• Пожаловаться

Райчел Мид: Kraujo pažadas

Здесь есть возможность читать онлайн «Райчел Мид: Kraujo pažadas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2013, ISBN: 9786090109281, издательство: Alma littera, категория: Фэнтези / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Райчел Мид Kraujo pažadas
  • Название:
    Kraujo pažadas
  • Автор:
  • Издательство:
    Alma littera
  • Жанр:
  • Год:
    2013
  • Язык:
    Литовский
  • ISBN:
    9786090109281
  • Рейтинг книги:
    4 / 5
  • Избранное:
    Добавить книгу в избранное
  • Ваша оценка:
    • 80
    • 1
    • 2
    • 3
    • 4
    • 5

Kraujo pažadas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kraujo pažadas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Likus keliems mėnesiams iki mokslų baigimo būsimoji sergėtoja Rouz palieka Šv. Vladimiro akademiją ir iškeliauja į Sibirą, pasiryžusi sidabro kuoleliu perverti buvusio mylimojo Dimitrijaus, tapusio strigojumi, širdį… Šiurpių smulkmenų nebijantys paaugliai pernakt praris šią vampyrų istoriją ir nekantriai lauks tęsinio. (Booklist) Autorė rezga kraują stingdančios paslapties voratinklį, kurio išnarplioti nepavyktų net sumaniausiems detektyvams… Ši knyga tikrai turės pasisekimą. (VOYA) Kai visas pasaulis, regis, tik ir rašo apie vampyrus, Richelle Mead pavyko sukurti nepaprastus, bet kartu labai žemiškus personažus. (Teens Read Too)

Райчел Мид: другие книги автора


Кто написал Kraujo pažadas? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Kraujo pažadas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kraujo pažadas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Po kelių savaičių klajonių pasiekiau Sankt Peterburgą. Paieškas tęsiau kamuojama dvejonių – kupina ryžto ir kaustoma baimės. Jei man užteks drąsos įgyvendinti šį beprotišką sumanymą ir nužudyti tą, kurį vis dar myliu, Dimitrijus iš tiesų paliks šį pasaulį. Bet nežinau, kaip reikės gyventi toliau.

Viskas atrodo nerealu. Nors kas žino? Gal viso šito nė nebuvo, gal man paprasčiausiai prisisapnavo? Netrukus atsibusiu ir suprasiu, kad mano gyvenime yra ir Lisa, ir Dimitrijus. Dimitrijus nusišypsos, apkabins ir pasakys, kad viskas bus gerai. Gal visa tai tebuvo nelemtas košmaras?

Deja, ne.

PIRMAS

KAŽKAS MANE SEKA.

Ironiška, nes pastarąsias savaites pati persekiojau kitus. Laimė, seka ne strigojus – būčiau pajutusi. Neseniai sužinojau dar vieną šešėlio pabučiuotos savybę – jausti nemirusius. Tiesa, ta nuojauta pasireiškia pykinimu, bet vis tiek esu dėkinga kūnui už perspėjimą. Žodžiu, man labai palengvėjo supratus, kad persekiotojas – ne greitas, klastingas strigojus. Pernelyg dažnai su jais kaudavausi, norėjosi ramaus vakaro.

Spėjau, kad tai dampyras kaip ir aš, greičiausiai iš klubo. Nors kaip dampyras jis pernelyg krito į akis – gatvėje aidėjo žingsniai, kartą net pastebėjau tamsų siluetą. Tačiau turint omeny mano šio vakaro elgesį, persekiotojas turėjo būti dampyras.

Viskas prasidėjo „Lakštingalos“ klube. „Lakštingala“ nėra tikrasis klubo pavadinimas, tik vertimas, nes greičiau nusilaužčiau liežuvį, nei ištarčiau rusišką pavadinimą. Valstijose „Lakštingala“ gerai žinoma tarp turtingų morojų, keliaujančių po užsienį, ir dabar supratau kodėl. Nesvarbu, koks paros metas, visi išsipuošę kaip per karališkąjį priėmimą. Pats klubas irgi dvelkė carine Rusija: dramblio kaulo spalvos sienos buvo puoštos paauksuotais lipdiniais ir ornamentais. „Lakštingala“ man priminė Žiemos rūmus, buvusių Rusijos carų rezidenciją, ją aplankiau vos atvykusi į Sankt Peterburgą.

