Райчел Мид - Vampyrų akademija

Jau antrą kartą per jų susitikimą Kristianas apstulbo. Tikriausiai jo ne dažnai atsiprašinėdavo. Juk su juo beveik niekas nesikalbėdavo, tuo labiau nesiklausydavo. Tačiau jis greitai vėl užsidėjo abejingumo kaukę.

– Tiek to. – Kristianas staiga atsistojo ir suklupo priešais, žvelgė Lisai tiesiai į akis. Nuo jo artumo jai užėmė kvapą. Jo lūpas iškreipė grėsminga šypsena. – Tik nesuprantu, kodėl piktiniesi, kad naudoju draudžiamą magiją.

– Aš? Ką nori pasakyti?

– Gali apsimetinėti nekalta – tau visai neblogai sekasi – bet aš žinau tiesą.

– Kokią tiesą? – Lisai nepavyko nuslėpti nerimo.

Jis pasilenkė dar arčiau.

– Tu naudoji įtaigą. Nuolat.

– Nenaudoju, – nedelsdama išsigynė ji.

– Ir dar kaip. Nemiegojau naktimis svarstydamas, kaip judviem pavyko išsinuomoti kambarį ir užsirašyti į mokyklą neatsivedus tėvų. Paskui supratau. Tu naudoji įtaigą. Tikriausiai ir iš akademijos taip pabėgai.

– Aišku. Staiga ėmei ir viską supratai, nors neturi nė menkiausio įrodymo.

– Man nereikia įrodymų, užtenka į tave pasižiūrėti.

– Tu mane stebėjai – šnipinėjai – kad įsitikintum, jog naudoju įtaigą?

Jis trūktelėjo pečiais.

– Ne. Tiesą sakant, stebėjau tave, nes man tai patinka. O įtaiga tebuvo maloni staigmena. Mačiau, kaip anądien pasinaudojai ja, kad gautum daugiau laiko per matematikos kontrolinį. Ir prieš Karmak, kai ji norėjo skirti tau papildomų testų.

– Manai, tai įtaiga? Gal aš tiesiog moku įtikinėti kitus? – gynėsi Lisa, nes buvo nusigandusi ir įpykusi. Kalbėdama ji atmetė plaukus – jei nebūčiau pažinojusi jos geriau, būčiau palaikiusi tai flirtavimu. Bet juk aš ją pažinojau... Ar ne? Staiga pati suabejojau.

Kristianas kalbėjo toliau – iš jo akių supratau, kad atkreipė dėmesį į plaukų krestelėjimą – jis viską pastebėdavo.

– Kai šneki su žmonėmis, jų veiduose atsiranda kvaila išraiška. Tu sugebi paveikti ir morojus. Tikriausiai ir dampyrus. Gryniausia beprotybė. Netikėjau, kad tai įmanoma. Tu tikra žvaigždė. Pikta, įtaigą naudojanti žvaigždė. – Kristianas kaltino Lisą, aiškiai flirtuodamas kaip ir ji.

Lisa nesumojo, ką atsakyti. Kristianas neklydo. Įtaiga leido jai nepataikauti įtakingiesiems ir įsitvirtinti pasaulyje be suaugusiųjų pagalbos. Ji padėjo įtikinti banko tarnautoją leisti naudotis palikimu.

Tai prilygo naudojimuisi magija kaip ginklu. Kodėl ne? Įtaiga taip pat ginklas. Galingas ginklas, kuriuo lengva piktnaudžiauti. Morojų vaikams nuo mažų dienų kalama į galvas, kad tai labai negerai. Nors niekas nemoko, beveik visi morojai turi tą sugebėjimą. Lisa, kaip pareiškė Kristianas, gali naudoti įtaigą prieš morojus, žmones ir dampyrus.

– Ką dabar darysi? – paklausė ji. – Įskųsi mane?

Jis papurtė galvą ir nusišypsojo.

– Ne. Man tai atrodo šaunu.

Lisa žiūrėjo išplėtusi akis, jos širdis daužėsi. Ji nebegalėjo atitraukti akių nuo Kristiano lūpų.

– Rouz mano, kad tu pavojingas, – nervingai prasitarė ji. – Kad užmušti lapę galėjai tu.

Nesmagiai pasijutau įsipainiojusi į tokį keistą pokalbį. Kai kas manęs bijo. Gal Kristianas vienas jų?

Tačiau iš to, kaip jis akimirksniu pralinksmėjo, supratau klydusi.

– Visi laiko mane nenuspėjamu, bet sakau tau, Rouz dešimtkart už mane nenuspėjamesnė. Aišku, dėl to kiti rečiau tave užkabinėja, ir man tai patinka. – Jis atsitūpė ir intymumas išsisklaidė. – Aš neužmušiau lapės. Nors galėčiau sužinoti, kas tai padarė... O Ralfas – visai kas kita.

Galantiškas pasiūlymas atkeršyti nenuramino Lisos... bet sužavėjo ją.

– Nenoriu, kad taip elgtumeis. Be to, aš vis dar nežinau, kas užmušė lapę.

