Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Nežinau.

Adriano veide sušvito viltis.

– Tai džiugiausia naujiena, kokią tik esu iš tavęs girdėjęs.

– Per daug nesidžiauk. „Nežinau“ gali reikšti ir dieną, ir metus. O gal ir visą amžinybę.

Adrianas sarkastiškai nusišypsojo – norom nenorom teko pripažinti, kad jis labai patrauklus.

– Tada tikiuosi, kad tai reikš vieną dieną.

Vėl prisiminusi Sidnę nusprendžiau kai ko paklausti.

– Ar esi girdėjęs apie alchemikus?

– Žinoma.

Kurgi Adrianas nežinos.

– Buvau tikra, kad būsi girdėjęs.

– Kodėl klausi? Susidūrei su jais?

– Gal ir taip.

– Tai ką dabar iškrėtei?

– Kodėl manai, kad ką nors iškrėčiau?

Adrianas nusikvatojo.

– Alchemikai pasirodo tik tada, kai kas nors nutinka, o tu prisidirbi bet kuriame pasaulio krašte. Beje, pasisaugok. Jie – religiniai fanatikai.

– Ar ne per stipriai pasakyta? – Sidnė man nepasirodė panaši į fanatikę.

– Bent jau nesileisk atverčiama į tikėjimą, – mirktelėjo jis. – Man labiau patinka tavo nuodėmingoji pusė.

Jau norėjau atkirsti, kad Sidnė veikiausiai mano, jog mano siela pasmerkta, bet Adrianas dingo iš sapno.

Užuot ramiai miegojusi toliau, pabudau. Tyliai dundėdamas traukinys nešė mus į Rusijos gilumą. Lempelė prie gulto tebedegė, bet dabar jos šviesa atrodė per ryški užsimiegojusioms akims. Ketinau ją išjungti ir pastebėjau, kad Sidnės gultas tuščias. Greičiausiai nuėjo į tualetą. Bet staiga apėmė nerimas. Ji ir kiti alchemikai man vis dar atrodė paslaptingi, todėl sunerimau, ar ji nerezga kokios klastos. Gal išėjo susitikti su saviškiais? Turiu ją surasti.

Tiesa, nenutuokiau, kur jos ieškoti. Bet juk ir anksčiau pasikliaudavau nuojauta, o ne logišku mąstymu. Laimė, kyštelėjusi galvą į koridorių pamačiau, kad toli ieškoti neteks.

Sidnė stovėjo prie lango susisiautusi į antklodę. Plaukai buvo susitaršę ir ne tokie žvilgantys kaip anksčiau.

– Ar… – dvejojau. – Ar viskas gerai?

Mergina atsigręžė. Viena ranka tebelaikė antklodę, kita žaidė su kryželiu. Prisiminiau Adriano perspėjimą dėl religijos.

– Negaliu užmigti, – paaiškino Sidnė.

– Kalta aš?

Užuot atsakiusi, ji nusisuko į langą.

– Klausyk… – pasijutau bejėgė. – Jei kaip nors galėčiau padėti… tik neprašyk atšaukti kelionės…

– Ištversiu, – nutraukė mane Sidnė. – Tiesiog tai labai keista. Visą laiką dirbu su jumis, bet netiesiogiai, supranti?

– Jei padės, galiu užsakyti tau atskirą kupė. Surasiu palydovą, pinigų aš turiu…

Bet ji tik papurtė galvą.

– Juk keliausim tik kelias dienas.

Nežinojau, ką bepridurti. Šiaip jau Sidnė man trukdė, bet nenorėjau, kad ji kankintųsi. Žiūrint, kaip vartalioja kryželį, dingtelėjo, kad galėčiau ją nuraminti. Galėtume pasišnekėti apie Dievą, bet jei papasakočiau apie kasdienius ginčus su Aukščiausiuoju ar abejones dėl jo egzistavimo, tik patvirtinčiau savo, kaip pikto nakties padaro, reputaciją.

– Kaip nori. Bet jei apsigalvosi, pasakyk.

Grįžau į kupė ir labai greitai užmigau, nors ir jaučiausi nesmagiai, kad Sidnė galbūt prastovės koridoriuje iki ryto. Tačiau pabudusi pamačiau ją susirangiusią į kamuoliuką ir kietai miegančią. Matyt, nuovargis įveikė baimę. Atsikėliau ir tyliai apsirengiau. Buvau išalkusi, be to, leisiu Sidnei ilgiau pamiegoti.

Restoranas buvo gretimame vagone ir priminė kadrą iš seno filmo. Elegantiškos tamsiai raudonos staltiesės, tamsus medis, žalvaris ir spalvoto stiklo vazos dvelkė senove. Jis labai panėšėjo į Sankt Peterburgo restoranus. Užsisakiau patiekalą, panašų į prancūzišką skrebutį, tik šitas buvo su sūriu. Prie jo gavau dešrelę, tokią pat kaip ir kitose maitinimo įstaigose.

