Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Išklodama tiesą. – Jos akys žybtelėjo.

Mano smegenys tą vakarą veikė itin lėtai. Tik po kiek laiko viską supratau.

– Ne, Lisa, nesinaudok įtaiga. Tik ne akademijoje.

– Galiu bent kartais pasinaudoti tomis kvailomis galiomis.

Kuo dažniau ji tai darys, tuo bus blogiau. Neleisk jai, Rouz. Sulaikyk ją, kol niekas nepastebėjo, ir išvesk iš čia. Išvesk ją iš čia.

– Lisa, jei tave sugaus...

Tarpduryje pasirodė Dimitrijus.

– Laikas grįžti, Rouz, kol kas nors nepamatė.

Mečiau sunerimusį žvilgsnį į Lisą, bet ji jau tolo.

– Šįkart aš viskuo pasirūpinsiu, Rouz. Viskuo.

Tryliktas

Džesio ir Ralfo melo padariniai, kaip ir tikėjausi, buvo siaubingi. Išgyvenau tik užsisklendusi savyje ir į nieką nekreipdama dėmesio. Šiaip ne taip pavyko išsaugoti sveiką protą, nors man tai nepatiko. Nuolat norėjosi verkti. Netekau apetito, prastai miegojau.

Bet kad ir kaip negera buvo man, dėl savęs nesijaudinau tiek, kiek dėl Lisos. Ji ištesėjo duotą žodį. Iš karto rezultatų nebuvo matyti, bet paskui pastebėjau, kad keletas kilmingųjų sveikinasi su ja, prieina pasišnekėti klasėje ar per pietus. O ji tik plačiai šypsosi, juokiasi ir čiulba su jais lyg su geriausiais draugais.

Iš pradžių nesupratau, kaip jai pavyksta. Buvo užsiminusi, kad pasinaudos įtaiga, idant pelnytų kilmingųjų palankumą ir nuteiktų juos prieš Miją. Tačiau nepasinaudojo. Galimas daiktas, jai pavyko palenkti juos savo pusėn ir be įtaigos. Lisa sąmojinga, protinga ir miela. Visi ją mėgsta. Bet nuojauta kuždėjo, kad draugų ji susiranda kažkaip kitaip, ir netrukus man viskas paaiškėjo.

Ji naudodavo įtaigą tik tada, kai manęs nebūdavo šalia. Matydavau ją tik kelias valandas per dieną. Ji žinojo, jog nepritariu jos ketinimams, todėl naudodavosi savo galia tik tada.

Po kelių dienų slapukavimo dingtelėjo, ką turiu daryti: dar kartą patekti į Lisos mintis. Sąmoningai. Kartą man pavyko, turi pavykti ir dabar.

Bent jau taip įtikinėjau save per vieną nuobodžią Steno pamoką. Tačiau nebuvo taip paprasta, kaip maniau, iš dalies dėl to, kad buvau pernelyg susijaudinusi, jog atsipalaiduočiau ir atsiverčiau jos mintims. Iš dalies todėl, kad pasirinkau metą, kai ji buvo palyginti rami. Jausmų audros nurimo.

Vis dėlto pamėginau pakartoti, ką dariau, kai užklupau ją su Kristianu. Meditacija, lėtas kvėpavimas, užmerktos akys. Sunkiai sekėsi susikaupti, bet galiausiai pavyko patekti į jos mintis, pajausti, ką jaučia ji. Ji buvo Amerikos literatūros pamokoje, turėjo atlikti kažkokią užduotį, bet, kaip ir dauguma mokinių, nieko neveikė. Su Kamile Konta stovėjo atsirėmusios į sieną klasės gale ir patyliukais šnekėjosi.

– Tai šlykštu, – griežtai pasakė Kamilė ir suraukė gražią kaktą. Ji segėjo mėlyną velvetinį sijonuką, ganėtinai trumpą, atidengiantį ilgas, gražias kojas ir verčiantį suabejoti, ar ji paiso mokyklinės aprangos kodo. – Jei jūs tai darydavot, nenuostabu, kad ji priprato ir pakartojo tą patį su Džesiu.

– Ji nedarė to su Džesiu, – spyrėsi Lisa. – Be to, mes neužsiiminėjom seksu. Tiesiog neturėjom maitintojų, ir viskas. – Lisa sutelkė visą dėmesį į Kamilę ir nusišypsojo. – Baisus čia daiktas. Be to, visi perdeda.

Kamilė rimtai abejojo, bet kuo ilgiau žiūrėjo į Lisą, tuo labiau blausėsi jos akys. Galiausiai žvilgsnis tapo tuščias.

– Juk taip? – paklausė Lisa šilkiniu balsu. – Didelio čia daikto?

Kamilė susiraukė – mėgino atsikratyti įtaigos. Neįtikėtina, kaip toli viskas nuėjo. Anot Kristiano, negirdėta, kad morojai naudotų įtaigą.

Kad ir kokia buvo stipri Kamilės valia, šįkart ji pralaimėjo.

– Taip, – lėtai ištarė. – Didelio čia daikto.

– Be to, Džesis meluoja.

