Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Neturiu. Portlande nereikėjo.

Jis dar kartą nusikeikė ir pasodino mane ant kėdės, o pats surado vaistinėlę. Nušluostęs kraują drėgna servetėle šiurkščiai pasakė:

– Reikės tau nupirkti.

Dimitrijus sutvarstė man rankas.

– Tai tik pradžia, ar ne?

– Pradžia ko?

– Mano virtimo Alberta. Moterim sergėtoja. Jos visos tokios – kietos, sudiržusios. Treniruojasi, kaunasi, nugairintos vėjo – grožis ne joms. – Nutilau. – Toks gyvenimas... jas sunaikina. Norėjau pasakyti, jų grožį.

Dimitrijus kiek tylėjo, paskui pakėlė akis. Stebėjo šiltomis rudomis akimis ir kažkas suspaudė man širdį. Po velniais. Reikia tvardytis ir baigti šitas nesąmones.

– Tau taip nenutiks. Tu pernelyg... – Jis nutilo ieškodamas tinkamo žodžio, ir aš mintyse pasiūliau keletą. Dieviška. Uždegamai seksuali . Taip ir neradęs tinkamo, tiesiog pakartojo: – Tau taip nenutiks.

Dimitrijus įsispoksojo į mano rankas. Ar jis... Ar jis laikė mane gražia? Niekada neabejojau, kad patinku bendraamžiams, bet nenutuokiau, ką mano jis. Skausmas širdyje sustiprėjo.

– Taip nutiko mano mamai. Anksčiau ji buvo tikra gražuolė. Ir tebėra graži. Bet nebe tokia kaip anksčiau. – Ir karčiai pridūriau: – Seniai jos nemačiau. Gal dabar ji visiškai pasikeitus.

– Tu ne tokia, kaip tavo mama, – pareiškė jis.

– Tu tai pastebėjai?

– Tu jos beveik nepažįsti.

– Taip. Ji mane paliko. Auginti akademijai.

Baigęs tvarstyti žaizdas Dimitrijus rado indelį tepalo ir patepė sudiržusią odą. Kai masažavo rankas, visai užsimiršau.

– Taip sakai, bet kas jai beliko? Žinau, kad nori tapti sergėtoja. Žinau, kaip tau tai svarbu. Manai, ji nenorėjo? Manai, turėjo visko atsisakyti, kad augintų tave, nors tu dažniau būni akademijoje?

Nemėgau būti priremiama logiškais argumentais.

– Vadini mane veidmaine?

– Tik sakau, kad nesmerktum jos. Ji labai gerbiama dampyrė. Ir norėtų, kad tu būtum tokia pat.

– Nenumirtų, jei retkarčiais mane aplankytų, – sumurmėjau. – Bet tikriausiai tu teisus. Šiek tiek. Galėjo būti ir blogiau. Galėjau augti su kraujo kekšėm.

Dimitrijus pakėlė akis.

– Aš užaugau dampyrių bendruomenėje. Ne tokios jos jau blogos.

– Ak, – staiga pasijutau kvailai. – Aš nenorėjau...

– Viskas gerai. – Jis sutelkė dėmesį į mano rankas.

– Ar turi ten šeimą? Užaugai joje?

Jis linktelėjo.

– Su mama ir dviem seserim. Nuo tada, kai pradėjau lankyti mokyklą, matomės retai, bet ryšį palaikom. Dampyrių bendruomenėje daug šeimų. Mylinčių šeimų, kad ir ko būtum apie jas prisiklausiusi.

Širdį dilgtelėjo ir aš nuleidau akis. Dimitrijus gyveno laimingesnį gyvenimą su savo pasileidėle mama, nei aš su savo didžiai gerbiama motina sergėtoja. Ir jis aiškiai geriau pažinojo savo mamą nei aš savąją.

– Taip, bet... ar tai ne keista? Ar jų nelanko morojų vyrai..?

Jis sukamaisiais judesiais masažavo man rankas.

– Kartais.

Jo balsas suskambo grėsmingai ir aš pajutau, kad šios temos verčiau neliesti.

– Atleisk, nenorėjau priminti negražių dalykų...

– Tiesą sakant... tu tikriausiai nelaikytum jų negražiais, – pasakė jis po kokios minutės ir nusišypsojo. – Tu nepažinojai savo tėvo, ar ne?

Papurčiau galvą.

– Ne. Tik sprendžiant iš visko, jo turėjo būti pašėlusiai gražūs plaukai.

Dimitrijus pakėlė akis ir nužvelgė mane.

– Taip, tikrai. – Vėl masažuodamas man rankas, tarstelėjo: – Aš savąjį pažinojau.

Apstulbau.

– Tikrai? Dauguma morojų nelieka... Kai kurie lieka, bet jie dažniausiai tik...

– Jam patiko mano mama. – Žodį „patiko“ Dimitrijus pasakė su ironija. – Jis neretai pas ją lankydavosi. Mano seserys – irgi jo dukros. Bet kai jis ateidavo... Jis bjauriai elgėsi su mano mama. Padarė siaubingų dalykų.

