Mes suakmenėjom, mano žaibiška reakcija kažkur pradingo, ir aš užgaišau kelias akimirkas, kol paslėpiau butelį už nugaros.
Ji šyptelėjo ir ištiesė ranką.
Kaip paklusni avelė atidaviau butelį. Ji pasibruko po pažastim. Paskui apsigręžė ir nuėjo nepratarus nė žodžio, o mes patraukėm įkandin nujausdamos, kad pasekmės bus liūdnos.
– Manėt, niekas nepastebės, kai pabėgo pusė klasės? – patylėjusi paklausė ji.
– Pusė klasės?
– Ne jūs vienos šiandien nusprendėt pabėgti iš pamokų. Matyt, dėl oro. Pavasario karštinė.
Mudvi su Lisa nenoriai vilkomės iš paskos. Nuo tada, kai Karp išgydė man rankas, jos akivaizdoje jausdavausi nejaukiai. Keistas, paranojiškas jos elgesys mane sužadino, paveikė, netgi baugino. Pastaruoju metu nebegalėjau žiūrėti į ją nematydama randų ant kaktos. Ryškiai raudoni plaukai paprastai juos paslėpdavo. Bet kartais atsirasdavo naujų, kartais išnykdavo senieji.
Dešinėje išgirdom keistą garsą. Stabtelėjom.
– Greičiausiai kas iš klasės draugų, – sumurmėjo Karp žvelgdama ten, iš kur sklido garsas.
Priėjusios pamatėm gulintį didelį juodą paukštį. Paukščiai – kaip ir dauguma gyvų padarų – manęs nejaudino, bet tiesiog negalėjau atplėšti susižavėjusių akių nuo žvilgančių plunksnų ir grėsmingo snapo. Jis per pusę minutės būtų iškapojęs akis – bet dabar aiškiai merdėjo. Sutrūkčiojęs paukštis nurimo.
– Kas čia? Varna? – paklausiau.
– Per didelis, – atsakė Karp. – Čia kranklys.
– Jis negyvas? – paklausė Lisa.
Pažvelgiau į paukštį.
– Tikrai negyvas. Neliesk.
– Jį tikriausiai užpuolė kitas kranklys, – pasakė Karp. – Kartais jie kovoja dėl teritorijos ir lesalo.
Su užuojauta veide Lisa priklaupė prie paukščio. Manęs tai nenustebino, ji mylėjo gyvūnus. Net man keletą dienų skaitė pamokslus, kai sukėliau liūdnai pagarsėjusią smiltpelės ir krabo atsiskyrėlio dvikovą. Man tai buvo dviejų vienas kito vertų priešininkų patikrinimas, jai – žiaurus elgesys su gyvūnais.
Keistai sustingusi ji ištiesė ranką prie kranklio.
– Lisa! – sušukau pasibaisėjusi. – Gali užsikrėsti.
Bet ji manęs negirdėjo. Karp stovėjo nejudėdama, išblyškusi kaip vaiduoklis. Lisa pirštais perbraukė kranklio sparnus.
– Lisa, – pakartojau ir žengiau norėdama nusivesti ją. Staiga mane apėmė keistas jausmas, grožio ir gyvybės kupina saldybė. Tokia stipri, kad sustojau kaip įkasta.
Ir tada kranklys sujudėjo.
Lisa tyliai riktelėjo ir atitraukė ranką. Abi žiūrėjom į paukštį išplėtusios akis.
Kranklys suplasnojo sparnais ir pamėgino atsistoti. Kai pavyko, pasuko mūsų link, įsmeigęs į Lisą pernelyg protingas, kaip paukščiui, akis. Jis prikaustė jos žvilgsnį ir aš negalėjau perskaityti jos minčių. Galiausiai kranklys nusuko akis ir suplasnojęs stipriais sparnais pakilo į orą.
Vėjas sušiureno lapus.
– Dieve mano, – atsiduso Lisa. – Kas čia įvyko?
– Kad aš žinočiau, – atsakiau slėpdama siaubą.
Karp sugriebė Lisą už rankos ir atgręžė į save. Buvau pasiruošus ją ginti, jei Beprotė Karp ką būtų sumaniusi, nors abejojau, ar įveikčiau mokytoją.
– Nieko, – skubiai patikino Karp, bet jos akys buvo paklaikusios. – Girdėjot? Nieko. Ir kad niekam – niekam – nepasakotumėt, ką čia matėt. Pažadėkit. Pažadėkit apie tai nesikalbėti.
Mudvi su Lisa dvejodamos susižvelgėm.
– Gerai, – išstenėjo ji.
Karp atleido gniaužtus.
– Daugiau taip nedaryk. Antraip jie sužinos. Ir tave išveš. – Tada ji atsigręžė į mane. – Neleisk jai daugiau taip elgtis. Niekada.
Kieme šalia bendrabučio išgirdau tariant savo vardą.
– Rouz. Šaukiau tave šimtą kartų.
