Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Šitaip negalima, supranti? Ar žinai, kiek turiu vargo dangstydama tavo pėdsakus? Internatūroje ir taip sunku studijuoti. Milicija rado strigojaus kūną parke. Neįsivaizduoji, kiek virvelių teko patraukti, kad viską užglaistyčiau.

– Kas… kas tu esi? – galiausiai paklausiau. Ji sakė tiesą. Tikrai palikau kūną parke, antra vertus, ką turėjau daryti? Parsitempti į viešbutį ir pasakyti durininkui, kad mano draugas kiek padaugino?

– Sidnė, – atsakė atsargiai. – Mano vardas Sidnė. Aš čia paskirta alchemikė.

– Kas kas?

Mergina garsiai atsiduso – nors ir nemačiau, buvau tikra, kad pavartė akis.

– Na, žinoma. Tai viską paaiškina.

– Anaiptol, – pagaliau atgavau amą. – Tiesą sakant, tai tu turi daug ką paaiškinti.

– Ir dar įžūli. Ar čia koks patikrinimas? Tikriausiai taip ir yra.

Ėmiau pykti. Nemėgstu, kai mane kritikuoja. Juo labiau žmogus, kuris apie strigojų žudymą kalba kaip apie prastą užsiėmimą.

– Klausyk, nežinau, nei kas tu, nei iš kur viską žinai, bet neketinu čia stovėti ir…

Pajutusi šleikštulį įsitempiau, palto kišenėje sugraibiau sidabro kuolelį. Sidnė tebebuvo susierzinusi, bet pastebėjusi mano reakciją sutriko. Pastabi, nieko nepasakysi.

– Kas nutiko?

– Tau teks paslėpti dar vieną kūną, – vos spėjus ištarti tuos žodžius, ją puolė strigojus.

ANTRAS

PULDAMAS JĄ strigojus pasielgė kvailai. Aš kėliau didesnę grėsmę, mane reikėjo pašalinti pirmą. Bet tarp mūsų stovėjo Sidnė – strigojui teko griebti ją, kad paskui galėtų stverti mane. Strigojus čiupo merginą už peties ir prisitraukė. Jis buvo greitas – kaip ir jie visi – bet aš buvau pasirengusi kovai.

Staigiai spyriau, jis atsitrenkė į gretimo pastato sieną ir paleido Sidnę. Sudejavęs iš skausmo susmuko, vis dar netikėdamas savo akimis. Strigojų pargriauti nelengva, jų labai greita reakcija. Pamiršęs Sidnę jis visą dėmesį sutelkė į mane – raudonos akys degė pykčiu, išsiviepusios lūpos apnuogino iltis. Strigojus žaibiškai pašoko ant kojų ir puolė. Išsisukau ir smūgiavau, bet nepataikiau. Jis sudavė man per ranką, susvyravusi šiaip ne taip išlaikiau pusiausvyrą. Rankoje gniaužiau kuolelį, bet smeigti turėjau į krūtinę. Sumanus strigojus būtų pasisukęs taip, kad nepasiekčiau širdies. Tačiau šitas buvo ne ypač gudrus, tik reikėjo sulaukti tinkamos progos.

Kaip tik tą akimirką iš nugaros jį puolė Sidnė. Smūgis buvo nestiprus, bet atitraukė strigojaus dėmesį. Krūtinė liko nepridengta. Nieko nelaukdama puoliau į priekį. Kuoleliu pervėriau širdį, abu atsitrenkėm į sieną. Baigta. Gyvybė – ar mirtis – jį paliko. Strigojus nejudėjo. Ištraukiau kuolelį ir žiūrėjau, kaip kūnas susmunka ant žemės.

Pastaruoju metu nužudžius strigojų kaskart apimdavo keistas jausmas. O jei čia būtų buvęs Dimitrijus? Mėginau įsivaizduoti Dimitrijaus veidą, ant žemės susmukusį jo kūną. Širdis sustojo, bet vaizduotės nupieštas paveikslas greitai išsisklaidė. Prieš mane gulėjo nepažįstamas strigojus.

Greitai nuginiau tokias mintis šalin – turėjau svarbesnių rūpesčių. Man rūpėjo Sidnė. Nors tebuvo žmogus, jaučiau pareigą ją ginti.

– Tau viskas gerai?

Ji linktelėjo. Sukrėsta, bet šiaip nenukentėjusi.

– Šauniai susitvarkei, – mergina iš paskutiniųjų stengėsi, kad balsas nedrebėtų. – Dar niekada… dar niekada nebuvau mačiusi, kaip juos žudo…

Neįsivaizdavau, kur ji būtų galėjusi tai pamatyti, kita vertus, neįsivaizdavau, kaip ji apskritai sužinojo apie strigojus. Sidnė tebebuvo priblokšta, todėl paėmiau ją už parankės.

– Eime, kur daugiau žmonių.

Gerai pagalvojus, šalia „Lakštingalos“ tykantis strigojus neturėtų per daug stebinti. Ar yra geresnė vieta ieškoti morojų? Beliko viltis, kad sergėtojams užtenka proto neleisti morojams klaidžioti tamsiais skersgatviais.

