Райчел Мид - Vampyrų akademija

Strigojai negalėdavo įžengti į šventą žemę.

– Aišku, – atsakė jis. – Kurių galų man dar ten eiti? Dėl sielos išganymo?

– Nesvarbu, – tarė Lisa, kuri tuo klausimu turėjo kitą nuomonę. – Daugiau tau nebetrukdysiu.

– Palauk, – paprašė Kristianas. Atrodė, nenori, kad ji išeitų. – Susitarkim. Galėsi čia ateiti, jei pasakysi man vieną dalyką.

– Kokį? – Lisa atsigręžė.

Jis palinko į priekį.

– Apie tave šiandien išgirdau įvairiausių paskalų. Niekas su manim nesikalba, bet prisiklausiau pakankamai. Aptarta buvo viskas – kodėl pabėgot, ką veikėt, kodėl sugrįžot, tavo specializacija, ką Rouz padarė Mijai ir taip toliau. Ir niekas, nė vienas nesuabejojo kvailu Rouz melu, kad visuomenės atstumtieji mielai leidžia gerti kraują.

Lisa nusisuko, bet jaučiau, kaip jos skruostai dega.

– Tai ne melas, Rouz sakė tiesą.

Jis tyliai nusijuokė.

– Esu gyvenęs tarp žmonių. Gyvenau su teta, kai mano tėvai... kai jie mirė. Nėra taip paprasta gauti kraujo. – Kai Lisa nieko neatsakė, jis nusijuokė dar kartą. – Tai buvo Rouz, tiesa? Ji duodavo tau kraujo.

Baimė persmelkė ir ją, ir mane. Niekas akademijoje to nežinojo. Tik Kirova ir keli sergėtojai, bet jie tylėjo.

– Tikra draugė taip ir elgtųsi, – pasakė jis.

– Tik niekam nesakyk, – nepagalvojusi leptelėjo Lisa.

To užteko. Tai tik priminė, kad maitintojai – viso labo nuo vampyrų įkandimų priklausomi narkomanai. Jie buvo mūsų gyvenimo dalis, bet vis tiek žvelgdavom į juos iš aukšto. Kitiems – ypač dampyrei – leisti morojams gerti kraują buvo kone iškrypėliška. Tikru iškrypimu buvo laikoma, jei mylintis dampyrė leisdavo morojui gerti savo kraują.

Mudvi su Lisa nesimylėjom, bet abi žinojom, ką pagalvos kiti sužinoję, kad ji gaudavo kraujo iš manęs.

– Tik niekam nesakyk, – pakartojo Lisa.

Kristianas susikišo rankas į apsiausto kišenes ir atsisėdo ant dėžės.

– O kam aš galiu pasakyti? Sėskis ant palangės. Šiandien gali čia pabūti. Jei nebebijai manęs.

Dvejodama Lisa tyrinėjo jo veidą. Paniuręs ir atšiaurus, lūpose maištininko šypsenėlė. Bet neatrodė labai pavojingas. Nepanašus į strigojų. Ji nedrąsiai atsisėdo ant palangės, nesąmoningai pasitrynė sušalusias rankas.

Kristianas ją stebėjo, po akimirkos patalpoje tapo šilčiau.

Lisa pagavo Kristiano žvilgsnį ir nusišypsojo nustebusi, kad anksčiau nematė, kokios žydros jo akys.

– Tavo specializacija ugnis?

Jis linktelėjo ir prisitraukė sulaužytą kėdę.

– Dabar turim prabangius apartamentus.

Staiga vizija nutrūko.

– Rouz? Rouz?

Markstydamasi žvelgiau Dimitrijui į veidą. Jis buvo pasilenkęs prie manęs, laikė suėmęs už pečių. Stovėjome vidury akademijos kiemo.

– Tau viskas gerai?

– Aš... Taip... Buvau su Lisa... – prisidėjau ranką prie kaktos. Dar nesu regėjusi tokios aiškios ir ilgos vizijos. – Buvau jos mintyse.

– Jos... mintyse?

– Taip. Juk mus sieja ryšys, – nejaučiau jokio noro aiškinti smulkiau.

– Jai viskas gerai?

– Taip, ji... – sudvejojau. Ar tikrai jai viskas gerai? Kristianas Ozera ką tik pakvietė likti su juo. Nekas. Ir gerai, ir blogai. Tačiau per mūsų ryšį jutau, kad ji daugiau nebebijo ir nepyksta. Ji buvo kone patenkinta, tik gal kiek nervinosi. – Pavojus jai negresia, – galiausiai pasakiau. Tikėjausi, kad taip ir yra.

– Gali paeiti?

Kietas sergėtojas, su kuriuo susipažinau anksčiau, buvo dingęs. Bent tą akimirką jis atrodė susirūpinęs. Nuoširdžiai susirūpinęs. Žiūrint jam į akis mano širdis suspurdėjo. Subariau save. Negi dabar susileisiu dėl kiekvieno gražuoliuko? Galų gale, pasak Meisono, jis labai uždaras. Be to, žinojau, kad nuo jo kaip reikiant gausiu į kaulus.

