Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Baik gailėtis savęs ir paaiškink, kas čia dedasi, – supyko Lisa. – Tu jiems papasakojai, ar ne?

Kristianas įsmeigė į mane įžūlų žvilgsnį.

– Ne. Nepasakojau.

– Aš tavim netikiu.

– Aš tikiu, – pasakė Lisa.

– Aišku, kas patikės, kad toks išsigimėlis kaip aš gali laikyti liežuvį už dantų – bet aš neskleidžiu kvailų gandų. Nori ką nors apkaltinti? Kaltink savo auksinį berniuką.

Kristianas žiūrėjo į Džesį, kuris iš kažko juokėsi su kvailiu Ralfu.

– Džesis nežino, – piktai atkirto Lisa.

Kristiano akys tebebuvo įsmeigtos į mane.

– O gal vis dėlto žino. Ar ne, Rouz? Žino.

Man apsivertė žarnos. Taip. Džesis žinojo. Suprato tą vakarą ant sofos.

– Nemaniau... Nemaniau, kad jis išplepės. Dimitrijus jį kaip reikiant prigąsdino.

– Tu jam pasakei? – sušuko Lisa.

– Ne, jis pats susiprato. – Man pasidarė bloga.

– Matyt, ne tik susiprato, – sumurmėjo Kristianas.

Atsigręžiau į jį.

– Ką nori pasakyti?

– Galima pamanyti, kad nesupranti.

– Prisiekiu Dievu, Kristianai, po pamokų nusuksiu tau sprandą.

– Tu išties nenuspėjama, – jis kone nudžiugo, bet kiti jo žodžiai skambėjo kur kas rimčiau. Veidą tebebuvo iškreipusi pikta šypsena, bet kai prabilo, supratau, kad jam nesmagu. – Jis patikslino, kas buvo tavo raštelyje. Tam tikras smulkmenas.

– Aišku. Pasakė, kad mes mylėjomės. – Aš nevyniojau žodžių į vatą. Kristianas linktelėjo. Taigi, Džesis gelbėjo savo reputaciją. Gerai. Kaip nors susitvarkysiu. Galų gale mano pačios reputacija ne be priekaištų. Visi ir taip manė, kad miegu su kiekvienu pasitaikiusiu.

– Ir Ralfas. Kad jūs...

Ralfas? Net už viso pasaulio alkoholį ir narkotikus nesileisčiau jo liečiama.

– Ką? Kad permiegojau ir su Ralfu?

Kristianas linktelėjo.

– Šiknius! Aš jį...

– Yra dar šis tas.

– Kas? Kad permiegojau su visa beisbolo komanda?

– Jis sakė... Jie abu sakė, kad leidai jiems... gerti kraują.

Tai pritrenkė netgi mane. Gerti kraują mylintis – pats šlykščiausias iškrypimas. Taip daro ne šiaip lengvai prieinamos ar kekšytės. Tai milijoną kartų blogiau, negu gerti kraują, kad išgyventum, kaip darė Lisa. Vadinasi, esu laikoma kraujo kekše.

– Nesąmonė! – sušuko Lisa. – Rouz niekada... Rouz?

Bet aš nesiklausiau. Puoliau prie Džesio ir Ralfo. Abu patenkinti pakėlė akis, bet veidai greitai ištįso. Turbūt šito tikėjosi, nes apsimelavo iki ausų.

Visi nutilo. Matyt, laukė smūgio, pateisinančio mano karštakošės reputaciją.

– Tai ką čia sumanėt? – paklausiau žemu, grėsmingu balsu.

Susinervinusį Džesio veidą iškreipė siaubas. Nors buvo už mane aukštesnis, abu žinojom, kaip baigsis mūsų dvikova. Bet Ralfas įžūliai išsiviepė.

– Nedarėm nieko, ko nebūtum norėjusi. – Šypsena virto žiauriu vypsniu. – Ir nė nemėgink mūsų liesti. Jei pradėsi muštynes, Kirova ištrenks tave pas kitas kraujo kekšes.

Visi užgniaužė kvapą laukdami, kas bus. Nesupratau, kaip Nadžis nepastebi dramos klasėje.

Norėjau taip jiems trenkti, kad Dimitrijaus papurtymas atrodytų tik patapšnojimas per petį. Norėjau nutrinti tą kvailą vypsnį Ralfui nuo veido.

Tačiau šįkart tas mulkis buvo teisus. Jei juos paliesiu, Kirova tuoj pat mane išmes. O jei mane išmes, Lisa liks vieniša. Taigi giliai įkvėpiau ir priėmiau sunkiausią sprendimą gyvenime.

Grįžau į suolą.

Kita dienos dalis buvo klaiki. Atsisakius kovoti pasmerkiau save patyčioms. Paskalos ir šnabždesiai netilo. Visi badė mane pirštais, garsiai juokėsi. Lisa mėgino mane paguosti, bet veltui. Paskutines pamokas atsėdėjau kaip zombis ir kuo greičiau nuskubėjau į treniruotę su Dimitrijum. Jis keistai į mane pažiūrėjo, bet nieko neklausė.

