Райчел Мид - Vampyrų akademija

Vieną rytą patekau į Lisos mintis, kai ji ruošėsi pusryčiams. Dvidešimt minučių džiovino ir tiesino plaukus, ko jau seniai nebuvo dariusi. Natali, sėdėdama ant savo lovos, smalsiai stebėjo. Kai Lisa ėmėsi makiažo, Natali pagaliau prabilo:

– Klausyk, po pamokų pas Eriną žiūrėsim filmą. Nori drauge?

Visuomet šaipydavausi, kad Natali nuobodi, bet Erina buvo neką įdomesnė už pliką sieną.

– Negaliu. Padėsiu Kamilei šviesinti Karlės plaukus.

– Pastaruoju metu praleidi su jomis daug laiko.

– Gal. – Lisa perbraukė tušu blakstienas, ir jos akys iš karto pasidarė didesnės.

– Maniau, tau jos nepatinka?

– Persigalvojau.

– Atrodo, dabar ir tu joms patinki. Nesakau, kad tavęs nemėgsta, bet kai grįžusi su jomis nešnekėjai, jos irgi tave ignoravo. Girdėjau, kaip tave šmeižia. Ir tai suprantama, nes jos – Mijos draugės. Bet ar ne keista, kad dabar noriai bendrauja? Pavyzdžiui, prieš ką nors darydamos dabar visada atsiklausia tavęs. Keletas netgi užstoja Rouz, kokios kvailės. Aišku, netikiu viskuo, ką apie ją plaka liežuviai, bet niekad nedingtelėjo, kad...

Natali tarškėjimas Lisai sukėlė abejonių. Nors Natali niekada nebūtų susipratusi apie įtaigą, Lisa nenorėjo rizikuoti.

– Klausyk, – nutraukė ji Natali. – Gal ir užsuksiu pas Eriną. Juk nešviesinsim Karlei plaukų visą vakarą.

Lisa nukreipė Natali mintis kita linkme.

– Tikrai? Geras. Bus šaunu. Ji nusiminė, kad su mumis nebedraugauji, o aš jai pasakiau...

Lisa ir toliau naudojo įtaigą populiarumui susigrąžinti. Stebėjau ją tyliai, su nerimu, nors jos pastangomis paskalos apie mane gerokai pritilo.

– Tai grįš bumerangu, – sušnibždėjau jai vieną dieną bažnyčioje. – Kas nors ims abejoti ir klausinėti.

– Nedramatizuok. Kova dėl valdžios čia kasdienis reiškinys.

– Tik ne šitokia.

– Argi man neužtenka charizmos?

– Užtenka, bet, pavyzdžiui, Kristianas iškart viską suprato. Gali suprasti ir kiti...

Nutilau išgirdus, kaip mums už nugaros kikena du vaikinai. Atsigręžus pamačiau, kad jie žiūri tiesiai į mane ir nė nemėgina slėpti šypsenų.

Nusisukau – stengiausi nekreipti dėmesio ir tikėjausi, kad kunigas greitai pradės pamokslą. Bet Lisa atsigręžusi perliejo juos neapykantos kupinu žvilgsniu. Nors ji neištarė nė žodžio, jų šypsenos išblėso.

– Atsiprašykit, – paliepė Lisa. – Ir įtikinamai.

Jie tuoj pat puolė atsiprašinėti ir maldauti atleidimo. Netikėjau savo akimis. Ji viešai panaudojo įtaigą – ir ne bet kur, o bažnyčioje. Ir prieš du iš karto.

Atsiprašinėjimai išseko, bet Lisa nenurimo.

– Tai viskas, ką sugebat? – kirto ji.

Jų akys iš baimės išsiplėtė, vaikinai bijojo dar labiau supykdyti Lisą.

– Lisa, – skubiai paliečiau jos ranką. – Nereikia. Atsiprašymas priimtas.

Susiraukusi ji linktelėjo galvą. Vaikinai, pajutę palengvėjimą, susmuko suole.

Fuui. Dar niekad taip nesidžiaugiau prasidėjus pamokslui. Per ryšį jutau tamsų Lisos pasitenkinimą. Jai tai buvo nebūdinga, ir man jis nepatiko.

Norėdama nusiraminti, žvalgiausi aplink, kaip dažnai darydavau. Šalia sėdintis Kristianas susijaudinęs spoksojo į Lisą. Pajutęs mano žvilgsnį, susiraukė ir nusisuko.

Dimitrijus kaip visada sėdėjo gale, bene pirmą kartą nesidairydamas galimos grėsmės. Buvo susikaupęs, veido išraiška kone skausminga. Vis dar nesupratau, ko jis vaikšto į bažnyčią. Atrodė, lyg su kažkuo kovoja.

Kunigas iš sakyklos prabilo apie šv. Vladimirą.

– Jis buvo stiprios dvasios, turėjo Dievo dovaną. Jo paliesti luošiai atsistodavo ant kojų, aklieji praregėdavo. Jam einant aplink pražysdavo gėlės...

O varge, morojams tikrai reikėtų daugiau šventųjų...

