viktoras:

– Esu linkęs sutikti su sergėtoju Belikovu. Išsiuntę Rouz prarastume retą talentą.

Kirova žiūrėjo pro langą. Už jo juodavo tamsa. Naktiniame akademijos režime rytas ir popietė – sąlyginiai terminai. Langai buvo užtamsinti, kad pro juos nepatektų šviesa.

Kai direktorė atsigręžė, Lisa pažvelgė jai į akis.