Райчел Мид - Vampyrų akademija

Vienu grakščiu judesiu Dimitrijus atsisėdo ir sukryžiavo kojas. Vis dar nesupratau, kaip toks aukštas vyras gali būti toks grakštus.

– Tikrai? – Jis kilstelėjo antakius. – O sidabro kuolelį turi? Ir išvis, moki juo naudotis?

Atitraukiau akis nuo jo kūno ir susiraukiau. Magiški sidabro kuoleliai buvo mirtinas sergėtojų ginklas. Tokiu kuoleliu perverta strigojaus širdis tuoj pat sustodavo. Kita vertus, jie buvo mirtini ir morojams, todėl naujokams jų nedalijo į kairę ir į dešinę. Mano klasės draugai tik mokėsi jais naudotis. Aš mokiausi šaudyti iš pistoleto, prie kuolelių manęs kol kas niekas neprileido. Laimė, žinojau dar du būdus nužudyti strigojų.

– Na, gerai. Nukirsiu jam galvą.

– Nepaisykim fakto, kad neturėsi kuo. O jei jis bus visa galva už tave aukštesnis?

Susierzinusi atsitiesiau.

– Tada jį padegsiu.

– Klausiu darkart – kuo?

– Pasiduodu. Tu jau žinai atsakymą ir dabar tik erzini mane. Esam prekybos centre, mus užpuola strigojus. Ką man daryti?

Jis atsakė nė nemirktelėjęs:

– Bėgti.

Vos susilaikiau ko nors į jį nepaleidusi. Kai baigiau tempimo pratimus, Dimitrijus pasakė eisiąs pabėgioti su manim. Pirmą kartą. Gal suprasiu, kas jam pelnė kietuolio vardą.

Šaltas spalio vakaras. Vis dar keistai jaučiuosi grįžusi prie vampyriškos dienotvarkės. Iki pamokų buvo likus valanda, tad turėjau tikėtis saulėtekio, o ne saulėlydžio. Bet saulė leidosi vakaruose, nuauksindama snieguotas kalnų viršūnes. Tik nuo to šilčiau nepasidarė. Pajutau, kaip šaltas oras raižo man plaučius, trūksta deguonies. Nesikalbėjom. Dimitrijus sulėtino tempą, kad neatsilikčiau, ir mes bėgom kartu.

Man buvo nejauku, staiga panorau trūks plyš sulaukti jo pagyrimo. Todėl paspartinau žingsnį, priverčiau plaučius ir raumenis dirbti smarkiau. Dvylika ratų – penki kilometrai, liko dar devyni.

Paskutiniame posūkyje mus pralenkė keletas novicų, jie ruošėsi bendrai treniruotei, kurioje netrukus dalyvausiu ir aš. Pamatęs mane Meisonas pralinksmėjo.

– Gera forma, Rouz!

Nusišypsojusi jam pamojavau.

– Sulėtinai tempą, – kirto Dimitrijus, nukreipdamas mano dėmesį nuo vaikinų. Atšiaurumas jo balse mane nustebino. – Ar todėl nesugebi bėgti greičiau? Nes lengva atitraukti tavo dėmesį?

Sutrikusi kūriau greičiau, nors kūnas priešinosi. Kai galiausiai sustojau, pasižiūrėjau į laikrodį. Dviem minutėm pagerinau savo rekordą.

– Neblogai, ar ne? – pasidžiaugiau, kai pasukom į vidų atpalaiduojančių pratimų. – Manau, dingčiau akimirksniu, jei strigojus užpultų mane prekybos centre. Nors dėl Lisos nesu tikra.

– Jei ji bus su tavim, jai niekas negrės.

Nustebusi pakėliau akis į Dimitrijų. Tai buvo pirmas komplimentas, kurį išgirdau nuo mūsų treniruočių pradžios. Jo rudos akys stebėjo mane su pritarimu, jis šypsojosi.

Ir tada tai nutiko.

Pasijutau, lyg mane kas būtų peršovęs. Siaubas pasklido po kūną, į mane susmigo aštrios skausmo adatėlės. Pradėjo lietis akyse, akimirką tarsi išėjau iš savo kūno. Lėkiau žemyn laiptais, išsigandusi ir paklaikusi, norėjau iš ten ištrūkti, norėjau surasti... save.

Iš Lisos minčių grįžau į tikrovę. Netarus Dimitrijui nė žodžio kiek įkabindama pasileidau morojų bendrabučio link. Nesvarbu, kad ką tik nubėgau maratoną. Kojos buvo lengvos ir greitos, nuovargio kaip nebūta. Girdėjau, kaip Dimitrijus lekia iš paskos, klausinėja, kas atsitiko. Tačiau aš turėjau vienintelį tikslą – pasiekti bendrabutį.

Pasirodė gebenėmis apaugęs bendrabučio pastatas, prie jo susidūriau su Lisa. Jos veidas buvo užverktas. Staiga sustojau pajutusi, kad plaučiai tuoj plyš.

– Kas yra? Kas atsitiko? – paklausiau griebdama ją už rankų ir priversdama pažvelgti man į akis.

