Galiausiai nusprendžiau, kad šįvakar juos užkalbinsiu, net jei sergėtojai mane atpažins. Gali būti, kad jiems į mane nusispjaut. Nežinojau, ar manęs kas nors ieško. Gal apie save esu per geros nuomonės? Kodėl kas nors turėtų ieškoti akademiją metusios dampyrės? Tačiau jeigu esu ieškoma, mano aprašas tikrai išsiuntinėtas sergėtojams visame pasaulyje. Man jau aštuoniolika, bet tikrai atsiras tokių, kurie mielai partemptų namo. Negaliu grįžti, kol neradau Dimitrijaus.
Svarsčiau, ar nevertėtų prie jų prieiti. Tuo metu viena dampyrė pakilo nuo staliuko ir nuėjo prie baro. Sergėtojai, savaime suprantama, nulydėjo ją akimis, tačiau nusprendę, kad nekelia grėsmės, toliau stebėjo morojus. Iki šiol maniau, kad patikimiausių žinių apie dampyrių bendruomenę ir kraujo kekšes gali suteikti morojai vyrai, bet ar nebus paprasčiau paklausti pačios kraujo kekšės?
Priėjau prie baro, atsistojau šalia gėrimo laukiančios dampyrės ir stebėjau ją akies krašteliu. Ji buvo šviesiaplaukė, vilkėjo ilgą, blizgančią suknelę. Kažin kaip šalia tokios atrodo mano juoda aptempta satino suknelė – skoninga ar nuobodi? Dampyrės judesiai, netgi laikysena, buvo grakštūs kaip šokėjos. Barmenas aptarnavo kitus klientus, ir aš nutariau – dabar arba niekada. Pasilenkiau prie merginos.
– Ar kalbate angliškai?
Ji iš netikėtumo krūptelėjo ir pažvelgė į mane. Buvo vyresnė nei maniau, amžių slėpė tobulas makiažas. Nuvėrė mane žydromis akimis – atpažino dampyrę.
– Taip, – atsakė atsargiai. Tik vienas žodis, bet ir jame buvo justi ryškus akcentas.
– Ieškau miestelio… dampyrių miestelio Sibire. Ar suprantat, ko klausiu?
Mergina tyrinėjo mane abejingu veidu. Tiesą sakant, ji netgi galėjo būti sergėtoja ar bent jau baigusi akademiją.
– Ne, – galiausiai atsakė. – Ir pamiršk, ko klausei. – Ji nusisuko į barmeną, kuris plakė žydros spalvos kokteilį, paskui papuošė jį vyšniomis.
Paliečiau merginos ranką.
– Turiu jį surasti. Turiu rasti vyrą… – nutilau. Štai ir baigtas šaltakraujiškas tardymas. Prisiminus Dimitrijų gerklėje užstrigo gumulas. Kaip jai viską paaiškinti? Kad gaudau vėją laukuose, ieškau vyro, kurį myliu labiau už viską pasaulyje, kad jis buvo paverstas strigojumi ir todėl ketinu jį nužudyti? Net dabar mintyse regėjau šiltas rudas akis, jaučiau jo rankų šilumą. Kaip turėsiu padaryti tai, dėl ko sukoriau tokį kelią?
Susikaupk, Rouz, susikaupk.
Dampyrė dirstelėjo į mane.
– Jis to nevertas, – pasakė klaidingai mane supratusi. Matyt, palaikė įsimylėjusia paaugle, besivaikančia kažkokį vyriškį – beje, panašiai ir buvo. – Tu jauna… tau dar ne vėlu to išvengti. – Nors veidas buvo akmeninis, balse suskambo liūdesys. – Susirask, ką veikti, ir laikykis atokiau nuo tos vietos.
– Žinot, kur ji? – sušukau pernelyg susijaudinusi, kad paneigčiau, jog neketinu tapti kraujo kekše. – Maldauju, pasakykit. Turiu ten nuvykti.
– Kas nors atsitiko?
Atsigręžusios išvydom griežtą sergėtojo veidą. Prakeikimas. Dampyrių jie nesaugo, bet atkreipė dėmesį, kad klausinėju merginą. Sergėtojas buvo ne ką už mane vyresnis ir aš maloniai nusišypsojau. Mano suknelė neprilygo anos dampyrės suknelei, bet apnuogino kojas. Negi sergėtojui tai nepadarys įspūdžio? Matyt, ne. Iš jo veido supratau, kad mano moteriški kerai neveikia. Teks pamėginti laimę ir klausti tiesiai.
– Ieškau dampyrių miestelio Sibire. Gal kartais tokį žinot?
Sergėtojas nė nemirktelėjo.
– Ne.
Nuostabu. Neprakalbinau nei vieno, nei kito.
– Tai gal jūsų bosas žino? – paklausiau vildamasi, kad kalbu kaip daug žadanti kraujo kekšė. Jei dampyrai tyli, gal kuris nors iš morojų teiksis atsakyti. – Gal jis vienišas ir norėtų su manim pasišnekėti?
