Райчел Мид: Vampyrų akademija

– Mums reikia pasiskolinti tavo automobilį, – pasakė ji tyliai. – Kur rakteliai?

Džeremis nusišypsojo, aš suvirpėjau. Pati aš atspari įtaigai, bet jaučiu poveikį, kai ji nukreipta į kitą žmogų. Be to, visą gyvenimą buvau mokoma, kad negražu ja naudotis. Džeremis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė ant raudono žiedo sukabintus raktus.

– Ačiū, – padėkojo Lisa. – Kur stovi automobilis?

– Gatvėj, – atsakė jis užsisvajojęs. – Už kampo. Prie Brauno. Už keturių kvartalų.

– Ačiū, – padėkojo ji traukdamasi atatupsta. – Kai išeisim, skaityk toliau. Pamiršk, kad šiąnakt mus matei.

Jis paklusniai linktelėjo. Man rodės, kad jis būtų žengęs nuo uolos į prarają, jei ji būtų liepus. Visi žmonės pasiduoda įtaigai, bet Džeremis pasirodė silpnesnis už kitus. Ir dabar tai pravertė.

– Eime, – paraginau. – Nevalia gaišti.

Išėjom į lauką ir patraukėm ieškoti automobilio. Nuo įkandimo man vis dar svaigo galva ir negalėjau eiti taip greitai, kaip norėjau. Lisa keliskart mane prilaikė, kad nepargriūčiau. Visą tą laiką jaučiau iš jos sklindantį nerimą. Stengiausi nekreipti dėmesio, man užteko savų baimių.

– Rouz, ką jie mums padarys, jei sugaus? – sušnabždėjo ji.

– Nesugaus, – piktai atkirtau. – Aš neleisiu.

– Bet jei mus suras...

– Buvo radę ir anksčiau. Bet nesugavo. Važiuosim į geležinkelio stotį ir sėsim į Los Andželo traukinį. Jie pames pėdsakus.

Išdėsčiau planą, lyg įvykdyti būtų visai paprasta. Visada taip kalbėdavau, nors tikrai nebuvo lengva pabėgti nuo tų, su kuriais užaugome. Jau dvejus metus slapstėmės, kad galėtume baigti mokyklą. Prasidėjo paskutiniai metai, gyvenimas studentų miestelyje atrodė saugus. Laisvė rodėsi ranka pasiekiama.

Lisa tylėjo, bet pajutau, kad jos pasitikėjimas manim auga. Iniciatyvos imdavausi aš – sugalvodavau ir vykdydavau, kartais nė nesusimąsčiusi. Tuo tarpu ji prieš ką nors darydama viską gerai apgalvodavo. Abu būdai turi savo pranašumų, bet kartais reikia veikti per ilgai nesvarstant. Laikas skubino.

Mudvi su Lisa draugavom nuo darželio, kai auklėtoja pasodino mus kartu per rašymo pamokas. Versti penkiametes parašyti Vasilisa Dragomir ir Rozmari Hetavėj žiauru, todėl mes, tiksliau aš, atitinkamai elgdavausi. Svaidydavau į auklėtoją knygą ir vadindavau ją fašistų išpera. Nežinojau, ką tai reiškia, svarbiausia buvo pataikyti į gyvą taikinį.

Nuo tada mudvi su Lisa tapom neišskiriamos.

– Girdėjai? – staiga paklausė manęs Lisa.

Man prireikė kelių sekundžių išgirsti tam, ką jos aštri klausa jau buvo pagavusi. Prie mūsų sparčiai kažkas artėjo. Susiraukiau. Iki automobilio buvo likę dar du kvartalai.

– Teks pabėgėti, – pasakiau imdama ją už rankos.

– Bet tu negali...

– Bėgam.

Turėjau sutelkti visas valios pastangas, kad neapalpčiau. Netekau kraujo ir mano kūnas nenorėjo klausyti – o gal tai buvo jos seilių poveikis. Bet aš paliepiau raumenims nesiožiuoti ir įsikabinau į Lisą. Mūsų kojos dundėjo asfaltu. Šiaip būčiau aplenkusi ją be jokių pastangų – juo labiau kad ji buvo basa – bet šįvakar Lisa tempė mane.

Persekiotojų žingsniai artėjo. Akyse mirgėjo juodos žvaigždės. Tolumoje mačiau žalią Džeremio hondą. Dieve, jei tik ją pasiektume...

Už kokių trijų metrų nuo automobilio stovintis vyras žengė tiesiai į mus. Staigiai sustojom, aš truktelėjau Lisą atgal. Tai buvo jis, tas pats vyras, kuris stebėjo mane iš kitapus gatvės. Jis buvo vyresnis už mus, daugiau kaip dvidešimties, ir labai aukštas – kokių dviejų metrų. Kitomis aplinkybėmis – tarkim, jei nebūtų trukdęs mums pabėgti – būčiau palaikiusi jį gražiu. Rudi pečius siekiantys plaukai suimti į uodegėlę. Tamsiai rudos akys. Ilgas, rudas, žemę šluojantis apsiaustas.