Klube kabojo didžiuliai sietynai su tikromis žvakėmis, jų liepsna žaidė ant auksinių ornamentų, tviskančių net prieblandoje. Stalai restorane užtiesti aksomo staltiesėmis. Vėliau pradės groti grupė ir šokių aikštelę užtvindys poros.

Kai prieš kelias savaites atvykau į Sankt Peterburgą, „Lakštingala“ manęs nedomino. Naiviai tikėjausi, kad sutiksiu kokį morojų, ir šis pasakys, iš kur kilęs Dimitrijus. Neturėjau supratimo, kur Sibire jo ieškoti, todėl nusprendžiau pradėti nuo gimtojo miestelio. Deja, nežinojau miestelio pavadinimo. Pagalbos nutariau kreiptis į morojus. Rusijoje netrūko dampyrų miestų ir bendruomenių, bet Sibire jų buvo vos keletas. Pamaniau, kad vietos morojai tikrai žinos, iš kur kilęs Dimitrijus. Bet netrukus paaiškėjo, kad tarp žmonių gyvenantys morojai moka slėptis. Aplankiau visas vietas, kur jie galėtų rinktis, bet nieko neradau. Be morojų tęsti paieškos negalėjau.

Todėl pradėjau lankytis „Lakštingaloje“. Beje, čia patekti buvo ne taip paprasta. Elitiniuose klubuose aštuoniolikmečių niekas nelaukia. Tačiau greitai supratau, kad brangūs drabužiai ir dosnūs arbatpinigiai atveria visas duris. Darbuotojai mane atpažindavo ir nieko neklausdami palydėdavo prie kampinio staliuko, kurio visada prašydavau. Tikriausiai laikė kokio politiko ar oligarcho dukra. Šiaip ar taip, mano kilmė niekam nerūpėjo, nes turėjau užtektinai pinigų.

Pirmi vakarai nuvylė. „Lakštingala“ buvo elitinis morojų klubas, bet čia lankydavosi ir žmonės. Iš pradžių tik juos ir matydavau klube. Nei restorane, nei bare nepastebėjau nė vieno morojaus. Kartą mano dėmesį patraukė mergina ilgais, šviesiais plaukais, atėjusi su draugėmis. Akimirką man užėmė kvapą. Nors stovėjo atgręžusi nugarą, ji taip priminė Lisą, kad pamaniau – mane susekė. Keisčiausia, kad nė nežinojau, – džiaugtis ar išsigąsti. Labai ilgėjausi Lisos, kita vertus, nenorėjau užtraukti jai pavojaus. Merginai atsisukus pamačiau, kad ji ne Lisa, net ne morojė. Lengviau atsikvėpiau.

Morojus išvydau tik prieš savaitę. Vėlyvą popietę užsuko grupelė merginų, lydima dviejų sergėtojų – vyro ir moters. Jie tyliai sėdėjo prie gretimų staliukų, kol morojės juokėsi ir vaišinosi paskalomis bei šampanu. Sunkiausia pergudrauti sergėtojus. O morojus atskirti nesunku: aukšto ūgio, išblyškę ir nepaprastai liekni. Šypsosi keistai, nepraverdami lūpų, kad nebūtų matyti ilčių. Tuo tarpu dampyrai beveik niekuo nesiskiria nuo žmonių.

Taigi nepatyrusiai akiai būčiau atrodžiusi paprasta mergina. Esu metro septyniasdešimties, figūra, palyginti su išsekusias manekenes primenančiomis morojėmis, sportiška ir moteriška. Iš tėvo turko paveldėjau rusvą odą, tamsius, beveik juodus plaukus ir tokias pat akis. Be to, buvau įdegusi, nes dažnai treniruodavausi lauke. Tačiau užaugusieji tarp morojų iškart atpažintų dampyrę. Pati nežinau, kodėl – turbūt atpažįstame saviškius instinktyviai, pajutę savą kraują.