Pamiršus Karp ir kranklį pažvelgiau į Meisoną, jis jau kuris laikas spūdino šalia. Buvau taip paskendusi mintyse, kad jo nė nepastebėjau.
– Atleisk, – sumurmėjau. – Užsigalvojau. Aš... pavargus.
– Persistengei smagindamasi aną vakarą?
Piktai dėbtelėjau.
– Padėtis kontroliuojama.
– Aš manau, – nusijuokė jis, nors juokas nuskambėjo nelinksmai. – Turbūt Džesis nesusitvarkė.
– Susitvarkė.
– Jei jau taip sakai. Bet aš manau, kad tavo prastas skonis.
Sustojau.
– O aš manau, kad tai ne tavo reikalas.
Jis nudelbė akis.
– Per tave dabar tai visos klasės reikalas.
– Aš juk netyčia.
– Vis tiek visi būtų sužinoję. Džesis nelaiko liežuvio už dantų.
– Jis nebūtų išplepėjęs.
– Aha, – atkirto Meisonas. – Nes jis gražuolis ir iš garsios šeimos.
– Nenusišnekėk, – supykau. – Ir išvis, kas tau darbo? Pavydi, kad dariau tai ne su tavim?
Jis išraudo iki pat raudonų plaukų pašaknių.
– Man nepatinka, kai apie tave paisto nesąmones, ir viskas. Ar bjauriai juokauja. Tave vadina kekše.
– Man nusispjaut, kaip mane vadina.
– Taip, tu tikrai kieta. Tau nieko nereikia.
– Nereikia. Aš viena geriausių novicių šioje suknistoje akademijoje ir nebūtina manęs ginti. Nesielk su manim kaip su bejėge mergiote.
Apsigręžiau ir nuėjau, bet Meisonas greitai mane pasivijo. Taip nutinka, kai esi metro penkiasdešimt penkių.
– Klausyk, nenorėjau tavęs supykdyti. Man tiesiog neramu.
Įžūliai nusikvatojau.
– Aš rimtai. Palauk... – tarė jis. – Šį tą dėl tavęs padariau. Vakar buvau bibliotekoje, ieškojau šv. Vladimiro.
Vėl sustojau.
– Tikrai?
– Taip, bet apie Aną nedaug ką radau. Visos knygos apibendrinamosios. Pasakojama, kaip Vladimiras gydė žmones, išplėšdavo mirčiai iš nagų.
Paskutiniai žodžiai užgavo jautrią stygą.
– Ar aptikai dar ką nors? – pralemenau.
Jis papurtė galvą.
– Ne. Reikia pirminių šaltinių, bet čia jų nėra.
– Pirminių ko?
Jo veidą nušvietė šypsena.
– Turbūt per pamokas nuolat rašinėji raštelius? Kalbėjom apie šaltinius prieš kelias dienas per Andrėjaus pamoką. Tai anų laikų knygos. Parašytos šiais laikais vadinamos antriniais šaltiniais. Būtų geriau, jei rastum jo paties rašinius. Ar to, kas jį pažinojo.
– Aišku. O tu kas, genijus?
Meisonas mane kumštelėjo.
– Tiesiog atidžiai klausausi per pamokas, ir tiek. O tu svajoji. Viską praleidi pro ausis. – Jis nervingai nusišypsojo. – Klausyk... tikrai atsiprašau dėl to, ką pasakiau. Aš tik...
Jis pavydi, staiga supratau. Mačiau tai iš akių. Kaip nepastebėjau anksčiau? Matyt, tikrai svajoju.
– Viskas gerai, Meisi. Pamiršk. – Nusišypsojau. – Ačiū, kad knisaisi bibliotekoje.
Jis vyptelėjo, ir aš įėjau į vidų gailėdamasi, kad negaliu atsakyti į jo jausmus.
Vienuoliktas
– Gal tau reikia drabužių?
– Ką?
Pažvelgiau į Lisą. Laukėm, kol prasidės Nadžio slavų meno pamoka, ir aš užsimiršus klausiausi, kaip Mija atkakliai tvirtina, kad tai ne jos, o pažįstamos tėvai.
– Jokie jie ne tarnai! – šaukė aiškiai sutrikusi. Paskui susitvardė ir išdidžiai tėškė: – Jie beveik patarėjai. Nepasitarę su jais Drozdovai nieko nesprendžia.
Kone paspringau iš juoko, o Lisa nepritariamai papurtė galvą.
– Pernelyg džiūgauji.
– Negaliu atsisakyti tokio malonumo. Ko ką tik klausei? – Rausiausi kuprinėje lūpų blizgio. Radus mano veidas ištįso. Beveik pasibaigęs, nenutuokiu, kur reikės susiveikti kitą.
– Klausiau, ar nereikės drabužių šiam vakarui, – pakartojo ji.
– Aišku, reikės. Bet taviškiai man netinka.
– Tai ką rengsies?
Trūktelėjau pečiais.
Читать дальше