Райчел Мид - Vampyrų akademija

Džesio akys liepsnojo.

– Nori. Ar esi tai darius anksčiau?

– Ne, – susiraukiau. – Aišku, ne.

Gražios mėlynos akys tyrinėjo mane, mačiau, kaip jis svarsto. Džesis mėgo flirtuoti ir buvo ilgaliežuvis, bet ne kvailys.

– O elgiesi taip, lyg tai nebūtų pirmas kartas. Susijaudinai, kai paliečiau tavo kaklą.

– Tu gerai bučiuojies, – atrėmiau, nors tai nebuvo visiška tiesa. Jis per daug seilėjosi. – Nemanai, kad visi žinotų, jei duočiau kraujo?

Ir tada jam dingtelėjo.

– Nebent neduodavai jo iki pabėgdama. Pradėjai pabėgusi, ar ne? Maitinai Lisą.

– Aišku, ne, – laikiausi savo.

Bet jis pajuto radęs siūlo galą.

– Tai vienintelis paaiškinimas. Jūs neturėjot maitintojų. O varge...

– Ji susirado maitintoją, – pamelavau. Tą patį melą buvom pasakiusios ir Natali, jinai jį paskleidė, ir niekas – išskyrus Kristianą – nesuabejojo. – Daugelis žmonių mielai duoda kraują.

– Kurgi ne, – atsakė jis su šypsena ir palinko man prie kaklo.

– Aš ne kraujo kekšė, – stūmiau jį nuo savęs.

– Bet tu to nori. Tau patinka. Visoms dampyrėms patinka. – Aštriomis iltimis jis lietė man odą. Buvo nuostabu.

Nujaučiau, kad priešindamasi tik dar labiau viską pabloginsiu, todėl ėmiau erzinti Džesį.

– Nereikia, – pasakiau tyliai, piršto galiuku liesdama jo lūpas. – Sakiau, aš ne tokia. Bet jei nori kažką nuveikti burna, galėčiau pamėtėti keletą minčių.

Jis susidomėjo.

– Tikrai? Kokių?

Ir tada atsidarė durys.

Tuoj pat pašokom nuo sofos. Būčiau lengvai susitvarkiusi su kitu mokiniu, net su prižiūrėtoja, bet tikrai nesitikėjau pamatyti Dimitrijų.

Jis staigiai atplėšė duris tarsi būtų norėjęs ką nors užklupti ir tą siaubingą akimirką, kai jis kaip uraganas įsiveržė vidun, supratau, kodėl Meisonas vadina jį dievu. Jis žaibu atsidūrė prie Džesio, suėmė už marškinėlių ir kone pakėlė nuo žemės.

– Vardas?

– Dž... Džesis. Džesis Zeklas.

– Zeklai, ar turi leidimą būti šioje bendrabučio dalyje?

– Ne.

– Ar žinai vaikinų ir merginų artimo bendravimo taisykles?

– Taip.

– Tada patariu kuo greičiau iš čia nešdintis, kol neapskundžiau vyresnybei. O jei dar kartą užklupsiu jus šitaip, – Dimitrijus dūrė pirštu į mane, besitvarkančią drabužius, – pats tave nubausiu. Labai skaudžiai. Supratai?

Paklaikęs iš baimės Džesis sunkiai nurijo seilę. Jo šaunumas išgaravo. Matyt, nedrįso jo rodyti jį prigriebusiam tvirtam ir persiutusiam rusui.

– Supratau!

– Tada drožk. – Paleistas Džesis dingo greičiau – jei tai įmanoma – nei įsiveržė Dimitrijus. Tada mokytojas atsigręžė į mane ir piktai blykstelėjo akimis. Jis nepratarė nė žodžio, bet negalėjo nuslėpti pykčio ir nusivylimo.

Ir staiga viskas pasikeitė.

Jis nustebo, tarsi matytų mane pirmą kartą. Jei jo vietoj būtų buvęs kas kitas, būčiau pasakiusi, kad jis mane nužiūrinėja. Taip ir buvo, jis mane nužiūrinėjo. Veidą, kūną. Susigriebiau stovinti prieš jį vienais džinsais ir liemenėle – juoda liemenėle. Gerai žinojau, kad mokykloje nedaug merginų, kurios taip gražiai atrodo su liemenėle kaip aš. Net pareigingasis Dimitrijus tai suprato.

Mane užliejo karščio banga, jo žvilgsnis sujaudino labiau nei Džesio bučiniai. Dimitrijus buvo tylus ir uždaras, bet kunkuliavo aistra kaip niekas kitas. Pagalvojau, koks seksas būtų su juo. Po velniais!

Ką čia paistau? Visai proto netekau? Sutrikusi pamėginau slėpti jausmus įžūlumu.

– Patinka? – paklausiau.

– Renkis.

Dimitrijaus veidas tapo griežtas. Jis užgniaužė savo jausmus. Nuo rūstaus jo žvilgsnio pamiršau neramias mintis. Mikliai užsitraukiau marškinėlius, nė kiek nesidžiaugdama mokytojo griežtumu.

– Kaip mane radai? Sekei, norėdamas įsitikinti, kad vėl nepabėgau?

