Райчел Мид: Kraujo pažadas

RICHELLE MEAD

KRAUJO PAŽADAS

Vampyrų akademija

IV knyga

Iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė

Versta iš:

Richelle Mead

BLOOD PROMISE, Vampire Academy, Book 4

Razorbill, Penguin Group, Penguin Young Readers Group, New York, 2009

Ciklo „Vampyrų akademija“ knygos:

Vampyrų akademija

Šalčio dvelksmas

Šešėlio pabučiuota

Kraujo pažadas

ISBN 9786090109281

Copyright © 2009 Richelle Mead

Cover design by Emilian Gregory; photograph copyright 2009 Michael Frost

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Šviesiam mano senelės,

kivirčnios pietietės ir šauniausios virėjos,

kokią tik pažinojau, atminimui

PROLOGAS

KARTĄ DEVINTOJE KLASĖJE turėjau išnagrinėti eilėraštį, kurio viena eilutė skambėjo taip: „Jei akys būtų užmerktos, nesuprastum, gyveni ar sapnuoji.“ Tada jis man nieko nereiškė. Buvau susižavėjusi vienu bendraklasiu ir painus eilėraštis rūpėjo mažiausiai. Dabar, praėjus trejiems metams, pagaliau supratau jo prasmę.

Pastaruoju metu gyvenau tarsi sapne. Kartais atrodydavo, kad pabusiu ir suprasiu, jog viskas paprasčiausiai prisisapnavo. Aš – Snieguolė, užmigdyta piktų kerų, bet greitai šis sapnas – ne, košmaras – baigsis, sutiksiu savo princą ir gyvensime ilgai ir laimingai.

Deja, laimingos pabaigos nesitikėjau, bent jau artimiausiu laiku. O mano princas… Ilga istorija. Mano princas virto vampyru – tiksliau, strigojumi. Mano pasaulyje, slapta nuo žmonių, egzistuoja dvi vampyrų rūšys. Morojai yra gyvieji, gerieji vampyrai, valdantys keturių elementų magiją. Jie geria kraują, bet nežudo. Strigojai – nemirėliai vampyrai, žiaurūs ir negailestingi, žudantys savo aukas. Morojais gimstama, strigojais tampama – savo noru arba per prievartą.

Dimitrijus, vyras, kurį myliu, strigojumi buvo paverstas prieš savo valią. Tai nutiko per didžiulį mūšį, per gelbėjimo misiją, kurioje dalyvavau ir aš. Akademiją užpuolė strigojai ir pagrobė keletą morojų ir dampyrų; taigi iškeliavome jų gelbėti. Dampyrai yra pusiau žmonės, pusiau vampyrai, iš žmonių paveldėję stiprybę ir ištvermę, iš morojų – aštrius pojūčius ir žaibiškus refleksus. Baigę mokslus dampyrai tampa sergėtojais, elitiniais morojų asmens sargybiniais. Aš esu dampyrė. Dimitrijus irgi buvo dampyras.

Tapęs strigojumi Dimitrijus mums tarsi mirė. Tam tikra prasme taip ir buvo. Tapęs strigojumi – net ir savo noru – pamiršti ankstesnį gyvenimą ir gerumą, tampi žiaurus ir negailestingas kaip visi strigojai. Asmuo praranda savo tapatybę, tad lengviau tikėti jį patekus į dangų ar perėjus į kitą gyvenimą, nei įsivaizduoti, kaip naktimis medžioja nekaltas aukas. Bet aš nesugebėjau pamiršti Dimitrijaus, susitaikyti su tuo, kad jis yra miręs. Mylėjau jį, jis buvo mano sielos puselė. Širdis atsisakė tai suprasti, net ir virtęs pabaisa, man jis buvo gyvas. Kita vertus, nepamiršau mudviejų pokalbio apie strigojus. Abu sutarėme, kad verčiau mirti, nei gyventi kaip strigojai.

Todėl baigusi gedėti prarasto dampyro nusprendžiau, kad turiu gerbti jo norą – nesvarbu, kad dabar jis jam nieko nebereiškia. Turiu jį surasti, nužudyti ir išlaisvinti mylimojo sielą iš tamsos. Dimitrijus būtų to norėjęs. Tačiau nužudyti strigojų nelengva. Jie nepaprastai greiti, stiprūs ir žiaurūs. Tiesa, esu nudėjusi jau ne vieną – neįtikėtina, turint omeny, kad man ką tik sukako aštuoniolika. Dimitrijus taps rimčiausiu iššūkiu – tiek fiziškai, tiek dvasiškai.

