Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Ką nors sugalvosiu, kaip visada. Kaip nors. Svarbiausia, kad Kirova išvis mane išleido.

Vakare buvo numatytos iškilmės. Lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų diena – jau beveik mėnuo, kai sugrįžom – ir akademiją turėjo aplankyti kilmingi asmenys, tarp jų pati karalienė Tatjana. Jei atvirai, mane jaudino kitkas. Ji jau buvo lankiusis akademijoj. Paprasta ir tikrai ne tokia ypatinga, kaip pasakojama. Be to, pagyvenusi tarp žmonių, kur valdovai renkami, apie sustabarėjusius kilminguosius buvau nekokios nuomonės. Nors leidimą dalyvauti gavau, nes dalyvavo visi. Man tai buvo proga pabūti su kitais, užuot tupėjus uždarytai kambaryje. Kelios nuobodžios kalbos – nedidelė kaina už gurkšnelį laisvės.

Po pamokų nelikau paplepėti su Lisa kaip paprastai. Dimitrijus tesėjo žodį dėl papildomų treniruočių ir man teko tesėti savąjį. Dabar turėjau dvi papildomas treniruočių valandas – prieš ir po pamokų. Matydama, kaip jis kaunasi, ėmiau suprasti, kodėl yra vadinamas dievu. Jis daug žino – vien šešios žaibo tatuiruotės daug ką pasako – ir aš degiau nekantrumu perprasti jo mokymą.

Atėjus į sporto salę pamačiau, kad jis vilki marškinėlius ir sportines kelnes, o ne džinsus. Jam tiko. Netgi labai. Liaukis spoksoti , paliepiau sau.

Jis pasisodino mane priešais save ant čiužinio ir sukryžiavo rankas.

– Koks didžiausias strigojų pranašumas?

– Kad jie nemirtingi?

– Sugalvok kai ką paprastesnio.

Pagalvojau.

– Jie aukštesni už mane. Ir stipresni.

Dauguma strigojų – išskyrus tuos, kurie kadaise buvo žmonės – tokio pat ūgio kaip ir jų pusbroliai morojai. Strigojai gerokai ištvermingesni, juslės labiau išlavėjusios nei dampyrų. Todėl sergėtojams tenka daug treniruotis, kad kompensuotume savo „trūkumus“.

Dimitrijus linktelėjo.

– Tai sunku, bet įveikiama. Kito ūgį ir svorį galima panaudoti prieš jį patį.

Ir jis man parodė keletą puolimo judesių. Kartodama juos supratau, kodėl taip dažnai gaunu į kaulus per grupinius užsiėmimus. Greitai įsisavinau techniką ir degiau nekantrumu pritaikyti ją praktikoje. Užsiėmimui einant į pabaigą Dimitrijus leido man pamėginti.

– Nagi, – paragino. – Pamėgink man trenkti.

Antrąkart prašyti nereikėjo. Palinkau į priekį ir bandžiau smūgiuoti, bet jis mikliai atrėmė smūgį ir patiesė mane ant čiužinio. Skausmas pervėrė visą kūną, bet nenorėjau pasiduoti. Pašokau tikėdamasi užklupti jį nepasirengusį. Nepavyko.

Po keleto nevykusių bandymų atsistojau ir ranka parodžiau skelbianti paliaubas.

– Ką darau ne taip?

– Nieko.

Atsakymas manęs neįtikino.

– Jei viską darau gerai, dabar turėtum gulėti be sąmonės.

– Kodėl? Visi tavo judesiai teisingi, tiesiog tau tai pirmas kartas, o aš turiu daugelio metų patirtį.

Užverčiau akis parodydama, ką manau apie jo „amžių ir patirtį“. Kartą man sakė, kad jam dvidešimt ketveri.

– Kaip pasakysi, seneli. Gal pamėginam dar sykį?

– Nebėra laiko. Juk turi ruoštis vakarui?

Žvilgtelėjusi į apdulkėjusį laikrodį ant sienos pašokau. Iškilmės tuoj prasidės. Nuo minties apie jas sukosi galva. Jaučiausi kaip pelenė, tik be drabužių.

– Po galais, tikrai.

Dimitrijus ėjo pirmas. Žengdama jam iš paskos supratau, kad negaliu praleisti tokios progos. Šokau jam ant nugaros lygiai taip, kaip jis buvo mokęs. Veikiau netikėtai. Jis net nematė, kad puolu.

Tačiau, dar nespėjus jo paliesti, žaibiškai apsigręžė. Vienu mikliu judesiu sugriebė mane, lyg būčiau besvorė, ir prispaudė prie žemės.

– Aš viską padariau gerai! – skundžiausi.

Laikydamas už riešų Dimitrijus žiūrėjo į mane, bet žvilgsnis nebebuvo toks rimtas kaip per pamoką. Atrodė, jam smagu.

– Tave išdavė kovos riksmas. Kitąkart pasistenk nerėkti.

– Ar kas būtų pasikeitę, jei būčiau tylėjusi?

Jis kiek pagalvojo.

– Ne. Greičiausiai ne.

