Райчел Мид: Kraujo pažadas

Morojai įdėmiai nužvelgė vieni kitus. Lazarai priklausė kilmingųjų šeimai, – to ir reikėjo tikėtis, nes šį susitikimą surengė Tatjana. Lazaras pergalingai nusišypsojo ir paspaudė Lisai ranką. Pamatęs Kristianą šiek tiek nustebo, bet šypsena neišblėso. Kristianui tai buvo netikėta.

Strigojumi tampama savo noru arba per prievartą. Strigojus gali paversti strigojumi žmogų, morojų ar dampyrą gerdamas jo kraują ir paskui sugirdydamas savojo. Taip nutiko Dimitrijui. Savo noru strigojumi gali tapti tik morojus, kuris gerdamas kraują tyčia nužudo savo auką. Paprastai morojai kaskart išgeria nedaug kraujo ir žmonėms pavojaus nekelia. Tačiau nužudę žmogų, išsiurbę visą kraują, jie pereina į tamsos pusę, išsižada magijos ir tampa nemirusiais.

Kaip tik taip pasielgė Kristiano tėvai. Trokšdami nemirtingumo jie savo noru tapo strigojais. Kristianas niekada neparodė noro pereiti į tamsos pusę, bet kiti morojai žiūrėjo į jį įtariai (reikia pripažinti, kad dėl to buvo kaltas ir jo amžinas sarkazmas). Dauguma Kristiano giminaičių – nepaisant kilmės – taip pat buvo nepelnytai nuvertinti. Tačiau per užpuolimą mudu drauge sunaikinom daugybę strigojų. Pasklido kalbos apie šį žygdarbį, ir Kristiano reputacija pradėjo taisytis.

Kirova niekada negaišdavo laiko tuščiažodžiavimui, todėl iškart perėjo prie reikalo.

– Ponas Lazaras bus naujasis Akademijos direktorius.

Lisa mandagiai tebesišypsojo, bet dabar žaibiškai atsigręžė į Kirovą.

– Ką?!

– Aš atsistatydinu, – paaiškino Kirova bespalviu balsu, juo galėjo varžytis su bet kuriuo sergėtoju. – Tačiau toliau mokytojausiu Akademijoje.

– Jūs mokytojausite? – nepatikliai paklausė Kristianas.

Kirova šaltai jį nužvelgė.

– Taip, Ozera. Akademijoje pradėjau dirbti mokytoja. Esu tikra, kad prisiminsiu savo amatą.

– Bet kodėl? – paklausė Lisa. – Jūs – gera direktorė.

Tai buvo beveik tiesa. Nepaisant mano nesutarimų su Kirova – dažniausiai dėl to, kad pažeidinėjau taisykles – ją gerbiau. Lisa taip pat.

– Jau kurį laiką apie tai galvojau, – paaiškino Kirova, – tad kodėl ne dabar? Be to, ponas Lazaras – puikus administratorius.

Lisa greitai perprasdavo žmones – matyt, viena iš dvasios elemento savybių – ir iškart nusprendė, kad Kirova meluoja. Aš, beje, pamaniau tą patį, o jei būčiau galėjusi skaityti Kristiano mintis, būčiau kirtusi lažybų, kad ir jis galvoja tą patį. Strigojų išpuolis išgąsdino visus, ypač kilminguosius, nors dabar mokiniams pavojus nebegrėsė. Spėjau, kad čia nagus bus prikišusi Tatjana – ji privertė Kirovą atsistatydinti, o į jos vietą skyrė kilmingąjį, norėdama nuraminti kitus.

Tačiau Lisa neišsidavė ką galvojanti, tebesišypsodama atsigręžė į Lazarą.

– Malonu susipažinti. Esu tikra, būsite geras direktorius. Jei prireiks kokios pagalbos, sakykite. – Ji tobulai vaidino princesės vaidmenį. Mandagumas ir paslaugumas – vieni iš daugelio Lisos gabumų.

– Tiesą sakant, – kabinete nuaidėjo griausmingas Lazaro balsas, jis parodė į savo dukterį, – galėtum aprodyti Eiverei Akademiją. Ji mokslus baigė pernai ir dabar talkins man, bet suprantu, kad mieliau leistų laiką su bendraamžiais.

Eiverė nusišypsojo ir Lisa pirmąkart atidžiai į ją įsižiūrėjo. Eiverė buvo tikra gražuolė. Stulbinamo grožio. Lisa taip pat buvo graži, puikavosi nefrito žalumo akimis ir nuostabiais šviesiais plaukais. Man ji buvo šimtąkart gražesnė už Eiverę, tačiau šalia vyresnės merginos Lisa pasijuto nekaip. Eiverė buvo aukšta ir liekna kaip visi morojai, nors turėjo apvalumų – reta morojė galėjo pasigirti tokia krūtine. Prie tobulos figūros derėjo ilgi rudi plaukai ir pilkai mėlynos akys.

– Prižadu pernelyg neįkyrėti, – pasakė Eiverė. – Jei norėsi, galėsiu duoti patarimų apie gyvenimą rūmuose – iš asmeninės patirties. Girdėjau, kad po Akademijos baigimo persikraustysi tenai.

