Райчел Мид - Kraujo pažadas

Dieną Sidnė dažniausiai snausdavo ir aš pradėjau įtarti, kad ją kamuoja miego sutrikimai. Beje, mitybos sutrikimai taip pat, nes ji beveik nieko nevalgė. Visada leisdavo pabaigti jos porciją, be to, buvo geriau susipažinusi su rusiška virtuve. Atvykusi į Rusiją buvau priversta eksperimentuoti su maistu, tad džiaugiausi, kad Sidnė išmano apie patiekalus daugiau negu aš.

Trečią dieną atvykom į Omską. Miestas buvo didesnis ir gražesnis, nei tikėjausi. Dimitrijus sakydavo, kad labai apsirinku įsivaizduodama Sibirą kaip Antarktidą, ir dabar įsitikinau, kad jis buvo teisus – bent jau dėl pietinės krašto dalies. Oras čia buvo panašus į Montanos – vėsus pavasaris, retkarčiais švystelėdavo saulės spindulėlis.

Sidnė buvo sakiusi, kad į miestelį nuveš vienas pažįstamas morojus. Keletas jų gyveno mieste, įsimaišę tarp žmonių. Tačiau laikas ėjo, o mes tebesėdėjome Omske. Joks morojus nesutiko mūsų vežti – kelias buvo pernelyg pavojingas. Naktimis pakelėse morojų ir dampyrų tykodavo strigojai. Kuo daugiau Sidnė pasakojo, tuo labiau abejojau savo sumanymu. Tikriausiai Dimitrijaus miestelyje ne tiek jau daug strigojų. Pasak Sidnės, jie tyko priemiesčiuose, bet pačiose apylinkėse gyvena vos keletas. Jei tai tiesa, galimybė surasti Dimitrijų smarkiai sumažėjo. Kiti Sidnės žodžiai prislėgė dar labiau.

– Dauguma strigojų ieškodami aukų keliauja po visą šalį, tad miestelis jiems tėra tarpinė stotelė, – paaiškino. – Kelias nuošalus, todėl strigojai kurį laiką patyko lengvų aukų ir leidžiasi toliau.

– Valstijose strigojai dažniausiai slepiasi didmiesčiuose, – sunerimusi tariau.

– Čia taip pat. Miestuose lengviau susirasti aukų ir likti nepastebėtiems.

Tai rimtai sujaukė mano planus. Jei Dimitrijaus nėra miestelyje, bus sunku jį rasti. Žinojau, kad strigojai renkasi didmiesčius, bet kažkodėl buvau tikra, kad Dimitrijus grįžo į gimtinę.

Bet jei Dimitrijaus ten nėra… Staiga suvokiau, koks milžiniškas Sibiras. Omskas nėra didžiausias šios Rusijos dalies miestas, o net jame būtų sunku rasti strigojų. O jei teks ieškoti dar didesniame, ir ne viename? Jei mano nuojauta nepasitvirtins, turėsiu vargo.

Išsiruošusi ieškoti Dimitrijaus nuolatos grūmiausi su prieštaringais jausmais – silpnumo akimirkomis vildavausi, kad jo nerasiu, kai apimdavo tvirtybė, buvau pasiryžusi jį nužudyti ir išlaisvinti jo sielą iš pabaisos kūno. Be to, persekiojo prisiminimai apie mūsų vos užgimusią meilę.

Mano brangiausias prisiminimas – vakaras, praleistas miško trobelėje. Sugėrusi iš Lisos dvasios elemento skleidžiamą tamsą praradau savitvardą. Baiminausi, kad virstu pabaisa, kad nusižudysiu kaip Ana – kita šešėlio pabučiuota sergėtoja.

Dimitrijus mane nuramino, suteikė jėgų. Tada ir supratau, koks stiprus mus siejantis ryšys, kaip gerai suprantame vienas kitą. Anksčiau skeptiškai žiūrėjau į sielos dvynius, bet tą akimirką suvokiau, kad tokie ir esame. Dvasinį ryšį papildė abipusė fizinė trauka. Prisiekinėjom, kad niekada šito nedarysim… bet jausmai buvo per stiprūs. Neatsispyrėm aistrai. Su Dimitrijumi praradau nekaltybę. Kartais užplūsdavo abejonės, ar kada nors norėsiu suartėti su kitu vyru.

Pats aktas buvo nuostabus, jis suteikė ir fizinę, ir dvasinę palaimą. Paskui tiesiog gulėjome apsikabinę – buvo be galo gera. Viena tų retų akimirkų, kai Dimitrijus priklausė tik man.

– Prisimeni Viktoro aistros kerus? – paklausiau stipriau priglusdama.

Dimitrijus pažvelgė į mane nustebęs.

– Žinoma, prisimenu.

Viktoras Daškovas – kilmingas morojus, buvęs Lisos šeimos draugas. Paaiškėjo, kad jis daug metų domėjosi dvasios elementu ir perprato Lisos galias anksčiau už ją pačią. Tada pradėjo žaisti su ja nešvarius žaidimus, privertusius mus abi manyti, kad Lisa kraustosi iš proto. Galiausiai Viktoras ją pagrobė ir kankinimais privertė išgydyti jo mirtiną ligą.

