Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Iki, – pasakė Lisa. – Ir ačiū.

Natali nuskubėjo.

– Ji tikrai tebevadina jį tėveliu?

Lisa sudraudė mane žvilgsniu.

– Nesikabinėk prie jos. Ji miela.

– Taip, miela. Girdėjau, ką ji sakė, ir nors ir kaip nesinori pripažinti, neradau prie ko prikibti. Viskas tiesa. – Patylėjau. – Aš ją užmušiu, – pridūriau. – Ne Natali, karalienę. Ir velniop sergėtojus – aš ją užmušiu. Ji taip lengvai neišsisuks...

– Nešnekėk šitaip, Rouz. Tave suims už išdavystę. Tiesiog viską pamiršk.

– Pamiršti? Po to, ką ji tau prišnekėjo? Visiems girdint?

Lisa neatsakė, net nepažvelgė į mane. Užsimiršusi žaidė su krūmo šaka. Atpažinau tą pažeidžiamą žvilgsnį ir išsigandau.

– Ei, – pritildžiau balsą. – Nekreipk dėmesio. Ji pati nesuprato, ką paisto. Nesisielok. Ir nekrėsk kvailysčių.

Lisa pažiūrėjo į mane.

– Viskas pasikartos, ar ne? – sušnibždėjo ji. Ranka, tebelaikanti šaką, sudrebėjo.

– Ne, jei pati neleisi. – Pamėginau nepastebimai dirstelėti į jos riešus. – Juk tu ne..?

– Ne. – Ji papurtė galvą ir sumirksėjo tvardydama ašaras. – Ir nenorėjau. Tas nutikimas su lape mane prislėgė, bet ne tiek. Ilgiuosi tavęs, bet šiaip viskas gerai. Man patinka... – Ji nutilo.

Išgirdau, kaip vardas nuskamba jos mintyse.

– Kristianas.

– Norėčiau, kad negalėtum to daryti. Arba tiesiog nedarytum.

– Atleisk. Ar vėl turėsiu išpilti paskaitą, kad Kristianas – psichopatas?

– Per dešimt kartų jau moku ją atmintinai, – sumurmėjo Lisa.

Jau norėjau rėžti vienuoliktą kartą, bet išgirdau juoką ir aukštakulnių kaukšėjimą į grindinį. Prie mūsų ėjo Mija su draugėmis, Arono nebuvo matyti. Akimirksniu pasiruošiau gintis.

Lisa tebebuvo sukrėsta karalienės žodžių, nusiminusi ir pažeminta. Ji gėdijosi, ką dabar apie ją pagalvos kiti, ir manė, kad šeima būtų pasmerkusi ją už pabėgimą. Aš taip nemaniau, bet ji patikėjo karalienės žodžiais ir negalėjo išsivaduoti nuo niūrių minčių. Kad ir kaip stengėsi atrodyti rami, buvo kaip nesava, ir aš nerimavau, kad ji neiškrėstų kokio akibrokšto. O Mija galėjo tik šliūkštelėti žibalo į ugnį.

– Ko nori? – griežtai paklausiau.

Nekreipdama į mane dėmesio Mija išdidžiai nusišypsojo Lisai ir žengė kelis žingsnius artyn.

– Norėjau sužinoti, ar smagu būti tokia svarbia ir tokia kilminga. Tikriausiai labai džiaugiesi karalienės užkalbinta? – Jos bičiulės sukikeno.

– Laikykis atokiau. – Atsistojau tarp jų, ir Mija kiek atsitraukė, tikriausiai išsigando, kad galiu sulaužyti jai ranką. – Beje, karalienė bent jau žino jos vardą, o tavo ar tavo tėvų tai jau tikrai ne, nors ir kaip neriesi iš kailio.

Mačiau, kaip ją užgavo mano žodžiai. Ji beviltiškai troško priklausyti kilmingiesiems.

– Aš bent jau mataus su savo tėvais ir žinau, kas jie, – atkirto Mija. – Bet tik vienas Dievas žino, kas tavo tėvas. Tavo motina – viena garsiausių sergėtojų, tačiau tu jai nerūpi. Visi žino, kad ji tavęs nelanko. Tikriausiai apsidžiaugė, kai pabėgai. Jei išvis pasigedo.

Skaudu. Sukandau dantis.

– Ji bent jau garsi. Ir iš tiesų patarinėja kilmingiesiems, o ne plauna jiems grindis.

Išgirdau, kaip viena Mijos draugių sukikeno. Mija jau norėjo atsikirsti, nes turėjo sukaupus nemažai paaiškinimų, bet staiga viską suprato.

– Tai tavo darbas, – tarė išplėtusi akis. – Kažkas man sakė, kad gandus paleido Džesis, bet jis negalėjo žinoti. Jis išgirdo iš tavęs. Kai su juo permiegojai.

Dabar ji tikrai mane įsiutino.

– Aš su juo nemiegojau.

Žiūrėdama į mane Mija dūrė pirštu į Lisą.

– Viskas aišku. Darai už ją nešvarius darbelius, nes ji pati nieko nesugeba. Bet amžinai jos nesaugosi, – perspėjo ji. – Ir pati nesi saugi.