Baigiant valgyti pasirodė Sidnė. Kai su ja susipažinau, pamaniau, kad klasikinės kelnės ir palaidinukė buvo pasirinktos „Lakštingalai“. Dabar supratau, kad ji taip vilki kasdien. Matyt, šitos merginos spintoje nerasi džinsų ir marškinėlių. Naktį koridoriuje ji atrodė kiek susitaršiusi, bet dabar mūvėjo juodas kelnes ir vilkėjo tamsiai žalią megztinį. Palyginti su ja, aš su džinsais ir džemperiu pasijutau tikra nevala. Sidnės plaukai buvo tvarkingai sušukuoti, bet vis tiek truputį išsidraikę – matyt, visada neklusnūs. O aš galėjau pasigirti lygutėle arklio uodega.

Ji atsisėdo priešais mane ir užsisakė omletą – kaip ir pirmą kartą, rusiškai kalbėjo be jokio akcento.

– Iš kur ją moki?

– Ką, rusų kalbą? – Sidnė gūžtelėjo pečiais. – Išmokau vaikystėje, kartu su keletu kitų kalbų.

– Tai bent…

Aš irgi turėjau dviejų užsienio kalbų pradmenis ir galėjau išžagsėti vieną kitą sakinį. Anksčiau tam neteikiau didelės reikšmės. Bet dabar pasigailėjau, kad nemoku rusiškai. Žinoma, mokytis niekada nevėlu, čia atvykusi jau įsiminiau keletą frazių, bet vis tiek… abejoju, ar sugebėčiau taip puikiai įvaldyti kalbą.

– Tikriausiai tavo darbui reikia daug žinių? – paklausiau svarstydama, ką reiškia dirbti slaptai organizacijai, veikiančiai visame pasaulyje, turinčiai ryšių su kiekvienos šalies vyriausybe. Staiga į galvą šovė mintis. – O kaip tas skystis, kurį tada panaudojai? Tas, kuris sunaikino strigojaus kūną?

Sidnė nusišypsojo. Beveik nusišypsojo.

– Prisimeni, pasakojau, kad alchemikai kilo iš grupelės žmonių, gaminusių eliksyrus. Mes atradom tirpalą, padedantį greitai sunaikinti strigojų kūnus.

– Ar juo galima nužudyti strigojų? – Pribaigti strigojų šlakeliu eliksyro būtų kur kas paprasčiau, nei perverti širdį, nukirsti galvą ar sudeginti.

– Deja, jis ardo tik lavonus.

– Velnias! – Norėjau pasiteirauti, kokių dar eliksyrų turi Sidnė, bet nusprendžiau neuždavinėti per daug klausimų vienu kartu. – O ką darysim, kai atvyksim į Omšą?

– Omską, – pataisė ji. – Išsinuomosim automobilį.

– Ar esi ten buvusi? Tame miestelyje?

Sidnė linktelėjo.

– Kartą.

– Koks jis? – Norėjau ne tik surasti Dimitrijų, bet ir sužinoti kuo daugiau – kiekviena smulkmena atrodė svarbi. Jei Akademija būtų atidavusi jo daiktus, būčiau su jais miegojusi. Beje, jo kambarį greitai užėmė kitas sergėtojas. O man beliko rankioti nuotrupas, tarsi atsitiktinės žinios būtų galėjusios priartinti jį prie manęs.

– Tikriausiai toks pat, kaip ir kiti dampyrių miesteliai.

– Niekada nesu juose lankiusis.

Padavėjas atnešė Sidnei omletą, jos šakutė sustingo ore.

– Tikrai? Maniau, jūs visos… Na, nežinau.

Papurčiau galvą.

– Visą gyvenimą praleidau Akademijoje. Beveik visą. – Kažin, ar verta užsiminti apie dvejus metus, praleistus tarp žmonių.

Sidnė susimąsčiusi kramtė. Galėjau drąsiai kirsti lažybų, kad savo omleto ji nesuvalgys. Ir pirmąjį vakarą, ir keliaujant drauge pastebėjau, kad ji valgo labai mažai. Atrodė, kad gyva oru. Gal koks alchemikų išradimas? Nors greičiausiai Sidnei tiek ir užtenka.

– Miestelyje gyvena ir žmonės, ir dampyrės. Jos turi savo slaptą bendruomenę, apie kurią žmonės nė nenutuokia.

Įtariau, kad yra slapta bendruomenė, bet nesupratau, kaip ji gali egzistuoti tarp žmonių.

– Ir? Kokia ta bendruomenė?

Sidnė padėjo šakutę.

– Pasakysiu taip: pasiruošk blogiausiam.

PENKTAS

KITA KELIONĖS DALIS praėjo palyginti ramiai. Sidnė šalia manęs vis dar jautėsi nejaukiai, bet kartais, kai mėgindavau perprasti rusišką televiziją, šį bei tą paaiškindavo. Amerikietiškos ir rusiškos laidos skyrėsi kaip diena nuo nakties – bent jau šiuo klausimu mūsų nuomonės sutapo. Kartais, jei mudviem kas nors pasirodydavo juokinga, Sidnė netgi nusišypsodavo. Nusprendžiau, kad gal ir pavyks susirasti draugų. Supratau, kad Lisos niekas nepakeis, bet norėjosi užpildyti širdyje atsivėrusią tuštumą.