Райчел Мид: Kraujo pažadas

– Stebime morojų ir dampyrų judėjimą. Pažįstame daug aukštų valstybės tarnautojų – tiek žmonių, tiek morojų. Jei žmonės pastebi vampyrą, surandam įtakingą asmenį, galintį papirkti ir panašiai. Paslepiam visus pėdsakus.

Stebime morojų ir dampyrų judėjimą . Kaip tik tai, ko man reikia. Palinkau prie merginos ir pritildžiau balsą. Atėjo lemiama akimirka.

– Ieškau dampyrių miestelio Sibire. Nežinau jo pavadinimo, – Dimitrijus jį minėjo tik kartą ir aš pamiršau. – Jis šalia… Omo?

– Omsko, – pataisė Sidnė.

Atsitiesiau.

– Ar žinai, kur jis?

Ji nieko neatsakė, bet akys ją išdavė.

– Galbūt.

– Žinai! – šūktelėjau. – Pasakyk, kur. Turiu ten nuvykti.

Sidnė susiraukė.

– Ketini tapti viena iš tų?

Vadinasi, alchemikai žino apie kraujo kekšes. Nors ko čia stebėtis? Jei žino apie vampyrus, turi žinoti ir apie jas.

– Ne, – išdidžiai paneigiau. – Turiu surasti vieną asmenį.

– Ką?

– Vieną asmenį.

Sidnės veide šmėstelėjo vos pastebima šypsena. Kramtydama bulvytę ji susimąstė. Sūrainio vos paragavo, jis sparčiai šalo. Mielai būčiau jį suvalgius – geras daiktas eina perniek.

– Greit grįšiu, – staiga pasakė ji. Nuėjo į tylesnį kavinės kampą, iš savo stebuklingosios rankinės išsitraukė mobilųjį, atgręžė man nugarą ir kažkam paskambino.

Viščiuko kaulelius nučiulpiau iki blizgesio, todėl nusprendžiau pasivaišinti Sidnės bulvytėmis – rodos, ji daugiau nebevalgys. Kramtydama susimąsčiau – negi rasti Dimitrijaus miestelį taip paprasta? O kai rasiu… ar ir kitkas bus taip paprasta? Ar jis ten, slapstosi šešėliuose ir medžioja aukas? Ar tikrai sugebėsiu perverti kuoleliu jam širdį? Prieš akis vėl iškilo kraupus reginys – raudonos Dimitrijaus akys…

– Rouz?

Sumirksėjau. Taip užsigalvojau, kad nė nepastebėjau, kaip grįžo Sidnė. Ji atsisėdo į savo vietą.

– Atrodo… – ji nutilo ir pažvelgė į savo lėkštę. – Valgei mano bulvytes?

Neturiu supratimo, kaip ji pastebėjo – lėkštė buvo milžiniška, o aš suvalgiau vos kelias. Nusprendusi, kad už vagystę būsiu priskirta prie piktųjų nakties padarų, vaikiškai pamelavau:

– Ne.

Sidnė susiraukė, pasvarstė ir galiausiai pasakė:

– Žinau, kur tas miestelis. Esu ten buvusi.

Atlošiau pečius. Dieve šventas! Po kelių savaičių mano paieškos baigėsi. Sidnė pasakys, kur keliauti, ir aš pamėginsiu užversti šį siaubingą gyvenimo puslapį.

– Ačiū, labai tau ačiū…

Mergina mostelėjo ranka mane tildydama. Tik dabar pamačiau, kokia ji nelaiminga.

– Bet aš negaliu pasakyti, kur jis.

– Ką? – išsižiojau.

– Turėsiu tave ten palydėti.

TREČIAS

– KODĖL? NEGALI BŪTI… – nepatikėjau savo ausimis.

Tai neatitiko mano planų – visiškai neatitiko. Po Rusiją keliavau inkognito, be to, nenorėjau, kad kažkas vilktųsi iš paskos – ypač žmogus, kuris manęs nekenčia. Nežinojau, kiek laiko reikės pasiekti Sibirą – tikriausiai keleto dienų – ir tikrai neketinau jų leisti klausydamasi Sidnės postringavimų, kad esu išsigimęs, piktas nakties padaras.

Užgniaužusi pyktį pamėginau atvesti ją į protą. Galų gale, paslaugos reikėjo man.

– Tai tikrai nebūtina, – prisiversdama nusišypsojau. – Labai malonu, kad pasiūlei, bet nenoriu pridaryti rūpesčių.

– Deja, kitaip nieko nebus, – šaltai atsakė Sidnė. – Darau tai ne iš geros širdies. Toks vyresniųjų įsakymas.

– Bet matau, kad visai to nenori. Papasakok, kur tas miestelis, o jiems pasakysim, kad mane palydėjai.

– Tu visai nepažįsti žmonių, kuriems dirbu.

– Ir nereikia. Visą laiką laužau taisykles. Pripratus tai visai paprasta.

– Tikrai? Ar taisyklių laužymas padėjo surasti miestelį? – pasityčiojo jinai. – Jei nori ten patekti, tai vienintelė išeitis.

