Райчел Мид - Vampyrų akademija

Abejodama Lisa linktelėjo.

– Sutvarkykit kambarį, – paliepė Kirova prižiūrėtojai. – Ir išsiaiškinkit, ar kas nors ką nors matė.

Galiausiai prižiūrėtoja susiprato, kad kambaryje esu aš, ir liepė Dimitrijui mane išvesti, kad ir kiek maldavau leisti pasilikti su Lisa. Jis palydėjo mane į novicų bendrabutį. Visą kelią nepratarė nė žodžio. Tik priėjus bendrabutį pasakė:

– Tu kažką žinai. Tai susiję su šiuo incidentu. Ar tai turėjai omeny sakydama direktorei Kirovai, kad Lisai gresia pavojus?

– Aš nieko nežinau. Tai tik šlykštus pokštas.

– Ar numanai, kas galėjo tai padaryti? Arba kodėl?

Susimąsčiau. Prieš mūsų pabėgimą tai galėjo padaryti bet kas. Tokia jau populiarumo kaina. Tave myli, tavęs nekenčia. Bet dabar? Lisa tarsi neegzistavo. Jos nekentė tik Mija, bet Mija daugiau loja, negu kandžiojasi. Ir net jei ji nusprendė nuo žodžių pereiti prie veiksmų, nemanau, kad būtų žudžiusi lapę. Ji taip nesielgs. Be to, yra šimtai kitų būdų atkeršyti.

– Ne, – atsakiau. – Nė nenumanau.

– Rouz, jei kažką žinai, turi man pasakyti. Mūsų tikslas vienas. Abu norim ją apsaugoti. Tai rimta.

Atsigręžiau ir savo pyktį dėl lapės išliejau ant jo.

– Taip, tai rimta. Pernelyg rimta. O tu verti mane kasdien bėgioti ratus stadione, užuot mokęs kautis, kad galėčiau ją apginti! Jei nori jai padėti, išmokyk mane apsiginti! Išmokyk mane kautis. Bėgti aš jau moku.

Iki tos akimirkos pati nesuvokiau, kaip noriu išmokti kovoti, kaip noriu pasirodyti esanti stipri jam, Lisai, visiems kitiems. Atsitikimas su lape privertė mane pasijusti bejėge ir man tai nepatiko. Norėjau ko nors imtis – nesvarbu ko.

Dimitrijus ramiai stebėjo mano isteriją, jo veide nevirptelėjo nė raumenėlis. Kai išsirėkiau, jis rankos mostu pakvietė eiti, lyg nebūčiau nieko pasakiusi.

– Eime. Pavėluosi į treniruotę.

Aštuntas

Kunkuliuodma pykčiu tą dieną koviausi niršiau ir atkakliau nei kada nors. Ir pagaliau laimėjau pirmą dvikovą, – nugalėjau Šeiną Rejesą. Mes gerai sutarėm, tad jis geraširdiškai susitaikė su pralaimėjimu ir kartu su kitais man paplojo.

– Grįžta senoji Rouz, – pasakė Metas po pamokos.

– Atrodo.

Jis atsargiai palietė man ranką.

– Kaip Lisa?

Nenustebau, kad jis žino. Gandai čia sklido taip greitai, lyg mus visus būtų siejęs ryšys.

– Gerai. Laikosi, – neaiškinau, iš kur tai žinau. Savo ryšį nuo kitų mokinių mes slėpėm. – Meisi, sakei kažką žinąs apie Miją. Manai, tai jos darbas?

– Nieko aš apie ją nežinau. Bet jei rūpi mano nuomonė, ne. Mija per biologiją net skrodimų nedaro. Neįsivaizduoju, kad galėtų sugauti lapę, ką jau kalbėti apie nužudymą.

– O gal kas nors iš jos draugų?

Jis papurtė galvą.

– Vargu. Jie ne iš tų, kurie teptųsi rankas. Nors kas žino?

Per pietus Lisa tebebuvo sukrėsta. Natali su draugėm tebeaptarinėjo istoriją su lape, tad jos nuotaika dar labiau subjuro. Rodos, Natali įveikė pasišlykštėjimą ir dabar mėgavosi užgriuvusiu dėmesiu. Gal jai vis dėlto nepatiko ankstesnis atsiskyrėlės statusas?

– Ir ten gulėjo lapė, – pasakojo ji gestikuliuodama rankom. – Lovos vidury. Visur pilna kraujo.

Lisa pažaliavo kaip jos megztinis, todėl išsivedžiau nebaigusią valgyti ir iškart ėmiausi smerkti Natali už „supratingumą“.

– Ji miela, – automatiškai pasakė Lisa. – Dar anądien sakei, kad ji tau patinka.

– Man ji tikrai patinka, bet kartais elgiasi lyg paskutinė kvaiša.

Stovėjom šalia gyvūnų elgsenos klasės, pastebėjau, kad eidami pro šalį mokiniai šnabždasi ir keistai į mus žvilgčioja. Atsidusau.

– O tu kaip laikais?

Ji puse lūpų šyptelėjo.