Vėliau, grįžusi į kambarį, pirmąkart po daugelio metų pravirkau.

Išsiverkus norėjau vilktis pižamą, bet išgirdau beldžiant į duris. Dimitrijus atidžiai mane nužvelgė ir nusuko akis, tikriausiai todėl, kad buvau apsiverkusi. Supratau, kad gandai pasiekė ir jį.

– Kaip jautiesi?

– Nesvarbu, kaip jaučiuosi aš, – atsakiau pakeldama akis. – Kaip Lisa? Jai sunkiausia.

Dimitrijaus veidu perbėgo keista išraiška. Tikriausiai apstulbo, kad dar galiu pagalvoti ir apie ją. Jis linktelėjo, kad eičiau su juo, ir nuvedė prie užpakalinių laiptų, kurie paprastai mokiniams būdavo užrakinti. Bet šįvakar jie buvo atviri, ir Dimitrijus parodė, kad galiu išeiti į lauką.

– Penkios minutės, – perspėjo.

Nežinodama, ką begalvoti, išėjau į lauką. Ten stovėjo Lisa. Turėjau pajusti, kad ji šalia, bet mano nevaldomi jausmai nustelbė josios. Netarus nė žodžio Lisa mane apkabino, taip pastovėjom kelias minutes. Vos sulaikiau ašaras. Paleidusi iš glėbio pažvelgė į mane ramiomis, giedromis akimis.

– Atleisk, – paprašė ji.

– Tu nekalta. Praeis.

Ji aiškiai tuo abejojo, aš, beje, irgi.

– Tai aš kalta, – neatlyžo Lisa. – Ji tai padarė, kad man atkeršytų.

– Ji?

– Mija. Džesis su Ralfu pernelyg kvaili, kad patys sugalvotų. Pati sakei – Džesis taip išsigando Dimitrijaus, kad būtų laikęs liežuvį už dantų. Be to, kam tiek laukti? Praėjo nemažai laiko. Jei būtų norėjęs pasigirti, būtų padaręs jau tada. Mija keršija, kad apšnekėjai jos tėvus. Nežinau, kaip jai pavyko, bet tai ji privertė juos skleisti paskalas.

Staiga toptelėjo, kad Lisa teisi. Džesis su Ralfu tėra marionetės, kurias valdo Mija.

– Na, šaukštai po pietų, – atsidusau.

– Rouz...

– Pamiršk, Lisa. Kas padaryta, padaryta.

Ji tylėjo ir įdėmiai žiūrėjo į mane.

– Seniai nemačiau tavęs verkiant.

– Aš ir neverkiau.

Pajutau jos širdgėlą ir užuojautą.

– Ji negali su tavim taip elgtis, – piktinosi Lisa.

Karčiai nusijuokiau, pati nustebinta savo bejėgiškumo.

– Jau pasielgė. Sakė, kad man atkeršys, sutrukdys tave saugoti. Ir savo žodį ištesėjo. Kai teks grįžti į klasę... – Man pasidarė bloga. Pagalvojau apie draugus ir pagarbą, kurią sugebėjau užsitarnauti, nors nesu kilminga. Viskas prarasta. Tokios gėdos nenusiplausi. Tik ne tarp morojų. Kartą tapusi kraujo kekše liksi tokia visą gyvenimą. O baisiausia ir keisčiausia, kad širdies gilumoje aš iš tiesų mėgaudavausi tais įkandimais.

– Tau nederėtų toliau mane saugoti, – pasakė Lisa.

Nusijuokiau.

– Toks mano darbas. Ketinu tapti tavo sergėtoja.

– Turėjau galvoje – šitaip. Neturi dėl manęs kentėti. Nuolat manim rūpiniesi, nors tai nėra tavo pareiga. Padėjai pabėgti iš akademijos, globojai, kai likom vienos. Netgi sugrįžus... Visada viskuo rūpinaisi tu. Kaskart, kai palūždavau – kaip vakar – būdavai šalia. Aš silpna. Ne tokia kaip tu.

Papurčiau galvą.

– Nesvarbu. Tai mano pareiga.

– Taip, bet pažiūrėk, kuo viskas baigėsi. Iš tiesų ji galanda dantį ant manęs – nors vis dar nesuprantu kodėl. Tiek to. Tai turi liautis. Dabar aš tave saugosiu.

Ryžtas ir pasitikėjimas man priminė Lisą, kurią pažinojau prieš avariją. Ir kartu pajutau dar kažką – tamsią, giliai slepiamą neapykantą. Tokia ji man nepatiko. Aš tik norėjau apsaugoti Lisą.

– Lisa, tu negali manęs saugoti.

– Galiu, – atkakliai pakartojo ji. – Yra vienintelis daiktas, kurio Mija trokšta labiau, nei sunaikinti mudvi. Ji nori būti pripažinta. Bendrauti su kilmingaisiais, jaustis viena iš jų. Galiu visa tai iš jos atimti. – Lisa nusišypsojo. – Galiu visus nuteikti prieš ją.

– Kaip?