Kristianas pasilenkė ir suėmė ją už riešų. Jau norėjo kažką sakyti, bet paskui nutilo ir nustebęs žvelgė į jos rankas, pirštais liesdamas vos įžiūrimus randus. Paskui pakėlė akis, jos švietė nebūdingu švelnumu.

– Tau verčiau nežinoti, kas tai padarė. Bet tu kažką žinai. Kažko nepasakai.

Įsiaudrinusi Lisa stebeilijo į Kristianą.

– Negali žinoti visų mano paslapčių, – tyliai sumurmėjo ji.

Darsyk žvilgtelėjęs į riešus, jis kandžiai nusišypsojo.

– Ne. Tikriausiai negaliu.

Lisą užliejo ramybė, kurią maniau galinti suteikti tik aš. Staiga grįžau į savo mintis ir savo kambarį ir tuščiu žvilgsniu įsispoksojau į matematikos vadovėlį. Tada, pati gerai nesuprasdama kodėl, užverčiau ir šveičiau į sieną.

Paskui sėdėjau susimąsčiusi, iki atėjo laikas susitikti su Džesiu. Tyliai nusileidau į virtuvę – vienintelę vietą, kur buvo leista lankytis, – ir akimis susiradau Džesį.

Eidama pro šalį sušnibždėjau:

– Ketvirtame aukšte yra svetainė, kuria niekas nesinaudoja. Užlipk laiptais kitoje tualetų pusėje, susitiksim po penkių minučių. Durų spyna sulaužyta.

Svetainę radom tamsią, dulkėtą ir tuščią. Pastaraisiais metais sumažėjo sergėtojų, todėl nemažai bendrabučių patalpų liko nesaugomos. Liūdna žinia morojų bendruomenei, bet itin paranki man.

Jis atsisėdo ant sofos, aš atsiguliau ir padėjau kojas jam ant kelių. Suirzau dėl keisto Lisos ir Kristiano palėpės romaniūkščio ir dabar norėjau kuriam laikui jį pamiršti.

– Tikrai atėjai mokytis ar tai tik dingstis? – paklausiau.

– Ne. Iš tiesų mokytis. Gavau užduotį kartu su Meredite. – Sprendžiant iš balso Džesis nesidžiaugė.

– Ojoj, – paerzinau. – Darbas su dampyre žemina jūsų kilmingą kraują? Ar man įsižeisti?

Jis nusišypsojo parodydamas lygius baltus dantis ir iltis.

– Tu kur kas seksualesnė už ją.

– Puiku, kad matai skirtumą. – Jo degančios akys mane įkaitino, kaip ir jo ranka, slystanti mano koja. Bet iš pradžių reikėjo kai ką sutvarkyti. Šiek tiek atsikeršyti. – Tikriausiai ir Mija, nes leidžiat jai trintis šalia, nors yra nekilminga.

Jis žaismingai bakstelėjo man į blauzdą.

– Ji draugauja su Aronu. Be to, turiu daugybę draugų, kurie yra nekilmingi arba dampyrai. Nesu snobas.

– Taip, bet ar žinojai, kad jos tėvai – Drozdovų tarnai?

Ranka liovėsi slydusi mano koja. Kiek perdėjau, bet Džesis dievino gandus – mėgo tiek klausytis, tiek skleisti.

– Rimtai?

– Aha. Plauna grindis ir panašiai.

– Hmm.

Jo mėlynos akys sublizgo nuo smalsumo, ir teko slėpti šypseną. Sėkla pasėta.

Atsisėdau ir prisislinkau arčiau – permečiau per jį kojas, o rankomis apsivijau kaklą. Netrukus mintis apie Miją išstūmė plūstelėjęs tostesteronas. Džesis bučiavo mane godžiai – netgi seilėdamasis – ir stūmė prie sofos atkaltės, o aš atsipalaidavusi mėgavausi maloniais fiziniais pojūčiais.

Aistringai bučiavomės, bet kai jis atsmaukė mano marškinėlius, sulaikiau.

– Nesiruošiu mylėtis, – pareiškiau. Neketinau prarasti nekaltybės ant dulkinos sofos.

Jis stabtelėjo, pamąstė ir nusprendė manęs neversti.

– Kaip nori.

Bet paskui parvertė mane ant sofos, užgulė ir bučiavo su ankstesniu įkarščiu. Jo lūpos slinko mano kaklu, kai aštrios iltys palietė odą, susijaudinusi aktelėjau.

Jis kilstelėjo ir pažvelgė į mane su neslepiama nuostaba. Akimirką negalėjau atgauti kvapo prisiminus malonumą, kurį jausdavau įkandus vampyrui, ir svarsčiau, kaip viskas būtų, jei tai nutiktų mums bučiuojantis. Paskui prisiminiau senus tabu. Net jei ir nesimylim, duoti kraujo darant tai būtų negerai, iškrypėliška.

– Ne, – perspėjau.

– Bet tu to nori. – Jis buvo nustebęs ir susijaudinęs. – Jaučiu.

– Ne, nenoriu.