– Kokių? – paklaususi sutrikau. Juk kalbėjom apie Dimitrijaus mamą. Bijojau jį užgauti. – Elgėsi su ja kaip su kraujo kekše?

– Jis ją mušdavo, – atsakė jis bespalviu balsu.

Dimitrijus tebelaikė sutvarstytas mano rankas. Nežinau, ar pastebėjo, bet aš tai tikrai. Jo plaštakos buvo didelės ir šiltos, pirštai ploni ir ilgi. Kitame gyvenime būtų buvęs puikus pianistas.

– Dieve. – Tai buvo baisu. Suspaudžiau jo rankas, jis atsakė tuo pačiu. – Tai baisu. O ji... leidosi?

– Leidosi. – Jis liūdnai nusišypsojo. – Užtat aš neleidau.

Baisiai susijaudinau.

– Klok. Pasakyk, kad jį prikūlei.

Jo šypsena praplatėjo.

– Prikūliau.

– Oho, – pasirodo, Dimitrijus dar šaunesnis, nei maniau. – Sumušei savo tėvą. Aišku, tai siaubinga. Bet vis tiek oho. Tu tikrai dievas.

Jis sumirksėjo.

– Ką?

– Nieko, – skubiai nusukau kalbą. – Kiek tau buvo metų?

Jis dar nebuvo atsipeikėjęs dėl palyginimo su dievu.

– Trylika.

Oho. Tikrai dievas.

– Sumušei savo tėvą, kai buvai trylikos?

– Lengvai. Buvau už jį stipresnis, beveik tokio pat ūgio. Norėjau jį pamokyti, kad suprastų – jei esi morojus ir kilmingas, dar nereiškia, kad su kitais gali daryti ką panorėjęs – net su kraujo kekšėm.

Išverčiau akis. Negalėjau patikėti savo ausimis, kad jis taip ką tik pavadino mamą.

– Atleisk.

– Viskas gerai.

Staiga toptelėjo.

– Štai kodėl taip supykai ant Džesio, ar ne? Dar vieno kilmingojo, užsigeidusio pasinaudoti dampyre.

Dimitrijus nusivaipė.

– Dėl daugelio priežasčių. Galų gale jūs laužėt taisykles ir...

Jis nutilo, bet taip pasižiūrėjo man į akis, kad pajutau užsimezgančio ryšio šilumą.

Deja, prisiminus Džesį mano nuotaika tuoj pat subjuro. Nudelbiau akis.

– Žinau, girdėjai gandus, kad aš...

– Žinau, jog tai netiesa, – nutraukė mane Dimitrijus.

Greitas, tvirtas atsakymas mane nustebino ir aš ėmiau smalsauti.

– Bet...

– Aš tave pažįstu, – pareiškė jis. – Žinau tavo būdą. Žinau, kad iš tavęs išeis puiki sergėtoja.

Vėl užplūdo maloni šiluma.

– Džiaugiuosi, kad taip manai. Kiti laiko mane nedrausminga.

– Kai prisimenu, kaip nerimavai dėl Lisos, o ne dėl savęs... – Jis papurtė galvą. – Ne. Tu atsakingesnė nei dvigubai už tave vyresni sergėtojai. Ir padarysi viską, kad pasiektum tikslą.

Susimąsčiau.

– Nežinau, ar įstengsiu padaryti viską, ko iš manęs tikimasi.

Dimitrijus valiūkiškai kilstelėjo vieną antakį.

– Nenoriu kirptis plaukų, – paaiškinau.

Jis atrodė sutrikęs.

– Tau ir nereikia. To nereikalaujama.

– Visos sergėtojos nusikirpusios trumpai, kad būtų matyti tatuiruotės.

Staiga jis paleido mano rankas ir palinko artyn. Paskui ištiesė ranką, suėmė mano plaukus ir lėtai apsuko ant piršto. Netekau žado, nors jis viso labo lietė mano plaukus. Paskui paleido nustebęs ir susigėdęs dėl savo poelgio.

– Nesikirpk, – tarė kimiai.

Netikėtai atgavau kalbos dovaną.

– Bet tada niekas nematys mano tatuiruočių.

Dimitrijus šypsodamasis pasuko prie durų.

– Tiesiog sukelk juos aukštyn.

Keturioliktas

Šnipinėdama Lisą kelias dienas jaučiau nedidelį sąžinės graužimą. Jai nepatikdavo, kai tai nutikdavo netyčia, o dabar elgiausi sąmoningai.

Stebėjau, kaip ji pamažu atgauna kilmingųjų pagarbą. Ji negalėjo taikyti grupinės įtaigos, bet asmeninė buvo tokia pat veiksminga, tik gal lėtesnė. Kita vertus, nė vieno ir nereikėjo versti su ja draugauti. Dauguma nebuvo tokie tušti, kaip atrodė, prisiminė Lisą ir mėgo ją tokią, kokia buvo. Draugų būrys augo ir praėjus pusantro mėnesio po grįžimo į akademiją atrodė, kad ji nė nebuvo pabėgusi. Kopdama socialiniais hierarchijos laiptais nepamiršo ginti manęs ir juodinti Mijos su Džesiu.