Райчел Мид - Kraujo pažadas

Tiesa, galbūt ji drovisi, bet man paliesti nejaukią temą vieni niekai. Darau tai dažniau, nei derėtų.

– Tai ar papasakosi, kas tu tokia ir ką visa tai reiškia?

Sidnė pakėlė akis. Dabar pamačiau, kad jos akys rudos. Taip pat pastebėjau keistą tatuiruotę ant kairio skruosto. Ji buvo aukso spalvos – tokios dar nebuvo tekę matyti. Sudėtingas gėlių ir lapų piešinys išryškėdavo tik tada, kai mergina pasukdavo galvą ir auksas sutviskėdavo šviesoje.

– Jau sakiau. Aš alchemikė.

– O aš sakiau, kad nežinau, ką tai reiškia. Čia koks nors rusiškas žodis? – Lyg ir nepanašu…

Sidnė šyptelėjo.

– Ne. Kaip suprantu, nesi girdėjusi ir apie alchemiją?

Palingavusi galva ji pasirėmė ranka smakrą ir nuleido akis. Atsiduso lyg save drąsindama ir pradėjo pasakoti:

– Viduramžiais buvo žmonių, tikinčių, kad, atradę teisingą formulę ar pasitelkę magiją, šviną pavers auksu. Savaime suprantama, jiems nepavyko. Tačiau jie vis tiek tyrinėjo antgamtinius reiškinius, kol atrado šį tą išties magiško, – Sidnė susiraukė. – Vampyrus.

Prisiminiau istorijos pamokas Akademijoje. Viduramžiais mūsų rūšis atsiskyrė nuo žmonių ir pradėjo slapstytis. Tais laikais vampyrai tapo legenda, ir net morojai pradėti laikyti pabaisomis, kurias reikia žudyti.

Kiti Sidnės žodžiai patvirtino mano žinias.

– Tada morojai pradėjo tolti nuo žmonių. Morojai valdė magiją, bet žmonių buvo daugiau. Vis dar yra daugiau. – Sidnė nusišypsojo. – Morojams sudėtinga susilaukti palikuonių, o žmonėms tai be galo paprasta. Morojai sudarė sutartį su alchemikais. Jei alchemikai padės morojams ir dampyrams pasislėpti nuo žmonių, morojai mums duos jas, – ji palietė auksinę tatuiruotę.

– Kas tai? – paklausiau. – Matau tatuiruotę, bet ji juk turi prasmę.

Mergina švelniai perbraukė auksinį raštą, o prašnekus balse suskambo sarkazmo gaidelės.

– Mano angelas sargas. Čia tikras auksas ir, – Sidnė susiraukė ir atitraukė ranką, – morojų kraujas, užkerėtas vandeniu ir žeme.

– Ką? – garsiai šūktelėjau.

Netoliese sėdėję žmonės atsigręžė į mus. Sidnė kalbėjo toliau, pritildytame balse buvo justi kartėlis:

– Visai nesidžiaugiu, bet tai mūsų „atlygis“ už pagalbą. Vanduo ir žemė įsigeria į odą ir suteikia morojiškų bruožų – bent jau kai kurių. Beveik nesergu ir gyvensiu labai ilgai.

– Bet juk tai gerai? – paklausiau dvejodama.

– Kai kuriems – galbūt. Mes negalime rinktis. Ši „karjera“ paveldima, perduodama iš kartos į kartą. Privalome viską žinoti apie morojus ir dampyrus. Palaikome ryšius su žmonėmis, kad galėtume jus dangstyti ir leisti laisvai gyventi. Sugalvojome, kaip atsikratyti strigojų kūnų – pavyzdžiui, sukūrėme eliksyrą, kurio poveikį matei pati. Mainais prašome laikytis atokiau – štai kodėl dampyrams apie mus nepasakojama iki mokslų baigimo, o morojams – išvis niekada. – Sidnė nutilo. Pamoka baigta.

Mintys sukosi pašėlusiu greičiu. Niekada apie tai nesusimąsčiau. O gal retkarčiais susimąstydavau? Visą gyvenimą buvau rengiama tapti sergėtoja – būti budri, mokėti kautis. Tačiau retkarčiais išgirsdavau užuominų apie tuos, kurie žmonių pasaulyje padeda morojams pasislėpti ar išsisukti iš keblių situacijų. Tačiau nesukau dėl to galvos, kaip ir nebuvau girdėjusi žodžio „alchemikas“. Matyt, jei nebūčiau metusi mokslų, būčiau išgirdusi.

Tikriausiai nereikėjo to klausti, bet nesusilaikiau.

– Kodėl slepiate kerus? Kodėl nepasidalijate su žmonėmis?

– Todėl, kad tie patys kerai neleidžia pasakoti nieko, kas jus išduotų ar sukeltų grėsmę.

