Райчел Мид - Vampyrų akademija

Tačiau jaučiau, kad čia kas kita. Negera.

Šokau iš lovos, skubiai apsirengiau ir svarsčiau, ką daryti. Dabar mano kambarys trečiame aukšte – per aukštai, kad iššokčiau pro langą, juolab kad šįkart nebus Karp, kuri mane sulopytų. Pro holą išsmukti nepastebėtai nepavyks. Liko vienintelė išeitis – elgtis pagal taisykles.

– Ir kur susiruošei?

Bendrabučio prižiūrėtoja pakėlė į mane akis. Ji sėdėjo prie laiptų, vedančių žemyn. Dieną laiptai buvo beveik nesaugomi, bet naktį čia būdavo kaip kalėjime.

Sukryžiavau rankas.

– Turiu pamatyti Dim... Sergėtoją Belikovą.

– Jau vėlu.

– Nutiko šis tas svarbaus.

Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

– Neatrodo, kad tau būtų kas nors nutikę.

– Turėsit daug nemalonumų, kai visi sužinos, kad neleidot pranešti svarbios žinios.

– Pasakyk man.

– Tai sergėtojų paslaptis.

Pasistengiau nutaisyti kuo griežtesnį žvilgsnį. Tikriausiai pavyko, nes ji atsistojo ir išsitraukė mobilųjį. Kažkam paskambino – tikiuosi, Dimitrijui – bet kalbėjo per tyliai, kad išgirsčiau. Palaukėm kelias minutes ir durys atsidarė. Pasirodė Dimitrijus, apsirengęs ir pasiruošęs, nors buvau tikra, kad ištraukiau jį iš lovos.

Jam užteko į mane pažvelgti.

– Lisa.

Linktelėjau.

Nesakydamas nė žodžio jis apsigręžė ir pasileido laiptais. Aš puoliau iš paskos. Tylėdami perėjom kiemą ir pasukom prie didingo morojų bendrabučio. Vampyrams buvo naktis, žmonėms – diena. Popietės saulė skleidė šaltą, auksinę šviesą. Mano genai ja džiaugėsi, apgailestavau, kad morojai, būdami jautrūs šviesai, pasmerkia mus gyventi tamsoje.

Pamačiusi mus Lisos bendrabučio prižiūrėtoja išsižiojo, bet neišdrįso prieštarauti.

– Ji tualete, – pasakiau jiems. Prižiūrėtoja norėjo eiti iš paskos, bet aš neleidau. – Ji pernelyg prislėgta. Leiskit pasikalbėti akis į akį.

Dimitrijus pagalvojo.

– Gerai. Duodu penkias minutes.

Pastūmiau duris.

– Lisa?

Išgirdau kūkčiojant. Tik vienos iš penkių kabinų durys buvo uždarytos. Tyliai pabeldžiau.

– Atidaryk, – tariau švelniai ir kartu griežtai.

Išgirdau šnirpščiojant, po kelių akimirkų durys atsidarė. Apstulbau išvydusi Lisą. Ji stovėjo priešais mane...

...visa kruvina.

Persigandusi užgniaužiau riksmą ir vos nepuoliau šauktis pagalbos. Įsižiūrėjusi atidžiau supratau, kad kraujuoja ne ji. Lisa tik buvo išsitepusi rankas ir veidą. Ji atsisėdo ant grindų, aš įsitaisiau šalia.

– Kaip tu? – sušnibždėjau. – Kas atsitiko?

Ji papurtė galvą, veidas buvo užverktas, iš akių pasipylė ašaros. Paėmiau ją už rankų.

– Eime nusiprausti.

Paskui stabtelėjau. Vis dėlto ji kraujavo. Ant riešų buvo matyti žymės, ne prie pagrindinių arterijų, bet liko drėgni, raudoni pėdsakai ant odos. Ji nepersipjovė venų, taigi nusižudyti neketino. Mūsų akys susitiko.

– Atleisk... aš nenorėjau... Maldauju, nieko jiems nesakyk... – sukūkčiojo ji. – Pamačiusi persigandau. – Ji galva mostelėjo į riešus. – Padariau greičiau, nei spėjau pagalvoti. Buvau prislėgta...

– Viskas gerai, – pasakiau nesvarstydama. – Eime.

Išgirdau beldimą į duris.

– Rouz?

– Luktelėkit! – sušukau.

Privedžiau Lisą prie kriauklės ir nuploviau nuo riešų kraują. Sugriebus vaistinėlę greitai sutvarsčiau žaizdą. Kraujas sunkėsi lėčiau.

– Mes ateinam, – perspėjo prižiūrėtoja.

Skubiai išsinėriau iš bluzono ir padaviau Lisai. Vos ši spėjo jį užsitempti, įžengė prižiūrėtoja su Dimitrijum. Jis žaibu prilėkė prie mūsų ir aš supratau pamiršusi nuplauti Lisai veidą.

– Kraujas ne mano, – skubiai pasakė ji pamačiusi jo išraišką. – Jis... jis triušio.

Dimitrijus tyrinėjo ją žvilgsniu ir man beliko tikėtis, kad nepažvelgs į riešus. Patenkintas, kad Lisa nesužeista, paklausė:

– Kokio triušio?