– Patylėk, – nutraukė jis mane ir pasilenkė, kad pažvelgtų tiesiai į akis. – Tave pamatė valytoja ir paskundė. Ar supranti, kokią iškrėtei kvailystę?

– Žinau, žinau, juk man namų areštas, tiesa?

– Ne tik. Padėtis, į kurią patekai, jau savaime yra kvaila.

– Aš nuolat patenku į tokias padėtis, drauge. Nieko čia tokio. – Baimė užleido vietą pykčiui. Man nepatiko, kad su manim elgiamasi kaip su vaiku.

– Baik mane taip vadinti. Pati nesupranti, ką šneki.

– Suprantu. Pernai rašiau darbą apie Rusiją ir RSRS.

– SSRS. O morojui užlaužti dampyrę – žygdarbis. Paskui giriasi ant kiekvieno kampo.

– Na, ir kas?

– Na, ir kas? – Dimitrijus niekinamai mane nužvelgė. – Visai savęs negerbi? Pagalvok apie Lisą. Taip nusipigindama ir patvirtini, ką dauguma galvoja apie dampyres. Tai kenkia ir jai, ir man.

– Ak, štai dėl ko. Užgavau tavo vyrišką savimeilę? Bijai, kad sužlugdysiu tavo reputaciją?

– Mano reputacijai jau nepakenksi, Rouz. Seniai nusistačiau principus ir jų laikausi. O kaip tau pavyks išsaugoti savosios likučius, dar pamatysim. – Jo balsas sugriežtėjo. – Dabar grįžk į savo kambarį – jei tik nepulsi ant kaklo kam kitam.

– Ar taip subtiliai vadini mane kekše?

– Užtektinai prisiklausiau, ką apie tave šneka vaikinai.

Skaudu. Norėjau surikti, kas jam darbo, ką darau su savo kūnu, tačiau pyktis ir nusivylimas jo veide mane atvėsino. Pati nesupratau kodėl. Jei manim būtų nusivylusi Kirova, būčiau nusispjovusi, bet Dimitrijus... Prisiminiau, kaip jis džiaugėsi galėdamas mane pagirti per kelis pastaruosius užsiėmimus... Ir staiga pasijutau tokia pigi, kokia jis mane ir laikė.

Suspaudė širdį. Gniauždama ašaras paklausiau:

– Kas čia blogo... jei noriu šiek tiek pasismaginti? Man septyniolika. Turiu teisę pasidžiaugti gyvenimu.

– Tau septyniolika ir mažiau nei po metų nuo tavęs priklausys kieno nors gyvybė. – Jo balsas tebebuvo griežtas, bet dabar buvo justi ir švelnumo. – Jei būtum žmogus ar morojė, galėtum smagintis. Galėtum daryti, ką daro kitos merginos.

– Bet dabar sakai, kad negaliu.

Jis nusuko žvilgsnį, tamsios akys žvelgė į niekur. Mintys klaidžiojo toli.

– Kai man buvo septyniolika, susipažinau su Ivanu Zeklu. Nebuvom tokie artimi kaip judu su Lisa, bet susidraugavom ir jis paprašė tapti jo sergėtoju, kai baigsiu akademiją. Buvau geriausias mokinys, koviausi geriau už kitus, bet to neužteko. Štai kaip būna gyvenime. Viena klaida, vienas neapsižiūrėjimas... – Jis atsiduso. – Ir per vėlu ką nors pakeisti.

Gerklę užgniaužė pagalvojus, kad viena mano klaida gali kainuoti Lisai gyvybę.

– Džesis Zeklas. – Staiga suvokiau, kad Dimitrijus ką tik išmetė buvusio draugo ir globotinio giminaitį.

– Taip.

– Tave tai trikdo? Jis tau primena Ivaną?

– Nesvarbu, ką jaučiu aš. Nesvarbu, ką jaučiam mes.

– Bet tave tai liūdina. – Viską supratau. Jaučiau jo slepiamą skausmą. – Tau skauda. Skauda kasdien. Ar ne? Tu jo ilgiesi.

Dimitrijus pažvelgė nustebęs, lyg būčiau atskleidusi kokią paslaptį. Atrodė, nenori, kad tai suprasčiau. Laikiau jį atsiskyrėliu, bet jis šalinosi kitų gal tik todėl, kad paskui nereikėtų išgyventi netekties. Ivano mirtis paliko neišdildomą žymę jo širdyje.

Susimąsčiau, ar Dimitrijus jaučiasi vienišas.

Nuostaba pranyko iš jo veido, žvilgsnis surimtėjo.

– Nesvarbu, ką jaučiu aš. Svarbiausia jie. Juos ginti.

Vėl prisiminiau Lisą.

– Taip. Suprantu.

Prieš prabildamas jis ilgai tylėjo.

– Sakei, nori išmokti kautis, iš tiesų kautis. Nepersigalvojai?

– Žinoma, ne.

– Rouz... Galiu tave išmokyti, bet turiu žinoti, kad esi tam atsidavus. Iš tiesų atsidavus. Negaliu leisti, kad tave blaškytų tokie dalykai, – jis mostelėjo ranka į sofą. – Ar galiu tavim pasikliauti?