Райчел Мид - Vampyrų akademija

Nuo jo klausimo, užduoto taip rimtai, vos sulaikiau ašaras. Negalėjau suprasti, kodėl Dimitrijus turi man tokią galią. Paprastai man būdavo nusispjaut, ką mano kiti.

– Taip. Pažadu.

– Gerai, aš tave mokysiu. Tačiau turėsi būti stipri. Žinau, nemėgsti bėgioti, bet būtina. Nė nenutuoki, kokie yra strigojai. Akademija rengia kovai, bet tik su jais susidūrusi suprasi, kokie jie stiprūs ir greiti... dabar nė negali to įsivaizduoti. Todėl reikia treniruotis. Jei nori išmokti kautis, teks padidinti krūvį. Tai atims daugiau laiko. Ne kažin kiek liks namų darbams, o viskam kitam apskritai neliks. Nuolat jausies pavargus, išsekus.

Pagalvojau apie tai, apie jį, apie Lisą.

– Nesvarbu. Jei sakai, kad reikia, padarysiu viską.

Jis griežtai žiūrėjo į mane svarstydamas, ar gali pasitikėti. Galiausiai patenkintas linktelėjo.

– Pradėsim rytoj.

Dešimtas

– Atleiskit, mokytojau, bet negaliu susikaupti, nes Lisa su Rouz be perstojo siuntinėja viena kitai raštelius.

Mija aiškiai mėgino nukreipti dėmesį nuo savęs, nuslėpti nesugebanti atsakyti į mokytojo klausimą ir taip sugadino nuostabų rytą. Keletas mokinių vis dar prisiminė nutikimą su lape, bet visi kiti tik ir kalbėjo, kaip Kristianas padegė Ralfą. Vis dar nebuvau išbraukusi Kristiano iš įtariamų lapės žudikų sąrašo – laikiau jį pamišėliu, iš meilės Lisai galinčiu ryžtis net tokiai nesąmonei – bet kad ir kokių turėjo motyvų, Kristianas, kaip ir buvo žadėjęs, nukreipė dėmesį nuo Lisos.

Garsėjantis sugebėjimu žeminti mokinius garsiai skaitydamas jų raštelius Nadžis prilėkė prie mūsų kaip raketa. Jam pavyko atimti raštelį, ir dabar visa klasė užgniaužusi kvapą laukė intriguojančių smulkmenų. Nurijau gerklėj įstrigusį gumulą dėdamasi rami, bet Lisa, rodės, tuoj numirs.

– Vaje, vaje, – pasakė jis permesdamas akimis raštelį. – Jei mokiniai tiek prirašytų per rašinius... Vienos rašysena klaiki, tai atleiskit, jei kur suklysiu. – Nadžis atsikrenkštė. – Žodžiu, vakar susitikau su Dž., pradeda mokinė klaikia rašysena. Ir ką????? Klausimą lydi mažiausiai penki klaustukai. Ir tai suprantama, nes kartais vienas klaustukas – netgi keturi – neperteikia esmės, ar ne? – Visi nusijuokė, o Mija itin šlykščiai. – Klaiki rašysena atsako: Spėk iš trijų kartų. Glamžėmės ant sofos tuščiame kambaryje.

Išgirdęs kikenimą Nadžis pakėlė galvą. Jo britiškas akcentas suteikė dar daugiau komiškumo.

– Sprendžiant iš jūsų reakcijos spėju, kad žodis „glamžytis“ pavartotas šiuolaikine prasme, kuri kiek skiriasi nuo tos, kurią mes vartodavom anais laikais.

Kikenimas sustiprėjo. Atsistojau ir drąsiai rėžiau:

– Taip, mokytojau, kaip tik ta prasme.

Keletas mokinių garsiai nusikvatojo.

– Ačiū už paaiškinimą, panele Hetavėj. Tai kur aš baigiau? Ak, taip. Klausimas Ir kaip? Atsakymas Gerai , lydimas šypsenėlės, be abejo, reiškiančios teigiamas emocijas. Ką gi, manau čia derėtų pagirti paslaptingąjį Dž. Ir toli nuėjot? Ak, merginos, merginos. Tikiuosi, neprireiks raidės S. Nelabai. Mus užklupo. Šįkart padėties rimtumą pabrėžia liūdna šypsenėlė. Ir? Pasirodė Dimitrijus. Džesį išmetė lauk, o man išrėžė pamokslą.

Visi nutilo – tiek išgirdę Nadžį sakant „išrėžė pamokslą“, tiek sužinoję dalyvių vardus.

– Pone Zeklai, ar jūs ir esat minėtasis Dž.? Tas pats, kurį klaikios rašysenos autorė apdovanojo šypsenėle?

Džesis išraudo, bet ne itin susikrimto, kad apie jo žygį išgirdo draugai. Kol kas tą nutikimą – kaip ir pokalbį apie kraują – jis laikė paslaptyje, nes spėju, kad Dimitrijus kaip reikiant įvarė jam baimės.

