Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Nemanau, drauge, – atkirtau, rišdamasi plaukus į uodegą. Dimitrijui labiau patiko palaidi, bet per treniruotę jie būtų trukdę. – Borčiai ir pasenusi muzika – ne taip įsivaizduoju laimingą pabaigą.

Dimitrijus nusišypsojo viena tų retų, atsipalaidavusių šypsenų, jo akių kampučiuose susimetė raukšlelės.

– Barščiai, ne borčiai. Beje, mačiau, kiek tu valgai. Jei būtum alkana, valgytum ir barščius.

– Vadinasi, kad pasijusčiau kaip pasakoje, turėčiau badauti? – labai mėgau erzinti Dimitrijų. Smagiau būdavo tik su juo bučiuotis.

– Kalbu apie šalį. Pastatus. Nuvyk į bet kurį Rusijos miestą – nebūsi mačiusi nieko panašaus. Amerikoje visi miestai vienodi. Čia stato greitai ir paprastai. Rusijoje kiekvienas pastatas – tarsi meno kūrinys. Net ir paprasčiausi pastatai labai gražūs. O tokie statiniai kaip Žiemos rūmai ar Šv. Trejybės soboras Sankt Peterburge tiesiog užima kvapą.

Prisiminimai nušvietė jo veidą, gražūs bruožai tapo dieviški. Jis būtų galėjęs pasakoti apie tai visą dieną. Širdis apmirė vien į jį žiūrint. Ir tada, išsigandusi sentimentalumo ir norėdama paslėpti jausmus, paleidau dar vieną juokelį. Dimitrijus nutilo ir mes pradėjom treniruotę.

Dabar, vaikštinėdama su Sidne, būčiau norėjusi atsiimti savo žodžius ir toliau klausytis Dimitrijaus pasakojimo. Nežinia ką būčiau atidavusi, kad Dimitrijus būtų su manim ir viskas būtų kaip anksčiau. Beje, dėl pastatų jis buvo teisus. Dauguma buvo panašūs į statinius Amerikoje ir visame pasaulyje, bet kai kurie buvo išskirtiniai – ryškių spalvų, su keistais, svogūnus primenančiais kupolais. Jie atrodė tarsi iš kito pasaulio. Įsivaizdavau, kaip būtų, jei Dimitrijus eitų šalia, viską rodytų ir aiškintų. Tokios turėjo būti mūsų romantiškos atostogos. Vakarieniautume egzotiškame restorane, o paskui eitume šokti. Vilkėčiau vieną suknelių, paliktų Sankt Peterburgo viešbutyje. Štai kaip viskas turėjo būti. O dabar vaikštinėju po Maskvą su paniurusia mergina.

– Nuostabiai gražu, tiesa? Visai kaip iš pasakos.

Išgirdusi Sidnės balsą krūptelėjau. Pakėlusi akis pamačiau, kad priėjome stotį. Sidnė tiksliai atkartojo Dimitrijaus žodžius – kūnu perbėgo virpuliukai. Be to, mergina buvo teisi. Nors ir be svogūno formos kupolų, stotis vis tiek atrodė kaip iš pasakos – Pelenės pilies ir meduolių namelio hibridas. Aukštas arkinis stogas su bokšteliais iš šonų. Baltas sienas puošė rudų ir žalių plytų mozaika. Amerikoje tai rėžtų akį, čia buvo paprasčiausiai gražu.

Pagalvojau, ką apie tai būtų pasakęs Dimitrijus, ir pajutau akyse besitvenkiančias ašaras. Tikriausiai jam būtų patikę. Supratusi, kad Sidnė laukia atsakymo, nurijau gumulą gerklėje ir suvaidinau viskam abejingą paauglę.

– Aha, kaip iš pasakos apie geležinkelio stotį.

Nustebinta mano abejingumo Sidnė kilstelėjo antakius, bet nieko nepasakė. Gal jei laidysiu sarkastiškas pastabas, ji leis man keliauti vienai? Per daug įsisvajojau. Tikriausiai vyresniųjų baimė nustelbia visus kitus jausmus.

Gavome pirmos klasės kupė, ji pasirodė mažesnė, nei tikėjausi. Kiekvienoje pusėje po gultą, tarp jų langas, virš durų – televizorius. Padės prastumti laiką, nors man buvo sunku perprasti rusiškas laidas – ir ne tik dėl kalbos barjero. Kai kurios laidos atrodė mažų mažiausiai keistos. Na, bet mudvi turėjom atskirus gultus, o ir pati kupė buvo ganėtinai jauki.

Traukinio interjero spalvos atkartojo miestuose matytą gamą. Net vagono koridorius buvo išklotas ryškiu raudonų ir geltonų raštų kilimu su mėlyna juosta per vidurį. Kupė buvo išdėliotos oranžinio aksomo užvalkalais trauktos pagalvėlės, užuolaidos buvo pasiūtos iš auksaspalvio sunkaus audinio, marginto žvilgančiais raštais. Jaučiausi lyg mini rūmuose.

