Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Siūlais?

– Kiek girdėjau, su tavim neverta net prasidėti, – atkirtau.

– Oho, – nusišaipė jis. – O tu tikrai pasikeitei. Kiek prisimenu, seniau tau buvo nusispjaut, prieš ką išsirengti.

– O kiek aš prisimenu, jei prieš tave kas ir išsirengia, tai tik internetinės panos.

Jis maivydamasis užvertė galvą.

– Aišku – tai tavo darbas! – Jis žvilgtelėjo į Lisą, paskui vėl į mane. – Ji privertė tave užmušti lapę, ar ne? Keistas lesbiškas vu...

Ralfas užsiliepsnojo.

Šokau ir pastūmiau Lisą – buvo nelengva, nes abi sėdėjom suoluose. Griuvom ant žemės klykdami – ypač Ralfas – o panelė Meisner pasileido prie gesintuvo.

Staiga liepsnos išnyko. Ralfas tebeklykė ir rankomis gesino tariamą liepsną, tačiau ugnis buvo užgesusi. Kad mums nepasivaideno, rodė tik ore tvyrantis dūmų kvapas.

Trumpam visi apmirė. Paskui lėtai ėmė vienas kitą tyrinėti. Morojų magijos specializacija visiems buvo žinoma, ir žvelgdama į veidus skaičiavau ugnies naudotojus: Ralfas, jo draugas Džeikobas ir...

Kristianas Ozera.

Nei Džeikobas, nei Ralfas nebūtų padegę Ralfo, tad kaltininkas aiškus. Be to, Kristianą išdavė isteriškas juokas.

Meisner iš raudonos tapo mėlyna.

– Ozera! – suklykė ji. – Ką sau manai? Ar bent supranti!.. Marš pas direktorę!

Kristianas abejingai atsistojo ir užsimetė ant pečių kuprinę. Šypsena jo veide neblėso.

– Kaip pasakysit, mokytoja.

Kai Kristianas ėjo pro Ralfą, šis mikliai atšoko. Visa klasė žiūrėjo net prasižiojusi.

Vėliau Meisner pamėgino tęsti pamoką, bet pastangos buvo bergždžios. Mokiniai kalbėjosi apie tai, kas nutiko. Įvykis sukrėtė dėl kelių priežasčių. Pirma, dar niekas nebuvo matęs tokio užkeikimo: milžiniškų liepsnų, kurios nieko nesudegino. Antra, Kristianas panaudojo prievartą – užpuolė kitą asmenį. Morojai taip nesielgdavo. Jie tikėjo, kad magija skirta rūpintis žeme, padėti žmonėms geriau gyventi. Jie niekada nesinaudojo ja kaip ginklu. Magijos mokytojai nemokydavo užkeikimų, abejoju, ar jie patys juos žino. Ir galiausiai – tikra beprotybė – Kristianas tai padarė. Kristianas, kuris niekam nekrito į akis ir kuris niekam nerūpėjo. Na, dabar atsidūrė dėmesio centre.

Paaiškėjo, kad kai kas vis dėlto žino keletą piktų kerų, nors ir kaip man patiko baimės perkreiptas Ralfo veidas, staiga dingtelėjo, kad Kristianas tikrai beprotis.

– Lisa, – pasakiau einant iš pamokos. – Prižadėk daugiau su juo nesusitikinėti.

Iš nusikaltusio jos žvilgsnio viską supratau.

– Lisa! – sugriebiau ją už rankos.

– Ir kas čia tokio, – sumišo ji. – Jis savas...

– Savas? Savas? – Visi vėpsojo į mus. Supratau, kad kone šaukiu. – Jis nesveikas. Jis padegė Ralfą. Maniau, susitarėm, kad su juo nesusitikinėsi?

– Tu taip nutarei, Rouz, ne aš. – Jos balse buvo justi pyktis, jo jau kurį laiką nebuvau girdėjusi.

– Ką visa tai reiškia? Ar judu..? Na žinai..?

– Ne! – sušuko ji. – Aš jau tau sakiau. Dieve... – Ji metė į mane paniekos kupiną žvilgsnį. – Ne visi mąsto – ir elgiasi – kaip tu.

Nuo jos žodžių krūptelėjau. Paskui pastebėjom pro šalį einančią Miją. Nors pokalbio ji negirdėjo, intonacijas pajuto. Veidą iškreipė pašaipi šypsenėlė.

– Nesutarimai rojuje?

– Susirask savo ramintoją ir užsikišk, – paliepiau jai nelaukdama atsakymo. Jos lūpa atvipo, šypsena išbėso.

Mudvi su Lisa ėjom tylėdamos, paskui ji pratrūko kvatotis. Mūsų pyktis išgaravo.

– Rouz... – prabilo ji kur kas švelniau.

– Lisa, jis pavojingas. Jis man nepatinka. Maldauju – būk atsargi.

Ji palietė mano ranką.

– Aš ir esu atsargi. Nepamiršk, aš atsargi, o tu karštakošė.