– Ką gi, leiskit paploti už ne per daug nusisekusį nuotykį ir už tai, kad kita pamoka bus aiškiai sugadinta, tačiau ateičiai noriu priminti, kad mano pamokos nėra pokalbių svetainė. – Ir Nadžis numetė raštelį ant Lisos suolo. – Panele Hetavėj, nė nežinau, kaip jus nubausti, nes ir taip esat gavus visas galimas bausmes. O jūs, panele Dragomir, gausite du nušalinimus – vieną už save, antrą už savo draugę. Prašau pasilikti po skambučio.

Po pamokos su prasikaltusia išraiška veide mane susirado Džesis.

– Klausyk, dėl to raštelio... Tu gi žinai, kad aš niekuo dėtas. Jei Belikovas sužinos... Tu jam pasakysi? Tai yra pasakysi, kad aš ne...

– Taip, taip, – pertraukiau. – Nesijaudink, tu saugus.

Šalia stovinti Lisa žiūrėjo, kaip jis išeina iš klasės. Prisiminus, kaip lengvai Dimitrijus jį išmetė – ir Džesio bailumą – nesusilaikiau ir leptelėjau:

– Staiga visas jo seksualumas išgaravo.

Lisa nusijuokė.

– Verčiau eik, aš dar turiu sutvarkyti stalus.

Palikau ją ir patraukiau į bendrabutį. Lauke būriavosi mokiniai. Nužvelgiau juos apgailestaudama, kad neturiu laiko bendrauti.

– Netiesa, – išgirdau pasitikėjimo kupiną balsą. Kamilė Konta. Graži ir populiari, iš vienos prestižiškiausių Kontų klano šeimų. Prieš pabėgant jiedvi su Lisa lyg ir buvo draugės, dvi lyderės, besivaržančios dėl populiarumo. – Jie valo tualetus ar panašiai.

– Dieve mano, – atsakė jos draugė. – Mija dėta, aš numirčiau.

Nusišypsojau. Džesis aiškiai paskleidė vakarykščius gandus. Deja, kitas mano nugirstas pokalbis aptemdė pergalės džiaugsmą.

– Girdėjau, ji tebebuvo gyva. Gulėjo ir trūkčiojo.

– Fui, kaip šlykštu. Kodėl jos nepaliko, kur užmušė?

– Kam išvis reikėjo ją galabyti?

– Manai, Ralfas teisus? Kad jiedvi su Rouz tai padarė ieškodamos kaifo?

Pamatę mane jie nutilo.

Susiraukusi nupėdinau. Gyva, gyva.

Atsisakiau aptarinėti su Lisa panašumą tarp atsitikimo su lape ir dvejų metų senumo įvykio. Nenorėjau tikėti, kad esama sąsajų, dar labiau nenorėjau, kad taip manytų Lisa.

Bet ir negalėjau išmesti iš galvos, – jis buvo ne tik šiurpus, bet ir priminė nutikimą su lape.

Vieną vakarą, pabėgusios iš paskutinės pamokos, klaidžiojom miške netoli akademijos. Neseniai su Ebe Badika buvau išmainiusi dailius raganosio odos sandalus į butelį persikų degtinės, kurį ji nežinia iš kur gavo. Sutinku, apgailėtina, bet akademijoje reikėjo kaip nors suktis. Kai pasiūliau ištuštinti butelį, Lisa papurtė galvą, bet ėjo kartu. Kaip paprastai.

Netoli pažaliavusios pelkės suradom seną kelmą. Priešpilnis skleidė silpną sidabrinę šviesą, bet vampyrams ir pusiau vampyrams jos pakako per akis. Keičiantis buteliu erzinau ją dėl Arono. Ji prisipažino, jog aną savaitgalį mylėjosi, ir man sukilo pavydas, kad ji išbandė seksą pirma.

– Ir kaip?

Lisa tik trūktelėjo pečiais ir užsivertė butelį.

– Nežinau. Niekaip.

– Kaip tai niekaip? Žemė neišslydo iš po kojų?

– Ne, – atsakė ji tramdydama juoką. – Aišku, ne.

Nesupratau, kas čia juokingo, bet pajutau, kad Lisa nenori apie tai kalbėti. Mūsų ryšys tik buvo pradėjęs ryškėti, ir retkarčiais mane pasiekdavo jos jausmai. Pažvelgiau į butelį.

– Nepasakyčiau, kad degtinė padeda.

– Todėl, kad jame beveik nėra alkoholio...

Netoliese sutraškėjo krūmai. Tuoj pat pašokau užstodama Lisą.

– Tikriausiai koks nors gyvūnas, – pasakė ji traškesiui nurimus.

Bet tai nereiškė, kad pavojus praėjo. Sargai neįleisdavo strigojų, bet prie akademijos dažnai atklysdavo laukinių gyvūnų – lokių, pumų.

– Eime, – paraginau Lisą. – Grįžtam.

Netrukus kažkas sujudėjo, ir mums kelią pastojo šešėlis.

– Panelės.

Karp.