– Taip, man viskas gerai.

Persirengimo kambaryje apsivilkau sportinį kostiumą, kurį kažkas pagaliau susiprato man duoti, nes visą dieną treniravausi su džinsais ir marškinėliais. Šlykštu. Tai, kad Lisa pasiliko su Kristianu, man kėlė nerimą, bet kol kas nuvijau tą mintį – raumenis siaubingai skaudėjo, nutariau, kad šiai dienai treniruočių pakaks.

Paklausiau Dimitrijaus, ar jis negalėtų atidėti treniruotės.

Jis nusijuokė, ir buvau tikra, kad iš manęs, o ne šiaip sau.

– Kas čia juokingo?

– A, – jo šypsena dingo. – Kalbi rimtai?

– Aišku, rimtai! Dvi dienas beveik nemiegojau. Ar būtina pradėti treniruotes šiandien? Noriu išsimiegoti, – pasiskundžiau. – Galų gale praleisiu tik vieną valandą užsiėmimų.

Jis sukryžiavo rankas ir pažvelgė į mane. Ankstesnis susirūpinimas dingo. Dimitrijus staiga surimtėjo.

– Kaip jautiesi? Po visų treniruočių?

– Skauda kiekvieną raumenėlį.

– Rytoj bus dar blogiau.

– Ir kas?

– Taigi treniruokis, kol nepasidarė... visai blogai.

– Kas per logika? – atrėmiau.

Bet daugiau nebesiginčijau ir jis nusivedė mane prie svarmenų. Parodė pratimus, kuriuos turiu padaryti, o pats įsispraudė į kampą su nutrintu vesternu. Irgi mat, dievas...

Kai baigiau, jis atsistojo šalia ir parodė kelis raumenų atpalaidavimo pratimus.

– Kaip tapai Lisos sergėtoju? – paklausiau. – Prieš dvejus metus tavęs čia nebuvo. Ar apskritai čia mokeisi?

Dimitrijus atsakė ne iš karto. Nusprendžiau, kad jis nemėgsta šnekėti apie save.

– Ne. Lankiau akademiją Sibire.

– Oho! Tikriausiai vienintelė vieta, klaikesnė už Montaną.

Akimirką jo akyse suspindo juoko kibirkštėlė, bet jis nenusijuokė.

– Baigęs akademiją tapau Zeklos lordo sergėtoju. Neseniai jį nužudė. – Šypsena dingo, Dimitrijaus veidas apsiniaukė. – Mane perkėlė čia, nes prireikė papildomų pajėgų. Kai princesė sugrįžo, mane paskyrė jos sergėtoju. Bet tik tol, kol ji gyvens čia.

Prisiminiau jo ankstesnius žodžius. Strigojus nužudė jo globotinį?

– Ar tas lordas žuvo, kai jį saugojai tu?

– Ne, jį saugojo kitas sergėtojas. Aš buvau išvykęs.

Dimitrijus nutilo, jo mintys klaidžiojo kažkur kitur. Morojai iš mūsų tikėjosi daug, bet vis dėlto pripažino, kad sergėtojai tėra žmonės. Todėl jie gaudavo atlyginimą ir atostogų kaip bet kuriame darbe. Kai kurie ištikimiausi sergėtojai – tokie kaip mano mama – atsisakydavo atostogų, jie buvo prisiekę niekada nepalikti morojų. Žiūrėdama į Dimitrijų pagalvojau, kad ir jis gali tapti vienu iš jų. Jei jis atostogavo, neturi savęs kaltinti dėl globotinio mirties. Bet jis save kaltino. Ir aš taip daryčiau, jei kas nutiktų Lisai.

– Klausyk, – pasakiau staiga panorusi jį paguosti. – Ar tu sukūrei planą, kaip grąžinti mus į akademiją? Planas geras. Šiurkšti jėga ir taip toliau.

Jis klausiamai kilstelėjo antakį. Jėga. Ir aš noriu taip išmokti.

– Tai komplimentas?

– Na, šitas planas bent jau buvo geresnis už ankstesnį.

– Ankstesnį?

– Taip, Čikagoj. Tada buvo paleisti psi šunys.

– Portlande jus radom pirmą kartą.

Baigiau pratimus ir sukryžiavau kojas.

– Nemanau, kad psi šunys man pasivaideno. Kas dar galėjo juos pasiųsti? Jie klauso tik morojų. Gal tau tiesiog niekas nepasakė.

– Gal, – nenoriai sutiko jis. Bet iš veido mačiau, kad tuo netiki.

Po treniruotės grįžau į dampyrų bendrabutį. Morojai gyveno kitoje pusėje, arčiau valgyklos. Dampyrai – prie sporto salės. Atskirai gyvenom dėl to, kad skyrėsi morojų ir dampyrų gyvenimo būdas. Jų bendrabutyje beveik nėra langų, tik tamsinti, slopinantys saulės šviesą. Taip pat ten įrengti kambariai maitintojams. Dampyrų bendrabutis – atviresnis, čia patenka daugiau saulės šviesos.