Tikėjausi, kad vis dar taip ir yra.

Bet vėliau, po pamokų, suabejojau. Kai pajutau stiprėjant Lisos emocijas, savo kambaryje ruošiau namų darbus. Pamiršus juos įsispoksojau į tuštumą, stengdamasi suprasti, ką ji veikia. Jei kada ir galiu patekti į jos mintis, tai dabar, bet nežinau kaip.

Susiraukusi pabandžiau prisiminti, kada pajusdavau ryšį. Dažniausiai, kai ji išgyvendavo stiprias emocijas, tokias stiprias, kad jos kone sprogdavo mano galvoje. Paprastai su jomis kovodavau, apsitverdavau aukšta siena.

Dabar galvodama apie Lisą stengiausi tą sieną nugriauti. Pradėjau lygiai kvėpuoti, išvaliau iš galvos mintis. Mano mintys nebebuvo svarbios, tik jos. Turėjau jai atsiverti ir leisti mums susijungti.

Anksčiau nebuvau darius nieko panašaus, meditacijai neturėjau kantrybės. Bet poreikis buvo toks stiprus, kad iš paskutiniųjų susikaupiau. Turėjau žinoti, kas jai darosi, ir netrukus mano pastangos atsipirko.

Atsidūriau jos mintyse.

Devintas

Atsidūriau jos mintyse matydama ir jausdama tai, ką patiria ji.

Ji ir vėl buvo bažnyčios palėpėje, patvirtindama mano didžiausias baimes. Kaip ir anąkart eidama ten nieko nesutiko. Dieve , pamaniau, koks kunigas gali prasčiau saugoti savo bažnyčią?

Saulėtekis skverbėsi pro tamsintą stiklą, jame išryškėjo sėdinčio ant palangės Kristiano siluetas.

– Vėluoji, – pasakė jis. – Senokai laukiu.

Lisa prisitraukė išklerusią kėdę, ranka nubraukė dulkes.

– Maniau, užtruksi pas direktorę Kirovą.

Jis papurtė galvą.

– Ilgai netruko. Mane nušalino savaitei, ir viskas. Bet, kaip pati matai, buvo nesunku pasprukti.

– Stebiuosi, kad tavęs nenušalino ilgesniam laikui.

Saulės šviesa užliejo jo žydras akis.

– Nusivylei?

Lisa atrodė sukrėsta.

– Juk tu jį padegei!

– Nieko panašaus. Ar matei nudegimo žymių?

– Jis skendo liepsnose.

– Aš jas valdžiau. Nieko jam nenutiko.

Lisa atsiduso.

– Nereikėjo taip elgtis.

Kristianas palinko prie jos.

– Padariau tai dėl tavęs.

– Dėl manęs griebeisi prievartos?

– Taip. Jis tyčiojosi iš tavęs ir Rouz. Tikriausiai ji ir pati būtų susitvarkius, bet pamaniau, parama pravers. Be to, nutildys kalbas apie lapę.

– Nereikėjo taip elgtis, – pakartojo Lisa nežiūrėdama į jį. Ji nežinojo, kaip reaguoti į tokią „geradarystę“. – Ir neapsimetinėk, kad padarei tai dėl manęs. Tau tai patiko. Giliai širdyje pats to norėjai.

Pasitenkinimo šypsena išnyko nuo Kristiano veido, ją pakeitė nuostaba. Lisa nebuvo ekstrasensė, bet gebėjo permatyti kitus.

Pastebėjusi, kaip jis sutriko, kalbėjo toliau:

– Naudoti magiją prieš kitus draudžiama – štai kodėl to norėjai. Tau buvo malonu.

– Kvailos taisyklės. Jei naudotume magiją kaip ginklą, o ne visokiom nesąmonėm, strigojai mūsų pražudytų kur kas mažiau.

– Tai negerai, – nepasidavė Lisa. – Magija – dovana. Ji skirta kilniems tikslams.

– Tik todėl, kad taip sako kiti. Kartoji žodžius, kuriuos mums kala visą gyvenimą. – Kristianas atsistojo ir ėmė žingsniuoti po palėpę. – Bet tu žinai, kad taip buvo ne visada. Anksčiau mes kaudavomės petys petin su savo sergėtojais – prieš daugelį amžių. Tačiau tai išgąsdino žmones ir mums teko atsisakyti magijos. Neva saugiau bus pasislėpti. Ir visi pamiršo prakeiksmus.

– O iš kur sužinojai tu?

Jis gudriai nusišypsojo.

– Ne visi pamiršo.

– Kalbi apie savo šeimą? Tėvus?

Šypsena išnyko.

– Tu nieko nežinai apie mano tėvus.

Jo veidas apniuko, žvilgsnis pasidarė griežtas. Kitas gal būtų išsigandęs, bet Lisa žiūrėjo į jį susižavėjusi ir staiga jis pasirodė itin pažeidžiamas.

– Tu teisus, – po akimirkos tyliai pripažino ji. – Aš nieko nežinau. Atleisk.