Bet ji neatsakė. Tik apkabino mane ir prisiglaudusi prie krūtinės pravirko. Laikiau ją glėbyje, glosčiau šilkinius plaukus ir kartojau, kad viskas bus gerai. O jei atvirai, nelabai man tai ir rūpėjo. Ji buvo su manim, saugi, ir tai svarbiausia. Pribėgo Dimitrijus, pasiryžęs stoti prieš užpuolikus. Jam pasirodžius pasijutau dar saugiau.

Po pusvalandžio į Lisos kambarį susigrūdom mudvi, trys sergėtojai, Kirova ir aukšto prižiūrėtoja. Pirmą kartą pamačiau Lisos kambarį. Natali sugebėjo išsikovoti, kad Lisą atkeltų pas ją, todėl viena kambario pusė skyrėsi nuo kitos kaip diena nuo nakties. Natali pusėje ant sienų kabėjo nuotraukos, o antklodė ant lovos tikrai nebuvo mokyklinė. Lisa, kaip ir aš, turėjo vos keletą daiktų. Ant sienos ji buvo prisiklijavusi vienintelę nuotrauką iš praėjusių metų Helovino, kur mes persirengusios fėjom, su sparnais ir žėrinčiu makiažu. Pamačius tą nuotrauką ir sukilus prisiminimams, krūtinę suspaudė skausmas.

Per tą sumaištį visi pamiršo, kad neturiu čia būti. Koridoriuje rinkosi morojės. Jos klausinėjo, kas atsitiko. Į vidų prasibrovė Natali norėdama sužinoti, kas per sujudimas jos kambaryje. Pamačiusi žvėrelį sustojo kaip įbesta.

Visų žiūrinčiųjų į Lisos lovą veidus buvo iškreipęs šokas ir pasišlykštėjimas. Ant pagalvės gulėjo lapė. Jos kailiukas buvo oranžinis, letenėlių ir uodegos galiukai balti. Ji atrodė tokia švelni ir jauki, tarsi naminis gyvūnas, tarsi katinas, kurį norisi glostyti ir myluoti.

Bet gerklė buvo persmeigta kuoleliu.

Žaizda buvo rausva ir priminė drebučius. Kailį sutepęs kraujas lašėjo ant žalsvos antklodės, ten didėjo tamsi kraujo bala. Lapės akys keistai blizgėjo ir buvo užverstos į viršų, jose sustingusi nuostaba, tarsi ji nebūtų galėjusi patikėti tuo, kas nutiko.

Pajutau pykinimą, bet prisiverčiau nenusukti akių. Negalėjau praskysti. Juk kada nors turėsiu nužudyti strigojų. Jei išsigąsiu lapės, strigojaus nudėti tikrai nesugebėsiu.

Tokį žiaurų ir šlykštų pokštą tikrai iškrėtė nesveiko proto asmuo. Lisa žiūrėjo į žvėrelį mirtinai išblyškusi, paskui žengė kelis žingsnius ir nevalingai ištiesė ranką. Šis poelgis ją nepaprastai sukrėtė, ypač turint omenyje jos meilę gyvūnams. Lisa mylėjo juos, jie mylėjo ją. Kai gyvenom kartu, ji dažnai kaulydavo manęs įsigyti augintinį, bet aš visada atsisakydavau primindama, kad bet kurią akimirką gali tekti dėti į kojas. Be to, gyvūnai nemėgo manęs. Tad jai teko tenkintis benamių globa ir kitų augintiniais, tokiais, kaip katinas Oskaras.

Lapei ji nebepadės – ji jau negyva. Tačiau Lisos veide mačiau troškimą padėti, kaip padėdavo visiems gyvūnams. Paėmiau ją už rankos ir staiga prisiminiau pokalbį, vykusį prieš dvejus metus.

– Kas čia? Varna?

– Per didelė. Greičiau jau kranklys.

– Negyvas?

– Tikrai negyvas. Neliesk.

Tada ji manęs nepaklausė. Tikėjausi, kad paklausys dabar.

– Kai grįžau, ji dar buvo gyva, – sušnibždėjo Lisa spausdama mano ranką. – Ji visa virpėjo, matyt, apimta agonijos.

Pajutau gerkle kylant šleikštulį. Man nieku gyvu nevalia susivemti.

– Ar tu?..

– Ne. Norėjau... Ruošiausi...

– Tiesiog viską pamiršk, – griežtai pasakiau. – Tai kvailystė. Nevykęs pokštas. Tavo kambarį sutvarkys. Gal net duos kitą.

Lisa atsigręžė į mane, jos akys buvo paklaikusios.

– Rouz... ar prisimeni... tą kartą?

– Nutilk, – liepiau. – Viską pamiršk. Tai ne tas pat.

– O jei kas nors matė? Jei kas nors žino?

Stipriau suspaudžiau jos ranką, net suleidau nagus, norėdama atkreipti dėmesį. Lisa krūptelėjo.

– Ne. Ne tas pat. Tai niekaip nesusiję. Girdi? – Jaučiau, kaip į mus žiūri Natali ir Dimitrijus. – Viskas bus gerai. Pamatysi.