Ji linktelėjo.

– Aiškiai meluoja.

Lisa įtempė protines galias, mėgindama išlaikyti įtaigą. Prireikė nemažai pastangų, bet tikslas dar nebuvo pasiektas.

– Ką veikiat šįvakar?

– Su Karle jos kambary ruošimės Metjusono testui.

– Galiu ir aš?

Kamilė pagalvojo.

– Nori mokytis su mumis?

– Žinoma, – nusišypsojo Lisa.

Kamilė atsakė šypsena.

Lisa nutraukė įtaigą, ją užplūdo svaigulio banga, pasidarė silpna. Kamilė nustebus apsidairė, paskui atsitokėjo.

– Tai iki vakaro.

– Iki, – sumurmėjo Lisa stebėdama ją nueinančią ir ėmė rištis plaukus į uodegą. Jai nepavyko suimti visų plaukų, ir staiga atsirado kita rankų pora, kuri padėjo. Lisa nustebusi atsigręžė, pamatė žydras Kristiano akis ir atšoko.

– Nedaryk taip! – sušuko virpėdama nuo minties, kad ją lietė Kristiano pirštai.

Jis tingiai, kreivai šyptelėjo ir nusibraukė nuo veido neklusnią plaukų sruogą.

– Prašai ar įsakai?

– Nutilk, – ji apsidairė ir vengdama jo akių, ir norėdama įsitikinti, ar jų niekas nemato.

– Kas yra? Išsigandai, ką pamanys tavo vergai, jei pamatys kalbant su manim?

– Jie mano draugai, – atkirto ji.

– Taip. Žinoma. Mačiau, Kamilė dabar dėl tavęs padarytų viską. Draugės iki mirties. – Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės. Nors ir įpykusi, Lisa pastebėjo, kaip pilki marškiniai išryškina jo tamsius plaukus ir žydras akis.

– Ji bent jau ne tokia kaip tu. Neapsimetinėja drauge vieną dieną, o kitą neignoruoja be priežasties.

Akimirksnį jis dvejojo. Aną savaitę, kai išsityčiojau iš Kristiano po priėmimo, tarp jų tvyrojo įtampa. Patikėjęs manim Kristianas nustojo su ja kalbėtis ir atsakydavo šiurkščiai kaskart, kai Lisa jį užkalbindavo. Įskaudinta ir sutrikusi mėgino būti draugiška. Padėtis darėsi vis blogesnė.

Žvelgdama Lisos akimis mačiau, kad ji vis dar jam patinka, jis jos nori. Tačiau jo išdidumas buvo užgautas ir jis neketino parodyti savo silpnumo.

– Tikrai? – iškošė jis žiauriu balsu. – Maniau, taip elgiasi visi kilmingieji. Tau, beje, puikiai sekasi. O gal tu tik naudojiesi įtaiga, kad mane įtikintum esanti dviveidė kalė. Gal ir nesi. Nors labai abejoju.

Paminėjus įtaigą Lisa paraudo ir neramiai apsidairė, bet nusprendė nebeklausyti Kristiano patyčių ir nutraukė ginčą. Tiesiog darsyk perliejo jį žvilgsniu ir nuskubėjo prie užduotį atliekančių kilmingųjų.

Grįžus iš Lisos minčių abejingai apsidairiau po klasę galvodama, ką mačiau. Man šiek tiek pagailo Kristiano. Bet labai nedaug, todėl nekreipiau dėmesio.

Kitą rytą nuėjau į Dimitrijaus treniruotę, kuri staiga tapo mėgstamiausia dienos dalimi. Iš dalies dėl kvailo įsimylėjimo, iš dalies, kad nereikėjo būti su kitais.

Kaip visada treniruotę pradėjom nuo bėgimo. Jis bėgo šalia tylus, o jei ką ir pasakydavo, tai švelniai, tikriausiai bijodamas, kad nepratrūkčiau. Gandai kažkaip pasiekė ir jį, bet jis apie tai neužsiminė.

Paskui perėjom prie puolimo pratimų – galėjau taikyti į jį tuo, kas pakliuvo po ranka. Savo nuostabai, pavyko keletą kartų į jį pataikyti, nors smūgiai padarė daugiau žalos man nei jam. Smogusi susverdėdavau, o jis nė nekrustelėdavo. Bet vis tiek puoliau, koviausi su aklu įniršiu. Pati nežinau, ką norėjau aptalžyti: Miją, Džesį ar Ralfą. Galbūt visus.

Galiausiai Dimitrijus pasiūlė pailsėti. Sunešėm sportinį inventorių į sandėliuką. Dimitrijus žvilgtelėjo į mane.

– Tavo rankos. – Jis nusikeikė rusiškai. Jau mokėjau atskirti rusiškus keiksmažodžius, bet Dimitrijus atkakliai atsisakydavo paaiškinti, ką jie reiškia. – Kur tavo pirštinės?

Pažvelgiau į rankas. Jas skaudėjo jau kelias savaites, o šiandien dar pablogėjo. Nuo šalčio oda paraudo ir suskeldėjo, kai kur netgi kraujavo. Iššoko pūslės.