Райчел Мид - Vampyrų akademija

Nutraukiau jos isteriją.

– Gerai, gerai, aš suprantu.

Tai buvo melas. Niekada nesupratau, kodėl ji save žaloja. Po avarijos tai darydavo nesistemingai ir kiekvieną kartą mane išgąsdindavo. Sakydavo nenorinti mirti, tik kaip nors išsilieti. Ji būdavo taip susijaudinusi, kad dvasinę kančią įstengdavo apmaldyti tik fiziniu skausmu.

– Kodėl taip nutinka? – kūkčiojo Lisa įsikniaubus į pagalvę. – Kodėl aš tokia išsigimėlė?

– Tu ne išsigimėlė.

– Daugiau niekam taip nenutinka. Niekas kitas nenaudoja magijos.

– Tu naudojai magiją? Lisa? Bandei pagydyti triušį?

– Ištiesiau ranką norėdama pamėginti, bet ten buvo per daug kraujo... Aš nesugebėjau.

Kuo dažniau ji tai darys, tuo bus blogiau. Neleisk jai, Rouz.

Lisa teisi. Morojai magija gali valdyti ugnį ir vandenį, judinti akmenis ir kitus daiktus. Bet niekas negali pagydyti ar prikelti nusibaigusių gyvūnų. Niekas, išskyrus Karp.

Sulaikyk ją, kol niekas nepastebėjo, ir išvesk iš čia. Išvesk ją iš čia.

Nežinojau, kaip elgtis su Lisos paslaptimi. Man nepatiko jaustis bejėgei. Turėjau apsaugoti ją nuo jos pačios. Ir kartu nuo jų.

– Kelkis, – griežtai paliepiau. – Mes išeinam.

– Rouz...

– Tai pasikartojo. Tik šįkart blogiau. Blogiau nei aną sykį.

– Tave išgąsdino raštelis.

– Niekas manęs neišgąsdino. Tiesiog čia nesaugu.

Staiga ėmiau ilgėtis Portlando. Tegu jis nešvarus ir triukšmingas, ne toks kaip idiliška Montana, bet ten bent jau žinai, ko tikėtis. Čia, akademijoje, praeitis kovoja su dabartimi. Didingos senovinės sienos neapsaugo nuo naujų vėjų. Ir morojai nežino, kaip tvarkytis. Senos karališkosios šeimos teoriškai tebeturi valdžią, bet pasipiktinimas auga. Dampyrų nebetenkina esama padėtis. Tokie morojai kaip Kristianas nori kautis su strigojais. Kilmingieji įsikibę laikosi tradicijų ir didžiuojasi savo galiomis, tarsi puošnūs kaltiniai akademijos vartai, simbolizuojantys tęstinumą ir tvirtumą.

Ką jau kalbėti apie melą ir paslaptį. Jie tvyro koridoriuose, lindi kampuose. Kažkas nekenčia Lisos, tas, kas tikriausiai kasdien šypsosi jai ir apsimetinėja draugu. Negalėjau leisti jos sužlugdyti.

– Tau reikia numigti, – pasakiau.

– Neima miegas.

– Paims. Aš čia. Aš tavęs nepaliksiu.

Jaučiau jos nerimą, baimę ir kitus jausmus. Bet galiausiai nuovargis nugalėjo. Po kurio laiko Lisa užsimerkė. Kvėpavo lygiai, ramiai.

Stebėjau ją miegančią, adrenalino antplūdis neleido sumerkti akių. Nors paskui tikriausiai užsnūdau, nes grįžusi seselė pažadino ir liepė išeiti.

– Negaliu, – atsakiau. – Pažadėjau nepalikti jos vienos.

Seselė buvo itin aukšta morojė šiltomis rudomis akimis.

– Aš pabūsiu su ja.

Dvejodama pažvelgiau į ją.

– Pažadu.

Grįžusi į kambarį nulūžau. Nerimas ir susijaudinimas mane išsekino, ir trumpai pasigailėjau, kad neturiu normalaus gyvenimo ir normalios geriausios draugės. Bet greit nuvijau šią mintį. Iš tiesų normalių nėra, o aš nesu turėjusi geresnės draugės už Lisą... Nors kartais su ja velniškai sunku.

Miegojau kaip užmušta iki pat ryto. Į pirmą pamoką ėjau nedrąsiai, būgštavau, kad jau pasklido kalbos apie vakarykštį nutikimą. Iš tiesų visi kalbėjo apie praėjusį vakarą, bet tik apie karalienę ir priėmimą. Apie triušį niekas nežinojo. Kad ir kaip sunku patikėti, priėmimą buvau kone pamiršusi. Jis pasirodė smulkmena, palyginti su kruvinu radiniu Lisos kambaryje.

Tačiau po kiek laiko visi nustojo dairytis į Lisą ir sužiuro į mane. Tegu. Nekreipdama dėmesio ieškojau Lisos. Radau ją su maitintoju. Kaip visada apėmė keistas jausmas stebint, kaip ji dantimis įsisiurbia į maitintojo kaklą, kaip geria kraują. Jo kaklu nutekėjo plonytė srovelė, tokia ryški ant baltos odos. Maitintojai yra žmonės, bet dėl prarasto kraujo tokie pat išblyškę kaip morojai. Dusinama pavydo nusprendžiau, kad man reikia gydytis.