Jausmų sumaištis užplūdo vos tik apsisprendus. Norėdama leistis į paieškas turėjau iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą (kuris, galimas daiktas, pasibaigs , kai stosiu prieš Dimitrijų). Iki baigimo, po kurio būčiau tapusi sergėtoja, buvo likę keli mėnesiai. Bet kiekviena diena Šv. Vladimiro akademijoje – nuošalioje, saugomoje mokykloje morojams ir dampyrams – buvo diena, kurią Dimitrijus leido taip, kaip kadaise bijojo labiausiai. Pernelyg jį mylėjau, kad su tuo susitaikyčiau. Mečiau Akademiją, atsisveikinau su ankstesniu gyvenimu ir iškeliavau į žmonių pasaulį.

Palikau ir savo geriausią draugę Lisą, arba Vasilisą Dragomir. Lisa yra morojė, paskutinė kilmingos šeimos palikuonė. Baigusi Akademiją turėjau tapti jos sergėtoja, tad apsisprendimas ieškoti Dimitrijaus sužlugdė mūsų ateitį. Bet neturėjau kitos išeities, privalėjau ją palikti.

Su Lisa mane sieja ne tik draugystė, bet ir nepaprastas ryšys. Visi morojai valdo vieną iš keturių elementų – žemės, oro, vandens ar ugnies. Dar visai neseniai buvo manoma, kad yra tik keturi elementai. Tačiau mudvi atradome penktąjį – dvasios elementą.

Paaiškėjo, kad tai ir yra Lisos elementas. Pasaulyje esama labai mažai dvasios valdytojų, todėl nieko apie jį nežinojome. Lisa garsėja gebėjimu naudoti įtaigą – gali kitiems primesti savo valią – ir gydomosiomis galiomis. Nuo jų viskas ir prasidėjo. Per avariją, kurioje žuvo Lisos šeima, nutrūko ir mano gyvybė. Pati to nesuvokdama Lisa prikėlė mane iš numirusiųjų ir tarp mūsų atsirado fizinis ryšys. Dabar žinau, ką ji jaučia ar galvoja, galiu patekti į jos mintis. Visada žinau, kur ji, jaučiu, kai gresia pavojus. Neseniai paaiškėjo, kad galiu matyti vaiduoklius ir dvasias, tebeklajojančias po mūsų pasaulį (tiesa, iš paskutiniųjų stengiuosi jų neprisileisti). Dėl mūsų ryšio ir sąsajų su mirusiųjų pasauliu esu vadinama šešėlio pabučiuota.

Mūsų ryšys būtų padėjęs tapti nepralenkiama Lisos sergėtoja, nes iškart pajuntu, kai jai gresia pavojus. Buvau pažadėjusi saugoti ją visą gyvenimą, bet Dimitrijus – aukštas, gražus, gyvenimo džiaugsmu trykštantis Dimitrijus – viską apvertė aukštyn kojomis. Teko pasirinkti – saugoti Lisą ar išlaisvinti Dimitrijaus sielą. Kad ir ką būčiau pasirinkusi, būčiau neišvengusi širdies skausmo ir ašarų. Išsiskyrimas su Lisa tapo tikra kančia. Esame geriausios draugės nuo darželio, todėl mano sprendimas ją pribloškė. Lisai tai buvo netikėta, nes niekam nepasakojau apie mudviejų su Dimitrijumi meilę. Jis buvo mano mokytojas, septyneriais metais vyresnis, ir taip pat turėjo tapti jos sergėtoju. Iš paskutiniųjų stengėmės tramdyti savo aistrą suprasdami, kad turime galvoti apie Lisą, o mūsų santykiai būtų tik trukdę darbui.

Nors susitaikiau su mintimi, kad negalėsime būti kartu, širdies gilumoje pajutau Lisai neapykantą. Tikriausiai reikėjo atvirai su ja pasikalbėti ir paaiškinti, kaip mane slegia iš anksto nulemtas gyvenimas. Atrodė neteisinga, kad ji gali gyventi kaip nori ir mylėti ką nori, o aš esu priversta aukoti savo laimę. Bet Lisa mano geriausia draugė ir aš nenorėjau jos liūdinti, be to, ji labai jautri, nes dvasios elementas turi bjaurų šalutinį poveikį – sukelia beprotybę. Tyliai kenčiau, kol vieną dieną pyktis prasiveržė ir aš visiems laikams atsisveikinau su Akademija ir su Lisa.

Vienas iš vaiduoklių – strigojų nužudytas mano draugas Meisonas – pasakė, kad Dimitrijus grįžo į gimtinę, į Sibirą. Netrukus Meisono siela atrado ramybę ir paliko šį pasaulį taip ir nepaaiškinusi, kurioje Sibiro vietoje ieškoti Dimitrijaus. Pradėjau aklą paiešką Rusijoje, nepažįstamoje šalyje tarp nesuprantama kalba šnekančių žmonių, kad ištesėčiau Dimitrijui duotą pažadą.