Райчел Мид: Kraujo pažadas

Montanoje buvo vėlyvas sekmadienio rytas. Išvykusi užsisklendžiau nuo Lisos minčių ir jausmų, todėl dabar jie užliejo tarsi potvynio banga. Lisa siuto. Kaip reikiant siuto.

– Kodėl ji mano, kad užtenka spragtelėti pirštais ir aš lėksiu iš paskos? – niršo Lisa.

– Todėl, kad ji karalienė, o tu sudarei sandėrį su velniu.

Lisa su savo vaikinu Kristianu sėdėjo koplyčios palėpėje. Pamačiusi, kur jie, jau norėjau iš ten dingti. Tai jų meilės lizdelis ir visai nenorėjau ten būti, jei jie kartais pradėtų plėšti vienas nuo kito drabužius. Laimė – o gal ir ne – nuojauta man pakuždėjo, kad šiandien sekso nebus – Lisa buvo per daug suirzusi.

Ironiška, bet dabar jie tarsi apsikeitė vaidmenimis. Lisa niršo, o Kristianas išliko ramus ir šaltakraujiškas, mėgino ją nuraminti. Jis sėdėjo ant grindų atsišliejęs į sieną ir apkabinęs Lisą. Ji padėjo galvą jam ant krūtinės ir atsiduso. – Pastarąsias savaites pildžiau visas jos užgaidas! „Vasilisa, aprodyk Akademiją kilmingiems kvailiams.“ „Vasilisa, savaitgaliui atskrisk į rūmus, noriu supažindinti tave su keliais nuobodybėmis.“ „Vasilisa, pasisiūlyk savanore padėti jaunesnių klasių mokiniams. Padarysi gerą įspūdį.“ – Lisa pyko, bet negalėjau sulaikyti šypsenos. Ji idealiai pamėgdžiojo Tatjanos balsą.

– Paskutinį pageidavimą vykdei savo noru, – tarstelėjo Kristianas.

– Vis tiek man nepatinka, kad ji nuolatos nurodinėja.

Kristianas pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą.

– Kaip jau sakiau – sudarei sutartį su velniu. Dabar tu Tatjanos numylėtinė ir ji bijo, kad nepridarytum jai gėdos.

Lisa susiraukė. Nors morojai gyvena tarp žmonių ir paklūsta jų valdžiai, mūsų pasaulėlyje jie klauso karaliaus ar karalienės, renkamų iš dvylikos kilmingų morojų šeimų. Karalienė Tatjana – Ivaškova – buvo dabartinė monarchė ir itin domėjosi Lisa kaip paskutiniąja Dragomirų šeimos atstove. Tatjana pasiūlė Lisai sandėrį – jei baigusi Šv. Vladimiro akademiją Lisa persikels gyventi į rūmus, karalienė leis lankyti Lihajaus koledžą Pensilvanijoje. Lisa buvo tikra moksliukė ir sutiko pagyventi rūmuose, nes troško lankyti prestižinį universitetą. Paprastai morojai saugumo sumetimais būdavo priversti tenkintis mažomis, nežinomomis mokymo įstaigomis.

Tačiau vėliau Lisa suprato, kad tas siūlymas slepia kai ką daugiau, negu atrodė iš pirmo žvilgsnio.

– O aš tik paklusniai linksiu galvą ir kartoju: „Taip, jūsų didenybe“, „Kaip pasakysit, jūsų didenybe“.

– Tai pasakyk karalienei, kad sandėris nutraukiamas. Po kelių mėnesių tau sukaks aštuoniolika. Kilminga ar ne, tu neturi jokių įsipareigojimų. Tau nereikia karalienės ryšių, kad įstotum į garsų universitetą. Mes paprasčiausiai pabėgsim. Galėsi mokytis kur panorėjusi. Arba visai nesimokyti. Išvyksim į Paryžių. Įsidarbinsim nedidelėje kavinėje arba gatvėse pardavinėsim visokius niekniekius.

Lisą toks siūlymas prajuokino, ji dar stipriau prisiglaudė prie Kristiano.

– Aha, esu tikra, kad tau neužtektų kantrybės aptarnauti kavinės lankytojus. Išlėktum iš darbo pačią pirmą dieną. Todėl turėsiu mokytis koledže ir mus išlaikyti.

– Yra ir kitų būdų patekti į koledžą.

– Taip, bet ne į tokį garsų, – pasakė ji susimąsčiusi. – Tai nėra taip paprasta. Karalienės globa – vienintelė išeitis. Tiesiog norėčiau bent kiek jai paprieštarauti. Rouz taip ir padarytų.

– Jei Tatjana paprašytų ko nors panašaus, Rouz iškabintų jai akis.

Lisa liūdnai nusišypsojo.

– Taip, tikriausiai, – atsiduso. – Baisiai jos pasiilgau.

Kristianas dar kartą ją pabučiavo.

– Žinau. – Mane Lisa prisimindavo kasdien, ji manęs ilgėjosi ir guosdavosi Kristianui. – Bet jai viskas gerai. Kad ir kur ji, jai viskas gerai.