Vienintelė, jei klausysiu Sidnės. Bet kada galiu grįžti į „Lakštingalą“, tačiau kas žino, kiek ilgai turėsiu laukti? Tuo tarpu ji sėdi priešais mane ir žino tai, ko reikia.

– Kodėl? – paklausiau. – Kodėl turi mane lydėti?

– Negaliu pasakyti. Man liepė, ir tiek.

Smagumėlis. Žiūrėjau į ją stengdamasi suprasti, kas čia dedasi. Kodėl žmonėms, kontroliuojantiems morojų pasaulį, turėtų rūpėti, kur keliauja paauglė dampyrė? Nemanau, kad Sidnė turi slaptų ketinimų – nebent ji labai labai gera aktorė. Tačiau jos vyresnieji aiškiai turi ketinimų, o man nepatinka būti marionete. Antra vertus, nekantravau imtis veiklos. Laikas bėgo, o aš iki šiol neaptikau Dimitrijaus pėdsakų.

– Kada išvykstam? – galiausiai paklausiau. Nusprendžiau, kad Sidnė tiesiog pedantė. Sekdama mane iš klubo ji neparodė ypatingų sugebėjimų – kai pasieksim Dimitrijaus miestelį, lengvai ja atsikratysiu.

Mano klausimas ją nuvylė, matyt, tikėjosi, kad atsisakysiu. Sidnė visai netroško keliauti su manimi, lygiai kaip ir aš su ja. Mergina išsiėmė iš rankinės mobilųjį ir greitai surado traukinių tvarkaraštį. Parodė vieną rytdienos reisų.

– Tau tinka?

Pažiūrėjau ir linktelėjau.

– Žinau, kur stotis. Susitiksim tenai.

– Gerai. – Ji pakilo ir numetė ant stalo kelis banknotus. – Iki rytdienos. – Nueidama grįžtelėjo per petį. – Gali pabaigti mano bulvytes.

Atvykusi į Rusiją apsigyvenau jaunimo nakvynės namuose. Turėjau pinigų, bet norėjau likti nepastebėta. Be to, ne patogumai buvo galvoje. Tačiau pradėjusi lankytis „Lakštingaloje“ supratau, kad negaliu grįžti į studentų bendrabutį vilkėdama vakarine suknele.

Todėl dabar gyvenau prabangiame viešbutyje su durininku. Vestibiulis buvo išklotas marmuru, jame būtų tilpę dveji nakvynės namai. Kambarys buvo erdvus ir prabangus. Įžengusi vidun su džiaugsmu nusispyriau aukštakulnius ir nusitraukiau suknelę. Apgailestaudama pagalvojau, kad čia teks palikti visas Sankt Peterburge pirktas sukneles. Keliaudama per visą šalį nenorėjau apsikrauti daiktais. Nors mano kuprinė buvo talpi, ją turėsiu tempti ant pečių. Ką gi. Vienai kambarinių pasiseks. Vienintelis papuošalas, kurį pasiėmiau, buvo nazaras, akį primenantis mėlyno stiklo pakabutis. Jį man dovanojo mama, kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo mano tėvo dovana jai. Nešiojau nazarą visą laiką.

Rytoj su Sidne išvykstame į Maskvą, tenai persėsime į Sibiro ekspresą. Norėjau gerai pailsėti prieš kelionę. Apsivilkau pižamą ir palindau po sunkia antklode tikėdamasi greitai užmigti, tačiau mintys sukosi apie šio vakaro įvykius. Pažintis su Sidne – keistas posūkis mano kelyje, bet jos greitai atsikratysiu. Keliausime viešuoju transportu, tad nepateksiu į rankas paslaptingiems vyresniesiems. Sprendžiant iš Sidnės žodžių, miestelį turėtume pasiekti po dviejų dienų. Tos dvi dienos atrodė ir kankinamai trumpos, ir kankinamai ilgos.

Vadinasi, po dviejų dienų galiu išvysti Dimitrijų. Ir kas tada? Ar prisiversiu jį nužudyti? O net jei ir prisiversiu, ar pavyks jį nugalėti? Užgriuvo kelias pastarąsias savaites ramybės nedavusios mintys. Dimitrijus mane išmokė visko, ką žinojo, tačiau virtęs strigojumi tapo greitesnis ir stipresnis – tikras karo dievas, kaip juokais vadindavau. Didelė tikimybė, kad kovodama su juo žūsiu.

Bet jei dabar suksiu galvą, geriau nebus. Pažvelgiau į laikrodį – prasivarčiau visą valandą. Nekas. Rytoj turiu būti geriausios formos. Todėl padariau tai, ko neturėjau, bet šitai visada padėdavo nuvyti neramias mintis – jau vien todėl, kad jas pakeisdavo svetimos.

Patekti į Lisos mintis būdavo nesunku. Nežinojau, ar pavyks dabar, kai esu taip toli, bet netrukus paaiškėjo, kad atstumas nesvarbus.