Pala. Luošiai atsistodavo ant kojų, aklieji praregėdavo?

Staiga pamiršau šv. Vladimirą. Meisonas užsiminė, kad Vladimiras prikeldavo iš numirusiųjų, pagalvojau apie Lisą. Paskui dėmesys nukrypo kitur. Kuriam laikui pamiršau šventąjį ir jo „šešėlio pabučiuotą“ sergėtoją. Kaip galėjau pražiopsoti tokį svarbų dalyką? Supratau, jog Karp nebuvo vienintelė morojė, kaip ir Lisa turinti gydomųjų galių. Vladimiras jų irgi turėjo.

– Jį lydėdavo minios, mylėjo jį, klausėsi jo mokymo ir skleidžiamo Dievo žodžio.

Įsispoksojau į Lisą. Ši nustebo.

– Kas nutiko?

Neturėjau kada aiškinti – vargu ar būtų pavykę rasti tinkamų žodžių – iškart po pamaldų buvau nuvaryta atgal į kalėjimą.

Įlindau į internetą paieškoti ko nors apie šv. Vladimirą, bet neradau nieko įdomaus. Po galais. Meisonas pervertė bibliotekos knygas, bet irgi mažai laimėjo. Kas man beliko? Kaip daugiau sužinoti apie tą nusenusį šventąjį.

Ką pasakė Kristianas per pirmą jųdviejų susitikimą su Lisa?

Sena dėžė su palaimintojo pamišėlio šv. Vladimiro rašliava.

Palėpė virš bažnyčios. Ten laikomi rašytiniai šaltiniai. Kristianas pats parodė. Turėjau juos peržiūrėti, bet kaip? Kunigo prašyti negaliu. Ką jis pasakys, jei sužinos, jog ten lankosi mokinys? Kristianas netektų irštvos. Kita vertus... gal pats Kristianas gali padėti? Bet šiandien sekmadienis, vadinasi, pamatysiu jį tik rytoj po pietų. Ir kažin ar galėsiu pasišnekėti akis į akį.

Eidama treniruotėn užsukau į virtuvę pasiimti javainio. Tenai radau du novicus – Mailsą ir Entonį. Pamatęs mane Mailsas švilptelėjo.

– Kaip sekasi, Rouz? Nesijauti vieniša? Gal reikia draugijos?

Entonis nusijuokė.

– Negaliu tau įkąsti, bet galiu pasiūlyti ką kita.

Jie atsistojo tarpdury. Piktai nužvelgusi pamėginau pro juos prasisprausti, bet Mailsas sugriebė mane už liemens, o ranka nuslydo ant užpakalio.

– Patrauk rankas nuo mano užpakalio, nes sugurinsiu nosį, – pagrasinau stumdama jį šalin, bet pakliuvau į glėbį Entoniui.

– Nesilaužyk, – pasakė jis. – Maniau, kad vienu metu gali ir su dviem.

– Jei tuojau pat neatstosit, turėsit reikalų su manim, – pasakė Meisonas, mano gelbėtojas.

– Nešokinėk, Ešfordai, – atkirto Mailsas. Jis buvo aukštesnis ir paleido mane, kad pamokytų Meisoną.

Entonis irgi atsitraukė, labiau susidomėjęs būsimomis muštynėmis. Ore pritvinko tiek testosterono, kad man kone prireikė kaukės.

– Ir tu ją dulkini? – paklausė Mailsas Meisono. – Nenori pasidalyti?

– Dar pasakyk apie ją nors žodį, ir nusuksiu tau sprandą.

– Kodėl? Ji tik pigi kraujo...

Tada Meisonas jam trenkė. Nenusuko sprando, netgi nesulaužė kaulų ir nepraliejo kraujo, bet smūgis, atrodo, buvo skausmingas. Mailso akys išsiplėtė ir jis pasviro Meisono pusėn. Staiga virstelėjo atidaromos durys ir visi sustingo. Novicai už muštynes gaudavo pylos.

– Tikriausiai ateina sergėtojas, – šyptelėjo Meisonas. – Norit, kad sužinotų, jog kabinėjotės prie merginos?

Mailsas su Entoniu susižvelgė.

– Eime, – tarė Entonis. – Neturim laiko.

Mailsas nenoriai nusekė iš paskos.

– Susirasiu tave vėliau, Ešfordai.

Kai jie dingo, atsigręžiau į Meisoną.

– „Kabinėjatės prie merginos“?

– Nėra už ką, – sausai atsakė jis.

– Man nereikia tavo pagalbos.

– Aišku. Tu ir pati puikiai tvarkeisi.

– Jie užklupo mane nepasirengusią, štai ir viskas. Galiausiai būčiau su jais susitvarkius.

– Neliek savo pykčio ant manęs.

– Man nepatinka, kai su manim elgiamasi kaip su... mergina.

– Tu ir esi mergina. O aš tik norėjau padėti.

Pažvelgus į jį pamačiau, jog kalba nuoširdžiai. Jis tik norėjo man padėti. Nėra prasmės siusti dar ir ant jo, nes pastaruoju metu ir taip įsigijau nemažai priešų.