– O tu nejauti?

– Jaučiu, bet noriu išgirsti iš tavęs.

– Nežinau. Viskas susitvarkys. Tik norėčiau, kad į mane nežiūrėtų kaip į kokią išsigimėlę.

Man vėl sukilo pyktis. Lyg nebūtų gana lapės, ji dar turi kęsti patyčias. Čia bent jau galėjau ką nors padaryti.

– Kas prie tavęs lenda?

– Rouz, juk nesimuši su visais, kam nepatinku.

– Mija? – spėjau.

– Ir kiti, – ji išsisukinėjo. – Klausyk, tai nesvarbu. Aš labiau norėčiau žinoti... Tai yra negaliu pamiršti...

– Nereikia, – perspėjau.

– Kam apsimetinėti, kad nieko nebuvo? Ypač tau. Smerki Natali, o pati elgiesi taip pat. Šiaip su tavim galima pasišnekėti apie viską.

– Tik ne apie tai. Turim viską pamiršti. Tai buvo seniai. Mes nė nežinom, kas iš tiesų nutiko.

Ji žiūrėjo į mane didelėmis žaliomis akimis svarstydama kitą argumentą.

– Sveika, Rouz.

Mūsų pašnekesys nutrūko priėjus Džesiui. Pasistengiau kuo plačiau nusišypsoti.

– Sveikas.

Jis širdingai linktelėjo Lisai.

– Klausyk, šįvakar ateinu į užsiėmimą tavo bendrabutyje. Gal...

Akimirką pamiršau Lisą ir susitelkiau į Džesį. Staiga panorau elgtis beprotiškai, šėlti. Pernelyg jau daug šiandien nutiko.

– Aišku.

Džesis pasakė, kada ateis, pažadėjau laukti bendrajame kambaryje jo „tolesnių nurodymų“.

Jam nuėjus Lisa nenuleido nuo manęs akių.

– Tau skirtas areštas. Niekas tau neleis su juo šnekėtis.

– Aš ir neketinu su juo šnekėtis. Mudu kur nors išnyksim.

– Kartais tave sunku suprasti, – pasiskundė ji.

– Todėl, kad tu atsargi, o aš nutrūktgalvė.

Prasidėjus gyvūnų elgsenos pamokai, apsvarsčiau tikimybę, kad dėl visko kalta Mija. Pasitenkinimas angeliškame veide bylojo, kad ji mėgaujasi kruvinos lapės sukelta sensacija. Tačiau tai neįrodė, jog kalta ji, nes per kelias pastarąsias savaites įsitikinau, kad ją džiugina viskas, kas kenkia mudviem su Lisa. Bet gal tai ir ne Mijos darbas.

– Vilkų, kaip ir daugumos kitų rūšių, gaujose yra dominuojančių patinų ir patelių, kuriems paklūsta kiti. Dominuojantys patinai beveik visada stipriausi fiziškai, nors gali būti valingi ir gudrūs. Jei tokiam patinui metamas iššūkis ir jis pralaimi, gali būti išvarytas iš gaujos ar netgi užpultas.

Pabudau iš susimąstymo ir pažvelgiau į Meisner.

– Dažniausiai iššūkiai sviedžiami per poravimosi sezoną, – toliau aiškino ji. Klasė, aišku, sukikeno. – Daugumoje gaujų dominuojančių vilkų pora poruojasi vienintelė. Jei patinas senas, jaunesnis varžovas gali tikėtis pergalės. Tačiau tik tam tikrais atvejais. Jaunieji dažnai nesuvokia, kaip sunku varžytis su turinčiaisiais daugiau patirties.

Seno ir jauno vilko santykiai, pamaniau, turi nemažai atitikmenų. Karčiai nusprendžiau, kad akademijos socialinei struktūrai nestinga nei vyresniųjų, nei iššūkių.

Mija pakėlė ranką.

– O kaip lapės? Jos irgi turi vyresniuosius?

Klasė užgniaužė kvapą, kažkas nervingai sukikeno. Sunku patikėti, kad Mija gali elgtis taip akiplėšiškai.

Meisner raustelėjo, spėju, iš pykčio.

– Šiandien šnekamės apie vilkus, panele Rinaldi.

Mija nekreipė dėmesio į subtilią užuominą, ir kai visi gavo užduotis ir buvo suskirstyti poromis, įkyriai žvalgėsi į mudvi ir krizeno. Per mūsų ryšį jaučiau, kad Lisa niaukiasi, jos galvoje šmėsčioja kruvinos lapės vaizdiniai.

– Nesikrimsk, – pasakiau. – Jau sugalvojau, kaip...

– Ei, Lisa, – kažkas mane pertraukė.

Pakėlusios akis pamatėm Ralfą Sarkozi. Jo veide švietė būdinga kvaila šypsenėlė ir man pasirodė, kad jis priėjo prie mūsų susilažinęs su draugais.

– Pripažink, kad pati ir nudėjai lapę. Nori įtikint Kirovą esanti beprotė, kad tave paleistų.

– Užsikrušk, – iškošiau.