Kai traukinys pajudėjo, jau buvo tamsu. Nežinau kodėl, bet visi traukiniai į Sibirą išvyksta vakare. Buvo dar ne vėlu, bet Sidnė pasakė norinti miego, o aš nenorėjau jos daugiau nervinti. Todėl užgesinom šviesą, pasilikau tik nedidelę lempelę prie gulto. Stotyje nusipirkau žurnalą – nors nesupratau nė žodžio, nuotraukoms apie makiažą ir drabužius paaiškinimo nereikėjo. Tyliai verčiau lapus žavėdamasi vasarinėmis palaidinukėmis ir suknelėmis. Svarsčiau, ar kada nors ateis toks laikas, kai vėl galėsiu sukti galvą dėl drabužių.

Nesijaučiau pavargusi, bet užmerkusi akis iškart užmigau. Sapnavau, kad čiuožiu vandens slidėmis. Staiga bangos ir saulė virto kambariu, iki lubų apstatytu knygų lentynomis. Ant stalų stovėjo plokšti kompiuterių monitoriai, dvelkė ramybe. Atsidūriau Akademijos bibliotekoje.

– O ne, – sudejavau. – Tik ne šiąnakt.

– Kodėl ne šiąnakt? Kodėl ne kiekvieną naktį?

Atsigręžusi išvydau gražų Adriano Ivaškovo veidą – dėl smaragdo žalumo akių ir stilingai sutaršytų rudų plaukų alpo ne viena mergina. Adrianas yra morojus, karalienės sūnėnas ir mano ankstesnio gyvenimo – prieš leidžiantis į šią savižudišką misiją – dalis. Jis yra mane įsimylėjęs, jam turiu būti dėkinga, kad keliauju neskaičiuodama pinigų.

– Tiesa, – sutikau. – Tikriausiai turėčiau džiaugtis, kad apsireiški tik kartą per savaitę.

Adrianas nusišypsojo ir apžergė kėdę aukšta atkalte. Kaip ir visi morojai, jis buvo aukštas ir gražiai raumeningas – morojai niekada neužsiaugina raumenų kalnų.

– Kai nematai, tai ir širdies neskauda, Rouz. Noriu, kad manęs nepamirštum.

– Nesijaudink, mums tai negresia.

– Tikriausiai nepasakysi, kur esi?

– Ne.

Be Lisos, Adrianas yra vienintelis mums žinomas dvasios elemento valdytojas ir, be kita ko, geba lankytis mano sapnuose – dažniausiai nekviestas – ir su manim šnekėtis. Ačiū Dievui, jo galios neleidžia sužinoti, kur esu iš tiesų.

– Tu mane pribaigsi, Rouz, – pasakė vaikinas dramatiškai. – Kiekviena diena be tavęs – tikra kančia. Jaučiuosi vienišas. Tuščias. Ilgiuosi tavęs nė nežinodamas, ar dar esi gyva.

Jis kaip visada persistengė rinkdamas žodžius. Paprastai Adrianas į nieką nežiūri rimtai. Dvasios elementas turi šalutinį poveikį – žaloja psichiką, nors ir kaip Adrianas stengiasi jam atsispirti. Tačiau po skambiais žodžiais slypėjo nuoširdumas. Supratau, kad jis dėl manęs nerimauja.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

– Kaip matai, esu gyva. Todėl galėtum leisti miegoti.

– Kiek kartų reikės kartoti? Tu miegi.

– Tai kodėl pašnekesiai su tavim taip išvargina?

Adrianas nusijuokė.

– Kaip aš tavęs pasiilgau. – Šypsena išblėso. – Ji irgi.

Sustingau. Ji. Adrianui nė nereikėjo ištarti vardo, supratau, apie ką kalba.

Lisa.

Net jos vardas kėlė skausmą, ypač prisiminus vakarykštį Lisos ir Kristiano pokalbį. Priversta rinktis tarp Lisos ir Dimitrijaus, priėmiau sunkiausią sprendimą gyvenime. Laikas bėgo, bet man nepalengvėjo. Pasirinkau Dimitrijų, bet palikusi Lisą jaučiausi lyg netekusi rankos, juo labiau kad visiškai išsiskirti mums neleido ryšys.

Adrianas įdėmiai mane nužvelgė, lyg galėtų skaityti mintis.

– Aplankai ją?

– Ne, – neprisipažinau, kad mačiau Lisą vakar. Tegu mano, kad to nebedarau. – Tai nebe mano reikalas.

– Tai jau tikrai. Visa galva pasinėrei į pavojingą misiją.

– O tau galvoj tik alkoholis, cigaretės ir lakstymas paskui sijonus.

Adrianas liūdnai papurtė galvą.

– Man reikia tik tavęs, Rouz.

Nelaimė, jis sakė tiesą. Mums abiem būtų buvę geriau, jei jis būtų susiradęs merginą.

– Jei taip, tau teks palaukti.

– Ilgai?

Adrianas klausdavo šito kaskart ir kaskart atsakydavau, kad laukti gali tekti ilgai, ir jis tik veltui gaišta laiką. Tačiau prisiminusi Sidnės žodžius atsakiau kitaip.