Tačiau dabar man tai buvo nė motais. Vyras tebuvo kliūtis, skirianti mudvi su Lisa nuo automobilio ir laisvės. Žingsniai už mūsų sulėtėjo, supratom, kad persekiotojai mus pasivijo. Pamačiau, kaip jie mus supa. Dieve! Atsiuntė kokią dešimtį. Karalienė, ir ta keliauja su mažesne palyda.

Išsigandusi pasielgiau instinktyviai. Savo kūnu užstojau Lisą nuo vyro, kuris atrodė esąs jų vadas.

– Palikit ją ramybėj, – suurzgiau. – Atstokit.

Vyro veidas liko neįskaitomas, bet jis ištiesė rankas, tarsi norėdamas mus nuraminti, lyg būčiau pasiutęs gyvūnas, kurį jis nori užmigdyti.

– Aš ir neketinu...

Jis žengė žingsnį į priekį. Per daug priartėjo.

Puoliau jį taip niršiai, kaip nieko nebuvau puolus dvejus metus, nuo tada, kai mudvi su Lisa pabėgom. Tai buvo kvaila, instinkto ir baimės paskatinta reakcija. Ir niekam tikusi. Vyras buvo patyręs sergėtojas, ne koks treniruotes praleidinėjantis novicas. Be to, jis nebuvo nusilpęs ir apsvaigęs.

Jo reakcija buvo žaibiška. Pamiršau, kokie greiti būna sergėtojai, kaip jie kerta lyg kobros. Jis mostelėjo tarsi vydamas šalin musę, bet nuo smūgio aš susvyravau. Jis nenorėjo manęs užgauti – greičiau sulaikyti – bet praradau pusiausvyrą. Pradėjau kristi, susirietusi artėjau prie grindinio. Man skaudės. Labai.

Bet neskaudėjo.

Taip pat greitai, kaip atrėmė mano puolimą, jis sugriebė man už rankos ir pastatė ant kojų. Tada pamačiau, kad jis į mane žiūri. Tiksliau, spokso į mano kaklą. Nieko nesupratau. Paskui laisvąja ranka paliečiau Lisos įkandimo žymes. Atitraukusi pirštus pamačiau ant jų lipnų, tamsų kraują. Sutrikusi papurčiau galvą, plaukai užkrito ant veido. Mano plaukai buvo tankūs, ilgi ir dengė kaklą. Užsiauginau juos, kad paslėpčiau įkandimų žymes.

Vyras dar kurį laiką žiūrėjo į kaklą, paskui žvilgsnis nukrypo man į akis. Atlaikiau jo žvilgsnį ir nusipurčiau ranką. Jis mane paleido, nors žinojau, kad būtų galėjęs pasielgti priešingai. Kovodama su svaiguliu pasitraukiau prie Lisos ruošdamasi dar vienam puolimui. Staiga ji sugriebė man už rankos.

– Rouz, – paprašė tyliai. – Nereikia.

Iš pradžių nekreipiau dėmesio į jos žodžius, bet paskui pradėjau rimti. Tai nebuvo įtaiga – prieš mane ji niekad nebūtų jos naudojusi – bet Lisos žodžiai pasiekė sąmonę, juolab kad ir jėgos buvo nelygios. Supratau, kad kova beprasmė. Įtampa atslūgo ir aš pasidaviau.

Supratęs, kad nebepulsiu, vyras žengė į priekį ir nukreipė žvilgsnį į Lisą. Jo veidas buvo ramus. Jis grakščiai nusilenkė, o tai stebino turint omeny jo ūgį.

– Aš Dimitrijus Belikovas, – prisistatė. Išgirdau nežymų rusišką akcentą. – Princese, atvykau sugrąžinti jus į Šv. Vladimiro akademiją.

Antras

Nors ir teko pripažinti, kad Dimitrijus Beli – kad ir kaip ten jis – pakankamai sumanus, mano neapykanta dėl to nė kiek nesumažėjo. Jis palydėjo mus į oro uostą ir įsodino į privatų akademijos lėktuvą. Metęs vienintelį žvilgsnį liepė mus išskirti.

– Neleisk joms šnekėtis, – perspėjo jis sergėtoją, lydintį mane į lėktuvo galą. – Antraip po penkių minučių sugalvos, kaip pabėgti.

Metusi išdidų žvilgsnį nužingsniavau tolyn. Mes iš tiesų ketinom pabėgti.

Tiesa, padėtis buvo nepavydėtina. Lėktuvui pakilus į orą šansai pabėgti dar labiau sumažėjo. Net jei įvyktų stebuklas ir aš nugalėčiau visus sergėtojus, nežinau, kaip reikėtų nutupdyti lėktuvą. Lėktuve turėtų būti parašiutai, bet jei ir iššoktume, vargiai išgyventume Uolėtuosiuose kalnuose.

Ne, mes skrisim ir nusileisim Montanos miškuose. O tada ir turėsiu sugalvoti, kaip apgauti akademijos sargus ir dešimtkart daugiau sergėtojų. Niekų darbas.