Garsiai atsidusau, bet mano nuotaika buvo pernelyg gera, kad leisčiausi prislegiama šios nesėkmės. Esama ir pranašumų turėti tokį mokytoją – visa galva aukštesnį ir sunkesnį. Apie jėgą net nešneku. Dimitrijaus kūnas tvirtas ir raumeningas, bet nepripumpuotas. Jei pavyks sutvarkyti jį, sutvarkysiu kiekvieną.

Staiga toptelėjo, kad jis tebelaiko mane prispaudęs. Jaučiau jo pirštų, gniaužiančių mano riešus, šilumą. Laikė mane prispaudęs kojomis ir pilvu, mūsų veidus skyrė pora centimetrų. Kelios ilgos plaukų sruogos užkrito jam ant veido ir jis žiūrėjo beveik taip kaip aną vakarą kambaryje. Ir, Dieve, kaip skaniai kvepėjo. Pristigau oro – tikrai ne dėl fizinio nuovargio ar dėl to, kad jis buvo užgulęs krūtinę.

Nežinia ką būčiau atidavusi už sugebėjimą tą akimirką perskaityti jo mintis. Po ano vakaro pastebėjau, kad Dimitrijus nenuleidžia nuo manęs akių. Kalbu ne apie treniruotes – tai darbas . Bet prieš ir po jų jis atsipalaiduodavo ir žvelgdavo į mane kone susižavėjęs. O kartais, jei gerai sekdavosi, nusišypsodavo. Nuoširdžiai, o ne sausu šypsniu, lydinčiu sarkastiškas pastabas, kuriomis dažnai apsikeisdavom. Niekam nenorėjau prisipažinti – nei Lisai, nei pačiai sau – bet kartais gyvenau tik dėl tų šypsenų. Jos tarsi nušviesdavo jo veidą ir vadinti jį „gražuoliu“ buvo per maža.

Norėdama nusiraminti, svarsčiau, ką dar pasakius apie treniruotę, bet netikėtai leptelėjau:

– Na... ką dar turi man parodyti?

Dimitrijaus lūpos suvirpėjo ir jau maniau, kad būsiu apdovanota viena iš tų šypsenų. Širdis suspurdėjo. Bet jis susitvardė, nors ir labai sunkiai, ir ėmėsi griežto mokytojo vaidmens. Atsiplėšė nuo manęs, atsisėdo ant kulnų ir atsistojo.

– Eime. Mums metas.

Drebančiom kojom išsekiau paskui jį iš sporto salės. Jis neatsigręžė, o aš mintyse keikiau save.

Įsimylėjau mokytoją. Vyresnį mokytoją. Man aiškiai ne visi namie. Dimitrijus septyneriais metais už mane vyresnis. Užtektinai, kad galėtų man būti... gerai gerai, negalėtų. Bet vis tiek vyresnis. Septyneri metai – daug. Kai gimiau, jis jau mokėsi rašyti. Kai aš mokiausi rašyti ir svaidžiau į mokytojus knygas, jis jau tikriausiai bučiavo mergaites. Turint omeny jo išvaizdą, jų turėjo būti nemažai.

Be to, šiuo metu nenoriu apsisunkinti gyvenimo.

Kambaryje susiradau pakenčiamą megztinį ir greitai palindusi po dušu patraukiau į priėmimą.

Nepaisant didingų akmeninių sienų, raižinių ir bokštelių, akademijos vidus buvo ganėtinai šiuolaikiškas. Turėjom Wi-Fi, fluorescentines šviesas ir visus kitus technikos stebuklus. Valgykla labiau priminė kavines, kuriose lankydavausi Portlande ir Čikagoje – paprasti kvadratiniai staliukai, rausvai pilkos sienos ir nedidelė patalpa, kur patiekiamas įtartinai paruoštas maistas. Kažkas, norėdamas pagyvinti sienas, buvo pakabinęs nespalvotų nuotraukų, bet aš vazų ir belapių medžių „menu“ nelaikiau.

Tačiau šįvakar kažkam pavyko paversti nuobodžią valgyklą tikrų tikriausiu valgomuoju. Ant stalų stovėjo vazos su raudonomis rožėmis ir baltomis lelijomis, degė žvakės, o staltiesės – nepatikėsit – buvo iš raudono kaip kraujas lino. Įspūdis pritrenkiantis. Sunku patikėti, kad čia ta pati vieta, kur paprastai šlamščiu sumuštinius su vištiena. Ji derėjo pačiai karalienei.

Stalai buvo sustatyti eilėmis, vidurys paliktas tuščias. Kiekvienam paskirta vieta, taigi, savaime suprantama, negalėjau sėdėti šalia Lisos. Ji sėdėjo priekyje su morojais, aš su novicais buvome nugrūsti į galą. Kai įėjau, ji sugavo mano žvilgsnį ir nusišypsojo. Lisa vilkėjo Natali suknelę – žydrą, šilkinę, be petnešėlių, idealiai tinkančią prie jos išblyškusio veido. Kas galėjo pamanyti, kad Natali turi tokių gražių daikčiukų? Mano megztinis iškart nublanko.