Nenorėdama sukelti įtarimo turėjau atrodyti kaip paprasta mergina. Tyliai sėdėjau savo kamputyje, knebinėjau ikrus ir apsimečiau skaitanti knygą. Turiu pasakyti, kad ikrai – tikra šlykštynė, bet Rusijoje juos patiekia visur, ypač prabangiuose restoranuose. Ikrus ir barščius. „Lakštingaloje“ maistą palikdavau beveik nepaliestą ir išėjusi puldavau siaubti McDonald’s . Rusiški mėsainiai skiriasi nuo amerikietiškų, bet valgyti juk reikia.

Teko pasitelkti visus sugebėjimus, kad galėčiau stebėti morojes sergėtojams nepastebint. Tiesa, dieną nėra ko bijoti, joks strigojus nepuls šviečiant saulei, bet sergėtojų prigimtis liepia nuolatos žvalgyti aplinką, tad jie nenuleido akių nuo restorano. Tačiau susidomėjimą pavyko nuslėpti.

Morojės čia grįžo ne kartą, dažniausiai vėlyvą popietę. Šv. Vladimiro akademijoje gyvenome naktinį gyvenimą, tačiau žmonių pasaulyje morojai ir dampyrai taikosi prie jų režimo – kur nors eina jei ne dieną, tai bent pavakare. Kurį laiką svarsčiau, gal tiesiog prieiti prie jų – arba net prie sergėtojų. Bet susilaikiau. Jei kas ir žino, kur gyvena dampyrai, tai morojai vyrai. Dauguma jų lankosi dampyrių bendruomenėse tikėdamiesi greito sekso. Todėl nusprendžiau palaukti dar savaitę, gal pasirodys vyrai. Jei ne, prašysiu pagalbos merginų.

Prieš dvi dienas klube išvydau du morojus. Jie ateidavo gana vėlai, prasidėjus linksmybėms. Abu maždaug dešimčia metų už mane vyresni, nepaprastai gražūs, brangiais kostiumais ir šilkiniais kaklaraiščiais. Apsimetinėjo galingais, svarbiais žmonėmis. Nė neabejojau, kad jie kilmingi – kiekvienas turėjo sergėtoją. Sergėtojai visada tie patys – jauni kostiumuoti vyrai, iš pažiūros nekrintantys į akis, bet stebintys lankytojus skvarbiu žvilgsniu.

Be to, morojai nuolatos buvo apsupti merginų. Matyt, nepataisomi mergišiai, flirtavo su visomis, tiek morojėmis, tiek paprastomis merginomis. Tačiau niekada nesivesdavo žmonių merginų į namus. Šis tabu tebebuvo gajus. Morojai daug amžių laikėsi atokiai nuo žmonių, nes bijojo būti pastebėti galingesnės ir daug didesnės bendruomenės.

Tačiau tai nereiškia, kad namo morojai grįždavo vieni. Visada pasirodydavo dampyrės – kas vakarą vis kitos. Jos vilkėdavo trumpomis suknelėmis, būdavo ryškiai išsidažiusios, daug gerdavo ir juokdavosi iš kiekvieno morojų žodžio – turbūt net tada, kai juoktis nebūdavo iš ko. Dampyrės nešiojo palaidus plaukus, bet kai pasukdavo galvą ir apnuogindavo kaklą, išvysdavau mėlynes. Tai buvo kraujo kekšės – dampyrės, mylintis leidžiančios morojams gerti kraują. Tai irgi tabu, tačiau tokių dampyrių pasitaiko.

Tikėjausi, kad pavyks užkalbinti kurį nors morojų nematant sergėtojams. Bet progos nepasitaikė. Sergėtojai nė akimirką neišleido jų iš akių. Mėginau sekti, bet išėję iš klubo morojai iškart sėsdavo į limuziną – juk nebėgsiu iš paskos. Jaučiausi bejėgė.

Читать дальше
Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kraujo pažadas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kraujo pažadas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму: Šimto metų istorija
Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Райчел Мид: Vampyrų akademija
Vampyrų akademija
Райчел Мид
Райчел Мид: Dvasios galia
Dvasios galia
Райчел Мид
Райчел Мид: Šešėlio pabučiuota
Šešėlio pabučiuota
Райчел Мид
Stephenie Meyer: Brėkštanti aušra
Brėkštanti aušra
Stephenie Meyer
Richelle Mead: Last Sacrifice
Last Sacrifice
Richelle Mead
Отзывы о книге «Kraujo pažadas»

Обсуждение, отзывы о книге «Kraujo pažadas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.