Lisa apžvelgė palėpę. Šviesa skverbėsi tik pro tamsintą langą, todėl patalpa atrodė vaiduokliškai. Ne per seniausiai ji buvo sutvarkyta. Beje, tą padarėme mudu su Dimitrijumi. Praėjo vos keli mėnesiai, bet joje vėl pradėjo kauptis dėžės ir dulkės. Tėvas Endrius šaunus vyrukas, bet tempia viską į palėpę kaip šarka. Bet Lisa nekreipė dėmesio į netvarką. Ji galvojo apie mane.

– Tikiuosi. Kad bent žinočiau, kur ji. Vis svarstau, kad jei Rouz būtų kas nors atsitikę… – Lisa neįstengė baigti sakinio. – Manau, žinočiau. Būčiau pajutusi. Tiesa, mūsų ryšys vienpusis, jis nepasikeitė… Bet juk pajusčiau, jei Rouz kas nors nutiktų, tiesa?

– Nežinau, – atsakė Kristianas. – Gal. O gal ir ne.

Norėdamas nuraminti bet kuris vaikinas būtų atsakęs: „Taip, žinoma“, bet Kristianas visada rėždavo tiesą į akis. Tuo jis ir patiko Lisai. Man, beje, irgi. Pašnekesiai su juo ne visada malonūs, bet gali būti tikra, kad jis neskiedžia.

Lisa dar kartą atsiduso.

– Adrianas sako, kad Rouz viskas gerai. Aplanko ją sapnuose. Jei tik aš galėčiau tą padaryti. Daug ką atiduočiau. Mano gydomosios galios sustiprėjo, jau matau auras, bet su sapnais nepasistūmėjau nė per žingsnį.

Žinia, kad Lisa manęs ilgisi, skaudino taip pat, kaip būtų skaudinęs visiškas užmiršimas. Nenorėjau gildyti jai širdies. Dėl jos neturėjau asmeninio gyvenimo, bet nejaučiau neapykantos. Mylėjau ją kaip seserį ir nenorėjau, kad per mane ji kankintųsi. Kodėl viskas taip sudėtinga?

Lisa su Kristianu tylėjo semdamiesi stiprybės vienas iš kito. Juos siejo toks supratimas, kai žodžiai tampa nereikalingi, kaip kadaise mudu su Dimitrijumi. Kristianas glostė jai plaukus. Viską stebėjau Lisos akimis, bet įsivaizdavau, kaip šviesūs plaukai žvilga vaivorykštinėje tamsinto lango šviesoje. Vaikinas užkišo kelias sruogas jai už ausies, paskui kilstelėjo galvą ir pabučiavo. Švelni glamonė tapo karštesnė, Lisos kūnu pasklido maloni šiluma.

O ne , pamaniau, metas nešdintis . Bet man nespėjus dingti, Lisa nuo jo atsitraukė.

– Atleisk, – pasakė apgailestaudama. – Reikia eiti.

Žydros Kristiano akys sakė ką kita.

– Bet juk tai puiki proga pasipriešinti karalienei. Lik čia – grūdink savo valią.

Lisa kumštelėjo jį alkūne, bet prieš stodamasi pabučiavo į kaktą.

– Kvieti pasilikti ne dėl valios grūdinimo, todėl nesuk man galvos.

Kristianas sumurmėjo, kad norėjo sukti ne tik galvą, ir gavo dar vieną niuksą. Jie patraukė administracinio pastato link, kuriame buvo įsikūrę Akademijos vadovai. Bent jau iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė taip, kaip prieš man išvykstant – tik kur ne kur buvo matyti pirmieji pavasario žiedai. Didingi akmeniniai pastatai grėsmingai rėmė dangų, juos supo aukšti, seni medžiai. Tačiau strigojų užpuolimas paliko randus mokinių ir mokytojų širdyse. Nemažai jų žuvo, ir nors pamokos vėl vyko, visus tebekaustė gedulas.

Lisa su Kristianu pasiekė savo tikslą. Lisa nežinojo, kodėl ją iškvietė, tik tiek, kad turės susipažinti su kažkokiu į Akademiją atvykusiu kilminguoju. Pastaruoju metu Tatjana surengė jai daugybę pažinčių, todėl Lisa neteikė tam didelės reikšmės. Įėję į direktorės Kirovos kabinetą rado ją besišnekučiuojančią su vyresniu morojumi ir maždaug mūsų metų mergina.

– Panele Dragomir, štai ir jūs.

Mokydamasi Akademijoje su Kirova dažnai nesutardavau, bet dabar ją pamačius pajutau ilgesį. Šimtąkart geriau būti nušalintai nuo pamokų už muštynes negu blaškytis po Sibirą ieškant Dimitrijaus. Kirova buvo panaši į paukštį, kumpą snapą primenanti nosis pabalnota akiniais. Morojus ir mergina atsistojo, Kirova juos pristatė.

– Čia Judžinas Lazaras ir jo dukra Eiverė. Vasilisa Dragomir ir Kristianas Ozera.