Neleidžiantys pasakoti kerai… Labai jau panašu į įtaigą. Visi morojai šiek tiek valdo įtaigą, dauguma gali perkelti magiją į tam tikrus daiktus ir suteikti jiems tam tikrų savybių. Per šimtmečius morojų magija keitėsi, dabar įtaigą naudoti yra amoralu. Spėjau, kad ir tatuiruotėje slypi seni, viduramžiais sukurti kerai.

Svarstant Sidnės žodžius iškilo daugiau klausimų.

– Kodėl mūsų šalinatės? Juk neketinu tapti tavo geriausia drauge…

– Todėl, kad mūsų pareiga Dievui saugoti žmones nuo piktųjų nakties padarų, – Sidnė ranka nejučia palietė kaklą, pamačiau blykstelint kryželį.

Kadangi pati buvau nereliginga, sutrikau. Tiesą sakant, šalia tikinčiųjų visada jausdavausi nejaukiai. Ir tik po kurio laiko suvokiau jos žodžius.

– Pala, pala, – riktelėjau pasipiktinusi. – Kalbi apie mus? Dampyrus ir morojus? Čia mes – piktieji nakties padarai?

Ji paleido kryželį ir nieko neatsakė.

– Mes ne strigojai, – tebepykau.

Sidnės veidas buvo abejingas.

– Morojai geria kraują. Dampyrai yra išsigimę morojų ir žmonių palikuonys.

Dar niekas nebuvo pavadinęs manęs išsigimėle, išskyrus tą kartą, kai ant meksikietiškų takų užsipyliau ketčupo. Bet baigėsi salsa, tad kas man beliko?

– Morojai ir dampyrai nėra blogi, – paaiškinau Sidnei. – Jie ne tokie kaip strigojai.

– Tiesa, – sutiko ji. – Strigojai už jus blogesni.

– Ne tą turėjau ome…

Atnešė maistą ir pamačiusi viščiuką kone pamiršau įsiūtį, kad buvau sulyginta su strigoje. Todėl nutylėjau, o suleidus dantis į traškią auksinę odelę užliejo palaima. Sidnė užsisakė sūrainį su bulvytėmis ir dabar knebinėjo savo porciją.

Sudorojusi šlaunelę atnaujinau ginčą.

– Mes ne tokie kaip strigojai. Morojai žmonių nežudo. Jums nėra ko mūsų bijoti. – Kita vertus, aš ir pati netroškau susidėti su žmonėmis. Niekas netroško, nes žmonės labai mėgsta eksperimentuoti, kišasi ten, kur nereikia.

– Sužinoję apie jus žmonės neišvengiamai sužinotų ir apie strigojus, – paaiškino Sidnė. Ji žaidė su bulvytėmis, bet jų nevalgė.

– Žinodami apie strigojus žmonės galėtų apsisaugoti. – Kodėl aš teisinuosi?

Ji numetė bulvytę į lėkštę.

– Galbūt. Tačiau yra žmonių, kurie susigundo nemirtingumu – net jei jiems tenka tarnauti strigojams tikintis, kad kada nors bus paversti pragaro išperomis. Nustebtum sužinojusi, kiek daug žmonių domisi vampyrais. Nemirtingumas labai vilioja. Daug žmonių, sužinoję apie strigojus, sutinka jiems tarnauti tikėdamiesi kada nors tapti tokiais kaip jie.

– Tai beprotybė… – prabilau ir prikandau liežuvį. Pernai pati įsitikinau, kad žmonės padeda strigojams. Strigojai negali prisiliesti prie sidabro kuolelių, o žmonės gali, jie pažeidė apsauginius Akademijos žiedus. Ar ir jiems buvo pažadėtas nemirtingumas?

– Štai kodėl, – toliau kalbėjo Sidnė – bus geriau, jei niekas apie jus nežinos. Jūs egzistuojate – vienokie ar kitokie – ir nieko čia nepakeisi. Jūs žudote strigojus, mes gelbėjame žmones.

Kramtydama sparnelį susilaikiau neatšovusi, kad jai nereikia gelbėti žmonių nuo tokių kaip aš. Tačiau merginos žodžiuose buvo tiesos. Mes negalime gyventi žmonių pasaulyje nepastebėti, be to, būtina sunaikinti strigojų kūnus. Žmonės, veikiantys išvien su morojais, – ideali išeitis. Žmonės gali laisviau keliauti, ypač jei turi ryšių, apie kuriuos užsiminė Sidnė.

Staiga nustojau kramčiusi ir prisiminiau, apie ką pagalvojau tik susipažinusi su Sidne. Nurijau kąsnį ir nugėriau gerą gurkšnį vandens.

– Ar turi ryšių visoje Rusijoje?

– Deja, taip. Kai alchemikams sukanka aštuoniolika, prasideda internatūra, kad įgytume patirties ir užmegztume ryšius. Aš mieliau būčiau pasilikusi Jutoje.

Didesnės nesąmonės dar nebuvau girdėjusi, bet nusprendžiau nesikabinėti.

– Kokius ryšius?

Sidnė gūžtelėjo pečiais.