– Viskas gerai? – paklausiau jos einant į pamokas. Ji vilkėjo drabužį ilgomis rankovėmis, slėpė sužeistus riešus.

– Taip... Tik vis dar negaliu pamiršti triušio... Siaubinga. Tas vaizdas niekaip neišeina man iš galvos. Kaip ir tai, ką padariau, – ji stipriai užsimerkė, paskui atsimerkė. – Apie mus šneka.

– Žinau. Nekreipk dėmesio.

– Negaliu to pakęsti , – iškošė su neapykanta. Ją užvaldė tamsa, pajutau tai per mūsų ryšį. Net krūptelėjau. Mano geriausia draugė švelni ir gera. – Negaliu pakęsti apkalbų. Tai taip kvaila. Kaip jie gali būti tokie tušti?

– Nekreipk į juos dėmesio, – pakartojau ramindama. – Beje, gerai padarei, kad su jais nebedraugauji.

Tačiau nekreipti dėmesio darėsi vis sunkiau. Šnabždesiai ir žvilgsniai darėsi per daug įkyrūs. Per gyvūnų elgsenos – mėgstamiausią savo pamoką – nebegalėjau susikaupti. Meisner pasakojo apie evoliuciją, kaip išlieka stipriausieji, kaip gyvūnai ieško partnerių, turinčių stiprius genus. Tema mane sužavėjo, bet jai buvo sunku, nes nuolat turėjo tildyti mokinius ir reikalauti dėmesio.

– Kažkas vyksta, – pasakiau Lisai per pertrauką. – Dar kažkas.

– Dar kažkas? Be to, kad visi manęs nekenčia? Kas dar tai galėtų būti?

– Norėčiau žinoti.

Galiausiai viskas paaiškėjo per paskutinę, slavų meno, pamoką. Pradėjus savarankišką darbą tik iš matymo pažįstamas vaikinas pateikė man nedviprasmišką ir nešvankų pasiūlymą. Atsakiau mandagiai, bet taip, kad suprastų, kur gali jį susikišti.

Jis tik nusijuokė.

– Baik, Rouz, aš kraujuoju dėl tavęs.

Mokiniai ėmė kikenti garsiau, Mija metė į mus pašaipų žvilgsnį.

– Palauk, juk kraujuoti turėtų Rouz, ar ne?

Nuaidėjo dar garsesnis juokas. Pasijutau lyg gavusi antausį. Nusitempiau Lisą šalin.

– Jie žino.

– Ką žino?

– Apie mudvi. Kaip tu... na, kas tave maitino, kai buvom pabėgusios.

Lisa žioptelėjo.

– Iš kur?

– O kaip tau atrodo? Iš tavo draugužio Kristiano.

– Ne, – atkakliai prieštaravo ji. – Kristianas negalėjo.

– O kas dar apie tai žinojo?

Tikėjimas Kristianu spindėjo Lisos akyse, jutau jį ir per mūsų ryšį. Bet ji nežinojo, ką žinojau aš. Kad vakar jį įsiutinau, priverčiau patikėti, kad Lisa jo nekenčia. Tuo vaikinu negalima pasikliauti. Paskleisti didžiausią mūsų paslaptį – tiksliau, vieną jų – sumanus kerštas. Gal jis ir triušį nudėjo. Galų gale gyvūnėlis buvo užmuštas praėjus kelioms valandoms, kai pasityčiojau iš Kristiano.

Neklausydama Lisos protestų nuėjau į kitą klasės galą, kur Kristianas, kaip paprastai, dirbo vienas. Lisa atsekė įkandin. Nekreipdama dėmesio, kad kiti mus stebi, pasilenkiau per stalą, mano veidas atsidūrė labai arti prie jo.

– Aš tave užmušiu.

Jis dirstelėjo į Lisą, akyse žybtelėjo ilgesys, paskui susiraukė.

– Kodėl? Sergėtojai už tai gauna papildomų kreditų?

– Neapsimetinėk, – grėsmingai perspėjau. – Tu išpliurpei, kad buvau Lisos maitintoja.

– Pasakyk jai, kad tai netiesa! – sušuko Lisa.

Kristianas nusigręžė nuo manęs ir pažvelgė į ją. Pajutau tokią stiprią traukos bangą, kad vos išsilaikiau ant kojų. Viskas buvo parašyta jos akyse. Buvo akivaizdu, kad ir jis jai jaučia tą patį, bet Lisa to nesuprato, nes jis tebespoksojo į ją.

– Nereikia – pasakė jis. – Gali nevaidinti.

Lisos džiaugsmas kaipmat dingo, virto skausmu ir nuostaba.

– Aš? Ką aš vaidinu?

– Pati žinai ką. Gali nebevaidinti.

Lisa žiūrėjo į jį didelėmis, įskaudintomis akimis. Nė nenutuokė, ką prišnekėjau jam vakar. Nenutuokė, kad jis mano, jog ji nekenčia jo.