Mano žodžiai pažadino Sidnę iš sąstingio.

– Ką? – sušuko. – Kūną paliksi čia?

Skėstelėjau rankomis.

– O ką turėčiau daryti? Tiesa, galiu paslėpti už šiukšlių konteinerių – patekėjusi saulė jį sudegins. Paprastai taip ir darau.

– Taigi. O jei kas nors sugalvos išmesti šiukšles ar išeis pro tas duris?

– Na, nutempti jo į nuošalią vietą nepajėgsiu, padegti irgi negaliu – degantis vampyras tik atkreips visų dėmesį, tiesa?

Sidnė tik palingavo galva ir grįžo prie kūno. Rausdamasi rankinėje ji žvilgtelėjo į strigojų ir nejučia susiraukė. Tada išsitraukė mažą buteliuką, iššlakstė jo turinį ant kūno ir greitai atsitraukė. Pasirodė geltoni dūmai. Bet jie kilo ne į viršų, o slinko pažeme ir netrukus paslėpė strigojų. Šis pradėjo trauktis, iš jo liko kumščio dydžio kamuoliukas. Po kelių sekundžių dūmai išsisklaidė, ant žemės buvo matyti tik krūvelė dulkių.

– Štai ir sutvarkiau, – šaltai pasakė Sidnė metusi į mane smerkiamą žvilgsnį.

– Kas čia per velnias? – šūktelėjau.

– Mano darbas. Kitąkart ką nors nužudžiusi, malonėk išsikviesti mane, – ji pasisuko eiti.

– Palauk. Kaip aš tave išsikviesiu – neturiu supratimo, kas esi.

Sidnė atsigręžė ir nusibraukė nuo veido šviesius plaukus.

– Tikrai? Kalbi rimtai? Maniau, prieš baigiant akademijas jums apie mus papasakoja?

– Matai, tiesą sakant… aš nebaigiau akademijos.

Sidnė išplėtė akis.

– Nužudei strigojų, nors dar nesi baigusi mokslų?

Aš tik gūžtelėjau pečiais. Truputį patylėjom. Sidnė atsiduso.

– Manau, mums reikia pasikalbėti.

Be jokios abejonės. Pažintis su ja – keisčiausias nutikimas Rusijoje. Kodėl Sidnė sako, kad turėčiau su ja susisiekti? Kaip ji sunaikino strigojaus kūną? Grįžus į judrią gatvę ir žingsniuojant į jos pasiūlytą kavinę dingtelėjo, kad jei ji žino apie morojus, galbūt žino, ir kur yra Dimitrijaus gimtinė.

Dimitrijus. Jis vėl užvaldė mano mintis. Neturėjau supratimo, ar jis grįžo į Sibirą, bet nesugalvojau, kur daugiau ieškoti. Vėl apėmė tas keistas jausmas – vietoj ką tik nužudyto strigojaus iškilo Dimitrijaus veidas – blyški oda, raudonos akys…

Ne, pasakiau sau griežtai. Dabar apie tai negalvok. Iki susitiksiu su Dimitrijum strigojum, turiu sukaupti jėgas prisimindama Dimitrijų, kurį mylėjau – jo tamsiai rudas akis, šiltas rankas, aistringą glėbį…

– Ar gerai jautiesi? Beje, kuo tu vardu?

Sidnė keistai žiūrėjo į mane. Supratau, kad užsigalvojusi stoviu kavinės tarpduryje. Nežinau, kokia buvo mano veido išraiška, bet ji iškart atkreipė dėmesį. Šiaip jau atrodė, kad ji vengia su manim kalbėtis.

– Viskas gerai, – atsakiau užsidėdama sergėtojos kaukę. – Mano vardas Rouz. Ar čia tavo minėta vieta?

Kavinėje buvo šviesu ir triukšminga, tikra priešingybė „Lakštingalos“ prabangai. Atsisėdom kampe ant juoda dirbtine oda aptrauktos sofos. Apsidžiaugiau pamačiusi, kad meniu yra tiek rusiškų, tiek amerikietiškų patiekalų, buvo ir angliškas vertimas. Pamačiusi keptą viščiuką pajutau kaupiantis seiles. Iš klubo išėjau alkana, po kelių savaičių burokėlių ir rusiškų mėsainių dietos mintis apie keptą mėsą pasirodė dieviška.

Priėjo padavėja. Sidnė užsisakė rusiškai, šnekėjo be jokio akcento. Aš tik bakstelėjau pirštu. Hmm. Sidnė – paslaptinga mergina. Turint omeny jos įžūlumą tikėjausi, kad iškart pradės mane tardyti, bet padavėjai nuėjus Sidnė ir toliau tylėjo, žaidė su servetėle ir vengė mano žvilgsnio. Baisiai keista. Mergina aiškiai jautėsi nejaukiai. Mus skyrė tik stalas, bet ji atrodė visai svetima. Tačiau ankstesnis pyktis buvo nesuvaidintas, Sidnė tvirtai tikėjo, kad reikia paisyti taisyklių, kad ir kokios jos būtų.