Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Kol neišgavai jos iš manęs. Tai kurį kelią renkiesi – gerą ar blogą?

– Manau, pasigailėsiu jos...

– Panele Hetavėj, jums negalima čia būti.

Prie mūsų stovėjo viena bendrabučio prižiūrėtojų, jos veide buvo matyti nepasitenkinimas.

Nejuokavau sakydama, kad Meisonas mąsto taip pat kaip aš. Skiesti jam sekėsi ne prasčiau už mane.

– Vienai pamokai mums paskyrė grupinį projektą. Kaip jį atliksim, jei Rouz bus uždaryta?

Prižiūrėtoja prisimerkė.

– Neatrodo, kad mokytumėtės.

Atverčiau kunigo duotą knygą pirmoj pasitaikiusioj vietoj – buvau pasidėjusi ant stalo.

– Mes mokomės.

Ji tebežiūrėjo įtariai.

– Viena valanda. Duodu jums valandą, ir tik pamėginkit nesimokyti.

– Gerai, – pasakė Meisonas rimtu veidu. – Supratom.

Ji nuėjo gręžiodamasi.

– Mano didvyris, – pareiškiau.

– Kokia čia knyga? – paklausė jis.

– Gavau iš kunigo. Kai ko paklausiau apie pamokslą.

Meisonas žiūrėjo į mane apstulbęs.

– Baik ir nutaisyk susidomėjusį žvilgsnį. – Peržvelgiau turinį. – Ieškau moters, vardu Ana.

Meisonas prisitraukė kėdę ir atsisėdo šalia.

– Gerai. Pasimokykim.

Atverčiau nurodytą puslapį, ten radau straipsnį apie šv. Vladimirą. Nieko keisto. Permetėm skyrių akimis ieškodami Anos vardo. Radom, bet autorius apie ją pasakė ne kažin ką. Tačiau pateikė ištrauką iš šv. Vladimiro amžininko užrašų:

O su Vladimiru visada Ana, Fiodoro duktė. Jų meilė skaisti ir tyra kaip brolio ir sesers, daug kartų gynė jį nuo strigojų, kurie norėjo sunaikinti jį ir jo šventumą. Jinai jį drąsina, kai jo našta tampa nepakeliama, o šėtonas siekia užvaldyti jį ir susilpninti jo kūną. Jinai gina jį, nes jie susieti nuo tada, kai vaikystėje jis išgelbėjo jai gyvybę. Tai Dievo meilės ženklas. Jis pasiuntė palaimintajam Vladimirui tokią sergėtoją kaip ji, šešėlio pabučiuotą, visada žinančią, kas dedasi jo mintyse ir širdyje.

– Na, matai, – pasakė Meisonas. – Ana buvo jo sergėtoja.

– Čia nepaaiškinta, ką reiškia „šešėlio pabučiuota“.

– Gal nieko nereiškia?

Tačiau aš jaučiau, kad tie žodžiai turi prasmę. Pradėjau skaityti dar kartą mėgindama perprasti painią senovinę kalbą. Meisonas susirūpinęs mane stebėjo, atrodė, nori padėti.

– Gal jie kartu miegojo? – pasiūlė jis.

Nusijuokiau.

– Jis buvo šventasis.

– Tai kas? Ir šventiesiems patinka seksas. Ta „brolio ir sesers“ istorija tėra priedanga. – Jis bakstelėjo pirštu į vieną eilutę. – Matai? Juos siejo „ryšys“. – Jis mirktelėjo man. – Seksas.

Ryšys. Keistai parinktas žodis, bet tai nereiškia, kad Ana su Vladimiru plėšdavo vienas nuo kito drabužius.

– Nemanau. Jie tiesiog buvo artimi. Vaikinai su merginom gali būti tik draugai, – pasakiau tai pabrėžtinai, o jis šaltai mane nužvelgė.

– Tikrai? Mes esam draugai, bet aš nežinau, kas „tavo mintyse ir širdyje“, – Meisonas nutaisė filosofišką žvilgsnį. – Žinoma, niekas negali žinoti, kas dedasi moters širdyje...

– Ak, nutilk, – suniurzgiau bakstelėdama jį alkūne.

– Moterys – keistos ir paslaptingos būtybės, – toliau kalbėjo jis mokslininko balsu, – ir vyras turi mokėti skaityti mintis, kad padarytų jas laimingas.

Nesusivaldžiusi sukikenau ir supratau, kad susilauksiu nemalonumų.

– Tai pamėgink perskaityti mano mintis ir nebūk toks...

Nustojau juoktis ir įbedžiau akis į knygą.

„Jie susieti“ ir „visada žinančią, kas dedasi jo mintyse ir širdyje“.

Staiga supratau, kad juos irgi siejo ryšys. Būčiau galėjus lažintis iš visko, ką turiu – tiesa, turėjau nedaug. Atradimas buvo stulbinamas. Girdėjau daugybę miglotų pasakojimų ir mitų apie sergėtojus ir morojus „siejantį ryšį“, bet tai buvo pirmas kartas, kai radau minint konkrečius asmenis.

