Райчел Мид - Vampyrų akademija

Oficialios vakarienės visada rengiamos pagal tą patį scenarijų. Pagrindinis stalas statomas priekyje, ant pakylos, kad aikčiodami galėtume stebėti karalienę Tatjaną ir kitus kilminguosius. Pasieniais išsirikiavę sergėtojai sustingę kaip statulos. Dimitrijus buvo tarp jų, ir mane persmelkė keistas jausmas, prisiminus, kas nutiko sporto salėje. Jis žiūrėjo tiesiai prieš save, akis įsmeigęs į niekur ir kartu matydamas viską, kas dedasi aplinkui.

Kai atėjo laikas įžengti kilmingiesiems, visi atsistojome ir pagarbiai nulydėjome juos akimis. Keletą atpažinau, daugiausia tuos, kurių vaikai lankė akademiją. Tarp jų buvo ir Viktoras Daškovas, ėjo lėtai pasiramsčiuodamas lazdele. Nors apsidžiaugiau jį išvydus, suskaudo širdį matant, kiek pastangų jam kainuoja kiekvienas žingsnis.

Jiems susėdus iškilmingai įėjo keturi sergėtojai raudona su juodu dryžuotais švarkais. Visi, išskyrus sergėtojus pasieniuose, suklupom ant kelių rodydami kvailą ištikimybę.

Kiek ceremonijų ir pozos , bodėdamasi pamaniau. Morojų monarchą iš kilmingųjų skirdavo buvęs monarchas. Karalius ar karalienė negalėjo skirti tiesioginio savo palikuonio, o kilmingų ir karališkų šeimų taryba prireikus galėjo užginčyti sprendimą. Tiesa, taip beveik niekada nenutikdavo.

Paskui sergėtojus pasirodė karalienė Tatjana su raudona šilkine suknia ir prie jo derančiu švarku. Ji buvo įžengus į šeštą dešimtį, tamsūs žilstelėję plaukai pakirpti iki smakro, ant galvos „Mis Amerika“ stiliaus tiara. Žengė lėtai, tarsi išėjusi pasivaikščioti, dar keturi sergėtojai jai įkandin.

Novicų stalus Tatjana praėjo gana greitai, bet keletą kartų linktelėjo ir nusišypsojo. Nors mes, dampyrai, tebuvom pusžmogiai, neteisėti morojų vaikai, aukojom savo gyvybes, kad jiems tarnautume ir juos saugotume. Tikimybė, kad dauguma iš mūsų žus jauni, buvo tokia didelė, kad karalienei teko atiduoti mums deramą pagarbą.

Priėjusi morojų stalus ji užtruko, netgi šnektelėjo su keliais mokiniais. Toks pripažinimas buvo itin reikšmingas, nors dažniausiai rodė, kad mokinio tėvai palaiko su ja gerus santykius. Savaime suprantama, daugiausia dėmesio kliuvo turintiesiems karališkojo kraujo. Tiesa, karalienė apsiribojo banaliomis mandagybėmis.

– Vasilisa Dragomir.

Išgirdusi Lisos vardą pakėliau galvą. Per mūsų ryšį pajutau jos nerimą. Pažeisdama protokolą pakilau iš savo vietos ir užsiėmiau patogesnę, kad geriau matyčiau, – žinojau, kad niekas nekreips dėmesio į mane, kai pati karalienė išskyrė paskutinę iš Dragomirų. Visi nekantravo išgirsti, ką karalienė pasakys bėglei princesei.

– Girdėjom, kad sugrįžai. Džiaugiamės, kad Dragomirai vėl su mumis, nors jų liko tik vienas. Nuoširdžiai užjaučiame dėl tėvų ir brolio žūties, jie buvo vieni iškiliausių morojų, tad jų mirtis mums – tikra tragedija.

Niekada nesuprasiu karališkųjų asmenų papročio kalbėti apie save trečiuoju asmeniu, bet šiaip viskas buvo gerai.

– Tavo įdomus vardas, – kalbėjo ji toliau. – Dauguma rusų pasakų veikėjų Vasilisos. Vasilisa Narsioji, Vasilisa Gražioji. Skirtingas merginas sieja ne tik tas pats vardas, bet ir tie patys iškilūs bruožai: jėga, sumanumas, šaltakraujiškumas ir dora. Joms tai padėjo pasiekti svarbių pergalių ir įveikti priešus. Lygiai taip pat pagarbos verta Dragomirų pavardė. Dragomirų karaliai ir karalienės daug metų valdė išmintingai ir teisingai. Naudojo savo stebuklingas galias kilniems tikslams, žudė strigojus, petys petin kovėsi su savo sergėtojais. Ne veltui jie priskiriami karališkajai atšakai.

Tatjana šiek tiek patylėjo, leisdama suvokti savo žodžių svarbą. Jaučiau, kaip keičiasi visų nuotaika, o iš Lisos sklinda nuostaba ir nedrąsus džiaugsmas. Jos statusas akademijoje pasikeis. Jau rytoj galim tikėtis prisiplakėlių.