Lisa akimirksniu tapo atsargesnė. Ji viską suprato – Tatjana ne tik atleido Kirovą, bet ir atsiuntė Lisai prižiūrėtoją. Naują geriausią draugę, turinčią ją šnipinėti ir muštruoti pagal Tatjanos standartus. Lisa atsakė mandagiai, bet šaltai.

– Būtų nuostabu. Pastaruoju metu esu gan užimta, bet galbūt atrasiu laiko pasiklausyti patarimų.

Nei Lazaras, nei Kirova nesuvokė, kad Lisa mandagiai pasakė: „atsiknisk“, bet Eiverės akys žybtelėjo. Ji suprato užuominą.

– Ačiū, – padėkojo Eiverė. Man ji pasirodė įskaudinta. – Esu tikra, ką nors sugalvosim.

– Puiku, puiku, – pertraukė Lazaras nenujausdamas apie vykstančią dramą. – Gal palydėtum Eiverę į svečių namus? Ji gyvens rytiniame sparne.

– Žinoma, – atsainiai sutiko Lisa.

Ji, Kristianas ir Eiverė pasisuko eiti, bet tą akimirką į kabinetą įžengė du vaikinai. Vienas buvo morojus, kiek jaunesnis už mus, kitas – dvi dešimtis peržengęs dampyras, sprendžiant iš rimto ir griežto veido – sergėtojas.

– Štai ir jūs, – Lazaras pakvietė juos užeiti. Jis uždėjo ranką jaunesniajam ant peties. – Čia mano sūnus Ridas. Jis lankys pirmąją gimnazijos klasę ir labai tuo džiaugiasi.

Tiesą sakant, Ridas nė kiek nesidžiaugė. Tokio paniurusio berno dar reikėjo paieškoti. Jei reikėtų suvaidinti viskuo nepatenkintą paauglį, užtektų pažiūrėti į Ridą Lazarą. Jis buvo gražus kaip ir sesuo, bet veidą darkė nuolatinė grimasa. Lazaras visus supažindino. Ridas išspaudė tik trumputį: „Labas“.

– O čia Saimonas, Eiverės sergėtojas, – toliau kalbėjo Lazaras. – Žinoma, Akademijoje Saimonas nelydės Eiverės kiekviename žingsnyje, bet kartais su juo susitiksit.

Tikiuosi, ne per dažnai. Saimonas buvo ne toks atgrasus kaip Ridas, bet net ir kaip sergėtojas atrodė labai atšiaurus. Staiga man pagailo Eiverės. Jei tik Saimonas palaiko jai draugiją, ja dėta, labai norėčiau susidraugauti su Lisa. Bet Lisa aiškiai pasakė, kad nedalyvaus Tatjanos žaidimuose. Persimetę keliais žodžiais Lisa su Kristianu palydėjo Eiverę į svečių namus ir paliko vieną. Kitu atveju Lisa būtų pasiūliusi padėti išsikrauti daiktus ir kartu pavalgyti, bet ne šįkart. Ji neketino šokti pagal karalienės dūdelę.

Grįžau į savo kūną, drauge ir į viešbučio kambarį. Akademija man jau neberūpi, galbūt reikėtų gailėtis Eiverės? Tačiau žvelgdama į tamsą pajutau pasitenkinimą. Rodos, Lisa neskuba ieškoti naujos geriausios draugės.

KETVIRTAS

KITOMIS APLINKYBĖMIS mielai būčiau apžiūrėjusi Maskvą. Sidnė taip suplanavo kelionę, kad iki Sibiro ekspreso turėjome keletą laisvų valandų. Liko laiko šiek tiek pasivaikštinėti ir užkąsti, nors Sidnė užsispyrė, kad stotyje būtume dar prieš sutemstant. Nors turėjau nemažai patirties ir žaibo tatuiruotes, ji nenorėjo rizikuoti.

Bet dabar man nelabai rūpėjo, kaip praleisim laisvą laiką. Svarbiausia, kad susitikimas su Dimitrijum neišvengiamai artėja. Mudvi su Sidne be tikslo klaidžiojom gatvėm, apžiūrinėjom miestą ir beveik nesikalbėjom. Niekada nebuvau buvusi Maskvoje. Tai buvo gražus, klestintis miestas. Būčiau galėjusi ištisas dienas vaikštinėti po parduotuves ir restoranus. Vietos, apie kurias tiek daug buvau girdėjusi – Kremlius, Raudonoji aikštė, Didysis teatras – buvo pasiekiamos ranka. Bet, tiesą sakant, nelabai tomis įžymybėmis domėjausi, nes jos priminė… Dimitrijų.

Jis dažnai pasakodavo apie Rusiją ir prisiekinėdavo, kad man ten patiktų.

– Pasijustum kaip pasakoje, – kartą pasakė. Tai nutiko per vieną rytinių treniruočių praėjusį rudenį, prieš pat iškrintant sniegui. Ore tvyrojo rūkas, žolė skendėjo rasoje.