Tušti grasinimai. Palinkau į priekį ir pasistengiau, kad mano balsas skambėtų kuo grėsmingiau. Įsiutusiai tai nebuvo sunku.

– Nejaugi? Tik paliesk mane ir sužinosi.

Tikėjausi, ji išdrįs. Norėjau. Dabar mums mažiausiai reikia jos kvailo keršto. Ji tebuvo bjaurybė, kuriai labai norėjosi trinktelėti.

Per jos petį pamačiau, kaip sode pasirodė ir kažko akimis ieško Dimitrijus. Numaniau ko. Išvydęs pasuko mūsų link, jo dėmesį patraukė mus apspitę mokiniai. Sergėtojai per mylią užuosdavo muštynes, o čia jas būtų suuodęs ir darželinukas.

Dimitrijus atsistojo šalia manęs ir sukryžiavo rankas.

– Viskas gerai?

– Taip, sergėtojau Belikovai, – atsakiau su šypsena, nors širdyje virte viriau. Susikirtimas su Mija tik pablogino Lisos savijautą. – Dalijomės šeimos istorijomis. Ar esate girdėjęs Mijos? Nepaprasta.

– Eime, – paragino Mija drauges. Prieš nueidama dar perliejo mane žudančiu žvilgsniu. Nereikėjo skaityti jos minčių, kad suprasčiau. Tai dar ne pabaiga. Ji mėgins atkeršyti. Vienai ar mums abiem. Gerai. Parodyk, ką sugebi, Mija.

– Verčiau palydėsiu tave į bendrabutį, – griežtai pasakė Dimitrijus. – Tikiuosi, neketinai pradėti muštynių?

– Aišku, ne, – atsakiau žiūrėdama į tuščią tarpdurį, kuriame pradingo Mija. – Niekada nepradedu muštynių matant kitiems.

– Rouz, – suaimanavo Lisa.

– Eime. Labos nakties, princese.

Jis apsigręžė, bet aš likau stovėti.

– Viskas bus gerai, Lisa?

Ji linktelėjo.

– Man viskas gerai.

Melavo taip įžūliai, kad sunkiai patikėjau, jog ji šitaip drįsta. Nereikėjo nė ryšio, užteko pamatyti ašaras jos akyse. Be reikalo mudvi sugrįžom, niūriai pagalvojau.

– Lisa...

Ji šyptelėjo puse lūpų ir linktelėjo galva Dimitrijaus pusėn.

– Jau sakiau, man viskas gerai. Eik.

Nenoriai nusekiau paskui jį. Dimitrijus išvedė mane pro kitą sodo pusę.

– Reikės pridėti savitvardos pratimų, – pareiškė jis.

– Man pakanka savitvar... Ei!

Pamačiusi Kristianą nutilau, jis praėjo pro mus ir patraukė tuo taku, kuriuo atėjom mes. Priėmime jo nemačiau, bet jei Kirova šįvakar išleido mane, turbūt išleido ir jį.

– Eini pas Lisą? – griežtai paklausiau išliedama Mijai skirtą pyktį ant jo.

Jis susikišo rankas į kišenes ir abejingai pažvelgė į mane.

– O kas, jei ir taip?

– Rouz, ne dabar, – perspėjo Dimitrijus.

Bet kaip tik dabar ir buvo tinkamas metas. Lisa kelias savaites ignoravo mano perspėjimus dėl Kristiano. Atėjo laikas pasikalbėti su juo pačiu ir baigti tą kvailą flirtą kartą ir visiems laikams.

– Kodėl nepalieki jos ramybėj? Ar tu toks kvailas ir taip stokoji dėmesio, kad net nematai, jog jai nepatinki? – Jis susiraukė. – Tu nesveikas persekiotojas, ir ji tą žino. Ji man papasakojo apie jūsų keistus susitikimus palėpėje, apie tai, kad padegei Ralfą norėdamas padaryti jai įspūdį. Ji laiko tave išsigimėliu, tik yra pernelyg mandagi, kad pasakytų.

Kristianas perbalo, akys patamsėjo.

– Bet tu nesi mandagi?

– Ne. Ypač su tais, kuriems jaučiu gailestį.

– Gana, – pasakė Dimitrijus ir nusitempė mane.

– Ačiū už „pagalbą“, – piktai atkirto Kristianas.

– Nėr už ką, – atsiliepiau per petį.

Šiek tiek paėjėjusi atsigręžiau. Kristianas žiūrėjo į taką, vedantį pas Lisą. Susiraukęs kažką galvojo, paskui apsigręžė ir grįžo į morojų bendrabutį.

Dvyliktas

Tą naktį manęs neėmė miegas, ir aš ilgai varčiausi, kol pagaliau užsnūdau.

Po kokios valandos pašokau lovoje stengdamasi atsipalaiduoti ir apraminti užplūdusius jausmus. Lisa. Išsigandusi ir prislėgta. Pasiryžus bet kokiai kvailystei. Galvodama, kas galėtų ją kamuoti, staiga prisiminiau praėjusio vakaro įvykius. Pažeminta karalienės. Išjuokta Mijos. Netgi Kristianas – ką žinau, gal jis vis dėlto ją surado.