– Jis ne vienišas, – ramiai atsakė sergėtojas. – Palydos jam nereikia.
Nesilioviau šypsotis.
– Tikrai? Gal paklauskim jo paties?
– Nereikia. – Viename žodyje išgirdau įsakymą. Atstok. Sergėtojo ranka nesudrebės net prieš dampyrę, jei ši kels grėsmę morojui. Norėjau dar paklausinėti, bet paklausiau įspėjimo ir atsitraukiau.
– Juo blogiau jam, – abejingai gūžtelėjau pečiais.
Daugiau netarusi nė žodžio grįžau prie savo staliuko. Apsimečiau abejinga, bet ėjau sulaikiusi kvapą – baiminausi, kad sergėtojas už plaukų išvilks iš klubo. Taip nenutiko, tačiau imdama paltą ir dėdama ant stalo pinigus jaučiau, kad jis nenuleidžia nuo manęs akių.
Išdidžiai palikau „Lakštingalą“ ir išėjau į judrią gatvę. Buvo šeštadienio vakaras, visi traukė į klubus ar restoranus. Gatvėje daugybė žmonių, vieni išsipuošę kaip „Lakštingalos“ lankytojai, kiti, mano amžiaus, apsirengę paprasčiau. Prie klubų rikiavosi eilės, sklido tranki muzika. Pro restoranų langus buvo matyti elegantiškai apsirengę žmonės ir serviruoti stalai. Braudamasi per rusiškai šnekančią minią atsispyriau norui atsigręžti ir pažiūrėti, ar niekas neseka. Nenorėjau sukelti daugiau įtarimų.
Trumpindama kelią į viešbutį įsukau į šoninę gatvelę, tada išgirdau atsargius žingsnius. Matyt, sukėliau įtarimą, ir sergėtojas nusprendė mane pasekti. Bet nesileisiu užklumpama netikėtai. Nors esu mažesnio ūgio, be to, vilkiu suknelę ir aviu aukštakulnius, esu susitvarkius ne su vienu vyru, tarp jų ir strigojumi. Ir su juo susitvarkysiu, nes pulsiu netikėtai. Kelias savaites vaikštinėjau šiomis gatvėmis, todėl mintinai žinojau kiekvieną skersgatvį. Paspartinau žingsnį ir keliskart pasukau už kampo, kol atsidūriau tamsioje, tuščioje gatvėje. Buvo kiek baugu, tad pasislėpiau arčiausiame prieangyje. Tyliai nusiaviau aukštakulnius. Jie buvo elegantiški, bet visai netinkami kovai, nebent ketinčiau kulniuku išdurti akį. Beje, visai nebloga mintis. Tikėjausi, kad to neprireiks. Basomis kojomis pajutau šaligatvio šaltį – žemė buvo šlapia nuo lietaus.
Ilgai laukti neteko. Po kelių akimirkų išgirdau žingsnius ir pamačiau šešėlį. Persekiotojas stabtelėjo, aiškiai dairydamasis manęs. Koks neatsargumas. Joks sergėtojas taip nesielgtų. Reikia išlaikyti atstumą ir likti nepastebėtam. Gal Rusijoje sergėtojai gauna prastesnį išsilavinimą? Ne, negali būti. Prisiminiau, kaip elgdavosi Dimitrijus. Akademijoje jį vadino karo dievu.
Persekiotojas žengė dar kelis žingsnius ir aš iššokau iš prieangio sugniaužusi kumščius.
– Pričiupau, – riktelėjau. – Aš tik uždaviau keletą klausimų, todėl verčiau dink, kitaip…
Ir sustingau. Priešais mane stovėjo ne sergėtojas.
Tai buvo žmogus.
Mergina, ne ką vyresnė už mane. Maždaug tokio pat ūgio, trumpais šlapio smėlio spalvos plaukais, vilkinti tamsiai mėlynu brangiu lietpalčiu. Mūvėjo laisvas kelnes ir avėjo odinius batus, tokius pat brangius kaip ir lietpaltis. Dar labiau nustebau ją atpažinusi. Du kartus mačiau „Lakštingaloje“ kalbančią su morojais. Pamaniau – dar viena mergina, su kuria jie flirtuoja, ir nustojau kreipti dėmesį. Kokia man nauda iš žmogaus?
Merginos veidas skendėjo šešėlyje, bet net prietemoje įžiūrėjau, kad ji suirzusi. Šito tikrai nesitikėjau.
– Čia tu, tiesa? – paklausė ji. Dar vienas netikėtumas. Mergina šnekėjo su amerikietišku akcentu, kaip ir aš. – Čia tu visame mieste palieki strigojų kūnus. Šįvakar išvydau tave klube ir supratau, kad tai tavo darbas.
– Aš… – nutilau. Nesugalvojau, ką atsakyti. Žmogus, abejingai kalbantis apie strigojus? Negirdėtas dalykas. Keisčiau, negu susidurti su pačiu strigojumi. Gyvenime nesijaučiau tokia sutrikusi, bet jai mano nuostaba nedarė įspūdžio.
Читать дальше