Už Lisos pagrobimą ir sąmokslą prieš morojų vyriausybę Viktoras buvo nuteistas ir pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Jis buvo vienas iš nedaugelio, žinojusių apie mudviejų su Dimitrijum santykius, todėl labai nerimavau. Viktoras per man dovanotą pakabutį netgi užleido ant mūsų aistros kerus. Įtaiga ir žemės elementu užkerėtas pakabutis pažadino esminius mudviejų instinktus. Tiesa, paskutinę akimirką pavyko atsispirti kerams, bet iki vakaro trobelėje maniau, kad tik kerai gali sužadinti tokį geismą.

– Nesitikėjau, kad bus dar nuostabiau, – prisipažinau Dimitrijui, kai iš tiesų pasimylėjom. Šiek tiek drovėjausi apie tai kalbėti. – Nuolat prisimindavau įvykį su pakabučiu.

Dimitrijus pasisuko užtraukdamas ant mūsų antklodę. Trobelėje buvo šalta, bet labai nesinorėjo rengtis. Buvo taip gera liesti jo odą.

– Aš irgi.

– Tikrai? – nustebau. – Maniau… Nė nežinau… Maniau, esi pernelyg drausmingas ir pasistengsi viską pamiršti.

Dimitrijus nusijuokė ir pabučiavo man į kaklą.

– Rouz, kaip galėčiau pamiršti tavo nuostabų kūną? Praleidau daugybę bemiegių naktų mintyse perkratinėdamas kiekvieną smulkmeną. Kartojau sau, kad turiu liautis apie tai galvojęs, bet nieko negalėjau padaryti. – Jis prispaudė lūpas prie mano raktikaulio, ranka nuslydo šlaunimi. – Amžiams likai mano atmintyje ir niekas to nepakeis.

Tokie prisiminimai trukdė pasiryžti nužudyti Dimitrijų, nors jis tapo strigojumi. Antra vertus, kaip tik dėl mūsų meilės turėjau šitai padaryti. Norėjau jį prisiminti kaip vyrą, kuris mane mylėjo ir laikė savo glėbyje. Įtikinėjau save, kad pats Dimitrijus būtų nenorėjęs gyventi kaip pabaisa.

Pamačiusi Sidnės nupirktą automobilį tikrai nebuvau sužavėta. Be to, jis buvo pirktas už mano pinigus.

– Važiuosim šituo kledaru? – šūktelėjau. – Ar jis atlaikys tokią kelionę? – Kiek supratau, laukė septynių valandų kelias.

Sidnė nustebusi pažvelgė į mane.

– Gal juokauji? Juk čia1972-ųjų citroenas. Jie nepaprasti. Ar bent numanai, kaip buvo sunku gauti tokį sovietiniais laikais? Vis dar nesitiki, kad jį pardavė. Buvęs savininkas – tikras kvailys.

Mažai žinojau apie sovietinius laikus ir dar mažiau – apie klasikinius automobilius, bet Sidnė glostė raudoną variklio gaubtą lyg mylimą vaikiną. Kas būtų pamanęs? Pakvaišus dėl automobilių. Gal jis išties vertingas, tik aš nieko nesuprantu? Mane labiau traukė nauji sportiniai. Tiesa, mūsiškis buvo nesulankstytas ir nesurūdijęs, gerai prižiūrėtas, tik modelis beviltiškai pasenęs.

– Užsives? – paklausiau.

Sidnė apstulbo dar labiau.

– Aišku!

Užsivedė. Variklis tyliai suburzgė, o automobiliui šovus iš vietos supratau Sidnės susižavėjimą. Ji pareiškė vairuosianti pati. Iš pradžių ketinau prieštarauti – šiaip ar taip, mašina pirkta už mano pinigus – bet nusprendžiau nestoti tarp jos ir citroeno.

Džiaugiausi, kad išvažiavom nieko nelaukdamos. Buvo vėlyva popietė. Jei kelias tikrai toks pavojingas kaip visi tvirtino, sutemus geriau nevairuoti. Sidnė paaiškino, kad saulei nusileidus teks sustoti – pernakvosim vienoje jai žinomoje vietoje. Kelionės tikslą turėjom pasiekti kitą rytą.

Tolstant nuo Omsko kraštovaizdis darėsi vis atšiauresnis. Žvelgdama į jį pradėjau suprasti Dimitrijaus meilę šiam kraštui. Tuščia, plika, bet pavasaris suteikė gyvybės ir civilizacijos nepaliesta gamta atrodė stulbinamai graži. Šiek tiek priminė Montaną, bet drauge ir skyrėsi.

Norėdama palaikyti pašnekesį užvedžiau kalbą apie automobilius.

– Daug išmanai apie mašinas?

– Šį bei tą. Mūsų šeimoje alchemikas yra tėtis, o mama – mechanikė.