Tą norėjau sužinoti ir aš.

Drebančiomis rankomis Lisa parodė į šiukšliadėžę.

– Viską sutvarkiau, kad Natali nepamatytų.

Mudu su Dimitrijum pažvelgėm į šiukšliadėžę. Tuoj pat atšokau stengdamasi suvaldyti kylantį šleikštulį. Nežinau, kaip Lisa suprato, kad ten triušis. Aš mačiau tik kraują. Kraują ir krauju permirkusius popierinius rankšluosčius. Kas buvo tas sumaitotas mėsos gabalas – nesuvokiau. Dvokė siaubingai.

Dimitrijus priėjo prie Lisos ir pasilenkė, norėdamas matyti jos akis.

– Papasakok, kas atsitiko. – Jis padavė jai keletą servetėlių.

– Grįžau prieš kokią valandą. Jis ten jau gulėjo. Vidury kambario. Perplėštas. Tarsi... būtų sprogęs. – Lisa nusipurtė. – Nenorėjau, kad pamatytų Natali, nenorėjau jos gąsdinti, todėl... viską sutvarkiau. O paskui nebegalėjau... nebegalėjau grįžti... – ji pravirko, pečiai virpėjo.

Supratau, kas nutiko vėliau, ko ji nepapasakojo Dimitrijui. Ji viską sutvarkė, paskui išsigando. Ir susižalojo – keista, bet ji taip darydavo, kai būdavo prislėgta.

– Bet į jų kambarius eiti draudžiama! – sušuko prižiūrėtoja. – Kaip tai nutiko?

– Ar žinai, kieno tai darbas? – švelniai paklausė Dimitrijus.

Lisa įkišo ranką į pižamos kišenę ir ištraukė suglamžytą popiergalį. Jis buvo permirkęs krauju, kai išlygino, vargiai galėjau perskaityti, kas ten parašyta.

Žinau, kas tu. Ilgai čia neišbūsi. Aš tuo pasirūpinsiu. Išvyk. Tik taip išgyvensi.

Prižiūrėtoja atsitokėjo.

– Pakviesiu Eleną.

Tik po kurio laiko prisiminiau, kad tai Kirovos vardas.

– Pasakykit jai, kad būsime klinikoje, – pasakė Dimitrijus. Kai prižiūrėtoja išėjo, atsigręžė į Lisą. – Tau reikėtų prigulti.

Paėmiau ją už parankės.

– Eime, Lisa. Eime iš čia.

Lėtai, vilkdama koją už kojos, ji leidosi nuvedama į akademijos kliniką. Paprastai čia būdavo keletas daktarų, bet naktį budėjo tik seselė. Ji pasiūlė pažadinti vieną iš daktarų, bet Dimitrijus pareiškė, kad Lisai užteks pailsėti.

Vos Lisa išsitiesė ant siauros lovos, pasirodė Kirova su palyda ir ėmė ją kamantinėti.

Prasibroviau į priekį ir užstojau Lisą.

– Palikit ją ramybėj! Ar nematot, kad ji nenori apie tai kalbėti? Leiskit jai išsimiegoti!

– Panele Hetavėj, – piktinosi Kirova, – jūs kaip visada savivaliaujat. Iš viso nesuprantu, ką čia veikiat.

Dimitrijus pasakė norįs pasišnekėti akis į akį ir jie išėjo į koridorių. Mano ausis pasiekė irzlus šnabždesys ir tvirtas, ramus Dimitrijaus balsas. Kai jie grįžo, Kirova sausai tarė:

– Gali su ja pabūti. Dabar išvalysim ir apžiūrėsim tualetą ir jūsų kambarį, panele Dragomir, o rytą smulkiau apie viską pasikalbėsim.

– Neprižadinkit Natali, – sukuždėjo Lisa. – Nenoriu jos gąsdinti. O kambarį aš pati išvaliau.

Kirova žvelgė į ją nepatikliai. Tik kai slaugė paklausė, ar Lisa nenori atsigerti ar užkąsti, visi susiprato pasišalinti. Lisa atsisakė. Kai likom vienos, atsiguliau šalia ir apkabinau ją.

– Jie nesužinos, – patikinau pajutusi, kad ji nerimauja dėl sužalotų riešų. – Bet reikėjo pasakyti man prieš išeinant iš priėmimo. Žadėjai pirmiausia kreiptis į mane.

– Tada ir neketinau to daryti, – atsakė ji abejingai žiūrėdama į vieną tašką. – Tikrai neketinau. Buvau prislėgta, bet maniau... maniau, kad susitvardysiu. Aš labai stengiaus... Tikrai, Rouz, aš stengiaus. Bet paskui grįžau į kambarį, pamačiau tai ir... nesusivaldžiau. Tai buvo paskutinis lašas, aišku? Be to, supratau, kad turiu išvalyti, kol niekas nepamatė, nesužinojo. Bet ten buvo tiek kraujo... ir kai galiausiai sutvarkiau, man buvo per daug, pasijutau taip, lyg... Lyg tuoj sprogsiu. Nebeištvėriau ir nuleidau garą. Turėjau tai padaryti...