Райчел Мид: Kraujo pažadas

Po kelių savaičių klajonių pasiekiau Sankt Peterburgą. Paieškas tęsiau kamuojama dvejonių – kupina ryžto ir kaustoma baimės. Jei man užteks drąsos įgyvendinti šį beprotišką sumanymą ir nužudyti tą, kurį vis dar myliu, Dimitrijus iš tiesų paliks šį pasaulį. Bet nežinau, kaip reikės gyventi toliau.

Viskas atrodo nerealu. Nors kas žino? Gal viso šito nė nebuvo, gal man paprasčiausiai prisisapnavo? Netrukus atsibusiu ir suprasiu, kad mano gyvenime yra ir Lisa, ir Dimitrijus. Dimitrijus nusišypsos, apkabins ir pasakys, kad viskas bus gerai. Gal visa tai tebuvo nelemtas košmaras?

Deja, ne.

PIRMAS

KAŽKAS MANE SEKA.

Ironiška, nes pastarąsias savaites pati persekiojau kitus. Laimė, seka ne strigojus – būčiau pajutusi. Neseniai sužinojau dar vieną šešėlio pabučiuotos savybę – jausti nemirusius. Tiesa, ta nuojauta pasireiškia pykinimu, bet vis tiek esu dėkinga kūnui už perspėjimą. Žodžiu, man labai palengvėjo supratus, kad persekiotojas – ne greitas, klastingas strigojus. Pernelyg dažnai su jais kaudavausi, norėjosi ramaus vakaro.

Spėjau, kad tai dampyras kaip ir aš, greičiausiai iš klubo. Nors kaip dampyras jis pernelyg krito į akis – gatvėje aidėjo žingsniai, kartą net pastebėjau tamsų siluetą. Tačiau turint omeny mano šio vakaro elgesį, persekiotojas turėjo būti dampyras.

Viskas prasidėjo „Lakštingalos“ klube. „Lakštingala“ nėra tikrasis klubo pavadinimas, tik vertimas, nes greičiau nusilaužčiau liežuvį, nei ištarčiau rusišką pavadinimą. Valstijose „Lakštingala“ gerai žinoma tarp turtingų morojų, keliaujančių po užsienį, ir dabar supratau kodėl. Nesvarbu, koks paros metas, visi išsipuošę kaip per karališkąjį priėmimą. Pats klubas irgi dvelkė carine Rusija: dramblio kaulo spalvos sienos buvo puoštos paauksuotais lipdiniais ir ornamentais. „Lakštingala“ man priminė Žiemos rūmus, buvusių Rusijos carų rezidenciją, ją aplankiau vos atvykusi į Sankt Peterburgą.

Klube kabojo didžiuliai sietynai su tikromis žvakėmis, jų liepsna žaidė ant auksinių ornamentų, tviskančių net prieblandoje. Stalai restorane užtiesti aksomo staltiesėmis. Vėliau pradės groti grupė ir šokių aikštelę užtvindys poros.

Kai prieš kelias savaites atvykau į Sankt Peterburgą, „Lakštingala“ manęs nedomino. Naiviai tikėjausi, kad sutiksiu kokį morojų, ir šis pasakys, iš kur kilęs Dimitrijus. Neturėjau supratimo, kur Sibire jo ieškoti, todėl nusprendžiau pradėti nuo gimtojo miestelio. Deja, nežinojau miestelio pavadinimo. Pagalbos nutariau kreiptis į morojus. Rusijoje netrūko dampyrų miestų ir bendruomenių, bet Sibire jų buvo vos keletas. Pamaniau, kad vietos morojai tikrai žinos, iš kur kilęs Dimitrijus. Bet netrukus paaiškėjo, kad tarp žmonių gyvenantys morojai moka slėptis. Aplankiau visas vietas, kur jie galėtų rinktis, bet nieko neradau. Be morojų tęsti paieškos negalėjau.

Todėl pradėjau lankytis „Lakštingaloje“. Beje, čia patekti buvo ne taip paprasta. Elitiniuose klubuose aštuoniolikmečių niekas nelaukia. Tačiau greitai supratau, kad brangūs drabužiai ir dosnūs arbatpinigiai atveria visas duris. Darbuotojai mane atpažindavo ir nieko neklausdami palydėdavo prie kampinio staliuko, kurio visada prašydavau. Tikriausiai laikė kokio politiko ar oligarcho dukra. Šiaip ar taip, mano kilmė niekam nerūpėjo, nes turėjau užtektinai pinigų.

Pirmi vakarai nuvylė. „Lakštingala“ buvo elitinis morojų klubas, bet čia lankydavosi ir žmonės. Iš pradžių tik juos ir matydavau klube. Nei restorane, nei bare nepastebėjau nė vieno morojaus. Kartą mano dėmesį patraukė mergina ilgais, šviesiais plaukais, atėjusi su draugėmis. Akimirką man užėmė kvapą. Nors stovėjo atgręžusi nugarą, ji taip priminė Lisą, kad pamaniau – mane susekė. Keisčiausia, kad nė nežinojau, – džiaugtis ar išsigąsti. Labai ilgėjausi Lisos, kita vertus, nenorėjau užtraukti jai pavojaus. Merginai atsisukus pamačiau, kad ji ne Lisa, net ne morojė. Lengviau atsikvėpiau.