Meisonas pastebėjo mano reakciją.

– Tau viskas gerai? Atrodai keistai.

Nusipurčiau.

– Taip. Man viskas gerai.

Septintas

Praėjo kelios savaitės ir kasdieniai užsiėmimai nustūmė Anos istoriją į šalį. Mūsų sugrįžimo sukeltas šokas atlėgo, pasinėrėme į saugią rutiną. Mano dienos sukosi apie bažnyčią, pietus su Lisa ir retus susitikimus su draugais. Neturėjau laisvo laiko, todėl mažai kada atsidurdavau dėmesio centre, nors kartais man pavykdavo atkreipti aplinkinių akis, bet ir buvau nutarusi „laikytis aukso vidurio“. Nieko negalėjau padaryti. Man patiko flirtuoti, susitikinėti su draugais, klasėje laidyti kandžias pastabas.

Tuo tarpu naujasis Lisos vaidmuo traukė dėmesį vien todėl, kad jis kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo to, kas buvo prieš mums pabėgant – nesibaigiančių vakarėlių su kilmingaisiais. Dauguma mokinių netrukus su tuo apsiprato ir susitaikė su mintim, kad Dragomirų princesė pasitraukė iš viešumos ir tenkinasi Natali draugija. Nesibaigiantis Natali tarškėjimas man vis dar sukeldavo norą trankyti galvą į sieną, bet apskritai ji buvo miela – mielesnė beveik už visus kilminguosius – ir dažniausiai su ja man būdavo smagu.

Treniruotės, kaip ir buvo perspėjus Kirova, surydavo visą laisvalaikį. Tačiau pamažu kūnas apsiprato. Raumenys sutvirtėjo, tapau ištvermingesnė. Per treniruotes vis dar gaudavau į kaulus, bet ne taip smarkiai kaip pirma. Atrodė, kad dabar labiausiai kenčia mano oda. Nuo treniruočių šaltame ore ji labai išsausėjo – gelbėjo tik Lisos kremai. Tačiau pūslių ant rankų ir kojų net ji nesugebėjo išgydyti.

Nusistovėjo santykiai ir su Dimitrijum. Meisonas buvo teisus sakydamas, kad jis ne iš tų, kurie mėgsta bendrauti. Jis nesibičiuliavo net su kitais sergėtojais, nors tie jį gerbė. Kuo daugiau su juo dirbau, tuo labiau gerbiau, nors ir nelabai supratau treniravimo metodų. Jis nemokė manęs jokių ypatingų gynybos būdų. Pradėdavom nuo tempimo pratimų sporto salėje, paskui jis išsiųsdavo mane pabėgioti į lauką, į nepaprastai šaltą Montanos rudenį.

Praėjo trys savaitės nuo mano sugrįžimo į akademiją. Atėjusi į sporto salę radau jį išsitiesusį ant čiužinio ir skaitantį Luiso L’Emoro knygą. Kažkas buvo atnešęs CD grotuvą. Grotuvas mane nudžiugino, deja, ne iš jo sklindanti daina – Princo „Kai balandžiai rauda“. Klaikus pavadinimas, bet vienas mano klasės draugų buvo pametęs galvą dėl devinto dešimtmečio muzikos.

– Siaubas, Dimitrijau, – pasakiau numesdama kuprinę ant grindų. – Suprantu, kad šitas gabalas dabar hitas Nr. 1 Rytų Europoj, bet gal galėtume pasiklausyti ko nors, kas buvo įrašyta jau man gimus?

Jo akys žybtelėjo, bet pats nesukrutėjo.

– O tau koks skirtumas? Klausausi aš. O tu bėgiosi. Lauke.

Nusivaipiau, pastačiau koją ant suolelio ir ėmiau daryti tempimo pratimus. Apskritai Dimitrijus buvo pakantus mano sarkazmui. Kol sąžiningai treniravausi, jis nepaisė mano kandžių pastabų.

– Klausyk, – paklausiau imdamasi kitų tempimo pratimų. – Kuo ypatingas bėgiojimas? Suprantu, jis ugdo ištvermę, bet gal metas mokytis gynybos? Per bendrus užsiėmimus tebegaunu į kaulus.

– Tai duok grąžos, – sausai atkirto jis.

– Aš rimtai.

– Su tavim niekad negali žinoti, rimtai tu ar ne. – Jis padėjo knygą. – Mano pareiga paruošti tave saugoti princesę ir kautis su tamsos jėgomis. Aišku?

– Taip.

– Gerai. Tarkim, jums pavyko dar kartą pabėgti ir apsilankyti prekybos centre. Tenai jus užpuola strigojus. Ką darysi?

– Priklauso nuo prekybos centro.

Dimitrijus griežtai pažvelgė į mane.

– Na, gerai. Persmeigsiu jį sidabro kuoleliu.