– Taip, – pridūrė Tatjana. – Tavo vardas ir pavardė išties garsūs, įkūnija taurius asmenybės bruožus, o pažvelgus į istoriją byloja apie didžius ir drąsius poelgius. – Ji trumpam nutilo. – Bet tu parodei, kad vardas dar nieko nereiškia. Jis nesutrukdo pasukti klystkeliais.

Skėlus antausį žodžiu karalienė nusigręžė ir nuėjo.

Visi buvo sukrėsti. Jau norėjau šokti iš vietos ir pulti karalienę, bet supratau, kad pustuzinis sergėtojų paties mane ant grindų nespėjus žengti nė penkių žingsnių. Todėl nekantraudama laukiau vakarienės pabaigos, jausdama Lisos nusivylimą.

Po vakarienės prasidėjus priėmimui, Lisa išėjo į lauką. Sekiau paskui, bet sugaišau pakeliui stabtelėdama persimesti žodeliu kitu.

Ji išėjo į kiemą, derantį prie didingo akademijos fasado. Sodą dengė medžio raižinių stogas, retos skylės praleido šviesą tik tiek, kad nepakenktų morojams. Medžiai, numetę lapus žiemai, žymėjo sodo ribas ir takus, vedančius į kitus sodus, kiemus ir pagrindinį kiemą. Tvenkinys kampe žiemai išsemtas, prie jo stovėjo impozantiška, išskaptuota iš pilko akmens, su ilgu apsiaustu, barzda ir ūsais šv. Vladimiro statula.

Pasukus už kampo stabtelėjau, nes pamačiau, kad mane aplenkė Natali. Norėjau prieiti, bet persigalvojau. Žinau, kad šnipinėti negražu, bet staiga man parūpo, ką Natali pasakys Lisai.

– Jai nederėjo taip kalbėti, – pasakė Natali. Ji vilkėjo geltona, panašaus kirpimo kaip Lisos, suknele, bet jai stigo Lisos grakštumo ir elegancijos. Be to, geltona spalva klaikiai netiko – pjovėsi su juodais į kuodelį susuktais plaukais.

– Tai neteisinga, – piktinosi ji. – Nekreipk dėmesio.

– Per vėlu. – Lisa nudelbė akis į grindinį.

– Ji suklydo.

– Ji teisi! – sušuko Lisa. – Mano tėvai... ir Andrė... jie pasmerktų mane už tai, ką padariau.

– Ne, nepasmerktų, – Natali balsas buvo tylus ir švelnus.

– Bėgti buvo kvaila ir neatsakinga.

– Na, ir kas? Tu suklydai. Aš nuolat klystu. Anądien turėjau ruošti namų darbus iš dešimto skyriaus, o perskaičiau vienuo... – susigriebusi nutilo, bet netrukus lyg niekur nieko tratėjo toliau: – Visi keičiasi. Mes nuolat keičiamės, ar ne? Tu ne tokia pat, kokia buvai. Aš ne tokia pat, kokia buvau.

Tiesą pasakius, man Natali atrodė lygiai tokia pat, man svarbiausia, kad galiu ją pakęsti.

– Be to, – neatlyžo ji. – Ar pabėgimas tikrai buvo klaida? Juk nepabėgai šiaip sau, turėjai turėti kokią nors priežastį, be to, tikriausiai gavai iš to naudos? Tau buvo sunkus metas – kalbu apie tėvus ir brolį. Gal tai ir buvo geriausia išeitis.

Lisa šyptelėjo. Abi supratom, kad šitaip Natali mėgina išgauti tikrąsias mūsų pabėgimo priežastis – kaip ir visi kiti. Šlykšti veidmainė.

– Nežinau, ar jų buvo, greičiausiai ne, – atsakė Lisa. – Tiesiog buvau silpna. Andrė nebūtų pabėgęs. Jam viskas sekdavosi. Ir bendrauti su kitais, ir karališkos nesąmonės.

– Ir tau sekasi.

– Gal. Bet man tai nepatinka. Tai yra man patinka jie... bet dauguma elgiasi veidmainiškai.

– Tada nesikrimsk, kad niekur nedalyvauji, – guodė Natali. – Aš su jais irgi nebendrauju ir nieko neprarandu. Man gerai klojasi. Tėvelis sako, kad jam visai nesvarbu, ar bendrausiu su kilmingaisiais, ar ne. Jis tik nori, kad būčiau laiminga.

– Ir todėl, – tariau galiausiai pasirodžiusi, – valdyti turėtų jis, o ne ta kalė. Iš jo atimtas titulas.

Apstulbusi Natali net pašoko. Buvau tikra, kad jos keiksmažodžiai apsiriboja „po galais“ ir „kvaiša“.

– Pasigedau tavęs, – tarė Lisa.

Natali žiūrėjo čia į vieną, čia į kitą ir staiga suprato stovinti tarp dviejų geriausių draugių. Ji sutrikusi užsikišo už ausies neklusnią plaukų sruogą.

– Ką gi... Einu susirasiu tėvelį. Pasimatysim kambaryje.