Morojus išvydau tik prieš savaitę. Vėlyvą popietę užsuko grupelė merginų, lydima dviejų sergėtojų – vyro ir moters. Jie tyliai sėdėjo prie gretimų staliukų, kol morojės juokėsi ir vaišinosi paskalomis bei šampanu. Sunkiausia pergudrauti sergėtojus. O morojus atskirti nesunku: aukšto ūgio, išblyškę ir nepaprastai liekni. Šypsosi keistai, nepraverdami lūpų, kad nebūtų matyti ilčių. Tuo tarpu dampyrai beveik niekuo nesiskiria nuo žmonių.

Taigi nepatyrusiai akiai būčiau atrodžiusi paprasta mergina. Esu metro septyniasdešimties, figūra, palyginti su išsekusias manekenes primenančiomis morojėmis, sportiška ir moteriška. Iš tėvo turko paveldėjau rusvą odą, tamsius, beveik juodus plaukus ir tokias pat akis. Be to, buvau įdegusi, nes dažnai treniruodavausi lauke. Tačiau užaugusieji tarp morojų iškart atpažintų dampyrę. Pati nežinau, kodėl – turbūt atpažįstame saviškius instinktyviai, pajutę savą kraują.

Nenorėdama sukelti įtarimo turėjau atrodyti kaip paprasta mergina. Tyliai sėdėjau savo kamputyje, knebinėjau ikrus ir apsimečiau skaitanti knygą. Turiu pasakyti, kad ikrai – tikra šlykštynė, bet Rusijoje juos patiekia visur, ypač prabangiuose restoranuose. Ikrus ir barščius. „Lakštingaloje“ maistą palikdavau beveik nepaliestą ir išėjusi puldavau siaubti McDonald’s . Rusiški mėsainiai skiriasi nuo amerikietiškų, bet valgyti juk reikia.

Teko pasitelkti visus sugebėjimus, kad galėčiau stebėti morojes sergėtojams nepastebint. Tiesa, dieną nėra ko bijoti, joks strigojus nepuls šviečiant saulei, bet sergėtojų prigimtis liepia nuolatos žvalgyti aplinką, tad jie nenuleido akių nuo restorano. Tačiau susidomėjimą pavyko nuslėpti.

Morojės čia grįžo ne kartą, dažniausiai vėlyvą popietę. Šv. Vladimiro akademijoje gyvenome naktinį gyvenimą, tačiau žmonių pasaulyje morojai ir dampyrai taikosi prie jų režimo – kur nors eina jei ne dieną, tai bent pavakare. Kurį laiką svarsčiau, gal tiesiog prieiti prie jų – arba net prie sergėtojų. Bet susilaikiau. Jei kas ir žino, kur gyvena dampyrai, tai morojai vyrai. Dauguma jų lankosi dampyrių bendruomenėse tikėdamiesi greito sekso. Todėl nusprendžiau palaukti dar savaitę, gal pasirodys vyrai. Jei ne, prašysiu pagalbos merginų.

Prieš dvi dienas klube išvydau du morojus. Jie ateidavo gana vėlai, prasidėjus linksmybėms. Abu maždaug dešimčia metų už mane vyresni, nepaprastai gražūs, brangiais kostiumais ir šilkiniais kaklaraiščiais. Apsimetinėjo galingais, svarbiais žmonėmis. Nė neabejojau, kad jie kilmingi – kiekvienas turėjo sergėtoją. Sergėtojai visada tie patys – jauni kostiumuoti vyrai, iš pažiūros nekrintantys į akis, bet stebintys lankytojus skvarbiu žvilgsniu.

Be to, morojai nuolatos buvo apsupti merginų. Matyt, nepataisomi mergišiai, flirtavo su visomis, tiek morojėmis, tiek paprastomis merginomis. Tačiau niekada nesivesdavo žmonių merginų į namus. Šis tabu tebebuvo gajus. Morojai daug amžių laikėsi atokiai nuo žmonių, nes bijojo būti pastebėti galingesnės ir daug didesnės bendruomenės.

Tačiau tai nereiškia, kad namo morojai grįždavo vieni. Visada pasirodydavo dampyrės – kas vakarą vis kitos. Jos vilkėdavo trumpomis suknelėmis, būdavo ryškiai išsidažiusios, daug gerdavo ir juokdavosi iš kiekvieno morojų žodžio – turbūt net tada, kai juoktis nebūdavo iš ko. Dampyrės nešiojo palaidus plaukus, bet kai pasukdavo galvą ir apnuogindavo kaklą, išvysdavau mėlynes. Tai buvo kraujo kekšės – dampyrės, mylintis leidžiančios morojams gerti kraują. Tai irgi tabu, tačiau tokių dampyrių pasitaiko.

Tikėjausi, kad pavyks užkalbinti kurį nors morojų nematant sergėtojams. Bet progos nepasitaikė. Sergėtojai nė akimirką neišleido jų iš akių. Mėginau sekti, bet išėję iš klubo morojai iškart sėsdavo į limuziną – juk nebėgsiu iš paskos. Jaučiausi bejėgė.