Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Tikrai? – nustebau. – Tai kiek… neįprasta.

Kita vertus, argi galiu kalbėti apie vyriškus ir moteriškus darbus? Juk pati nuo mažens mokiausi kautis ir žudyti. Sergėtojos pareigų niekaip negalėjai pavadinti moterišku užsiėmimu.

– Ji savo darbą išmano ir mane daug ko išmokė. Tikrai džiaugčiausi, jei taip tektų užsidirbti pragyvenimui ar jei būčiau galėjusi lankyti koledžą, – Sidnės balse suskambo kartėlis. – Yra daug dalykų, kuriuos būčiau norėjusi veikti.

– O kas tau neleidžia?

– Šeimoje alchemiko pareigos patikėtos man. Turiu vyresnę seserį, paprastai pareigas perima vyriausias vaikas, bet ji… niekam tikus.

– Ar ne per griežtai pasakyta?

– Gal, bet alchemija tikrai ne jai. Seseriai nėra lygių, kai reikia sutvarkyti lūpų blizgių kolekciją, tačiau tapti alchemike ji nesugebėjo. Tėtis sako, kad tai galiu tik aš.

– Bet juk tai mažų mažiausiai komplimentas.

– Tikriausiai.

Sidnė atrodė nusiminusi, pasigailėjau, kad užvedžiau tokią šneką.

– Ką pasirinktum, jei galėtum studijuoti?

– Graikų ir romėnų architektūrą.

Gerai, kad prie vairo sėdėjau ne aš, nes būčiau nulėkusi į griovį.

– Rimtai?

– Ką nors apie tai nutuoki?

– Ne.

– Ta architektūra nuostabi. – Liūdesį Sidnės veide pakeitė susižavėjimas, atrodė tokia pat įsimylėjusi, kaip ir šnekėdama apie citroeną. Dabar supratau, kodėl ji taip elgėsi traukinių stotyje. – Išradingumas gniaužia kvapą. Jei po šios užduoties negalėsiu grįžti į Valstijas, tikiuosi, mane paskirs į Graikiją ar Italiją.

– Būtų šaunu.

– Taip. – Jos šypsena prigeso. – Tačiau mūsų darbe nieko negali žinoti iš anksto.

Sidnė nutilo, o aš nusprendžiau, kad nors pokalbis buvo trumpas, bet nuoširdus. Leidau jai svajoti apie klasikinius automobilius ir architektūrą, o mano mintys vėl ėmė suktis apie strigojus, pareigą, Dimitrijų. Nuolatos galvojau apie Dimitrijų.

Dimitrijus ar Lisa? Širdį gildė prisiminimai ir apie vieną, ir apie kitą. Negalėjau nuspręsti, kuris sukelia daugiau skausmo. Tačiau migdoma ramaus kelio ir paskatinta neseno Adriano apsilankymo sapne, šįkart pasirinkau Lisą.

Ankstyvas vakaras Rusijoje – ankstyvas rytas Montanoje. Tačiau Akademija gyveno naktiniu režimu, todėl, nepaisant saulės šviesos, ten irgi buvo vakaras. Artėjo komendanto valanda, visi buvo grįžę į bendrabučius.

Lisa leido laiką su Adrianu jo kambaryje svečių namelyje. Kaip ir Eiverė, Adrianas jau buvo baigęs mokslus, bet atvyko į Akademiją studijuoti kartu su Lisa, nes buvo vienintelis kitas žinomas dvasios elemento valdytojas. Jie ką tik buvo baigę varginančią apsilankymo sapnuose treniruotę ir dabar sėdėjo vienas priešais kitą ant grindų. Lisa atsiduso, atsigulė ir susidėjo rankas už galvos.

– Beviltiška, – pasiskundė. – Aš niekada neišmoksiu.

– Nemaniau, kad tu taip greitai nuleidi rankas, pussesere, – Adrianas kaip visada juokavo, bet iš balso supratau, kad jis irgi pavargęs. Iš tiesų jiedu buvo ne giminės, tiesiog taip vienas į kitą kreipdavosi kilmingi morojai.

– Nesuprantu, kaip tau tai pavyksta.

– O aš nežinau, kaip kitaip tau paaiškinti. Tiesiog galvoju apie tą žmogų ir patenku į jo sapną. – Adrianas gūžtelėjo pečiais ir išsitraukė cigaretes, kurias nuolat nešiodavosi. – Galima užsirūkyti?

– Ne.

Jis įsikišo cigaretes atgal į kišenę. Nieko sau! Manęs niekada neprašydavo leidimo užsirūkyti – beje, nebūčiau jo davusi. Net galiu prisiekti, kad dažniausiai vaikinas traukdavo dūmą norėdamas mane paerzinti, o tai visai nelogiška. Adrianas seniai išaugo iš to amžiaus, kad kabintų merginas jas erzindamas.

Jis pamėgino dar kartą viską paaiškinti.

– Pasirenku asmenį, galvoju apie jį, stengiuosi susisiekti mintimis.

Lisa atsisėdo ir sukryžiavo kojas.

– Tą patį Rouz sakydavo ir apie minčių skaitymą.

– Tikriausiai principas tas pats. Svarbiausia – neskubėti. Nepamiršk, kad ir išmokti matyti auras tau prireikė laiko. Be to, kiekvieno sugebėjimai skirtingi. Aš galiu užgydyti tik nedidelius įbrėžimus, o tu sugebi prikelti iš numirusiųjų. Gali vadinti pamišėliu, bet man tai atrodo pati didžiausia galia. – Adrianas patylėjo. – Žinoma, daug kas ir pasakytų, kad esu pamišėlis.

Adrianui paminėjus auras, Lisa pasitelkė gebėjimą matyti šviesos lauką, supantį kiekvieną gyvą būtybę. Apie Adrianą suspindo auksinė aura. Pasak jo, Lisos aura buvo tokia pat. Joks kitas morojus neturėjo tokios auros, todėl Lisa su Adrianu nusprendė, kad ji būdinga tik valdantiems dvasios elementą.

Supratęs, ką ji daro, Adrianas nusišypsojo.

– Ir kokia ji?

– Tokia pat.

– Matai, kaip dabar paprasta. Turėk kantrybės ir įvaldysi sapnus.

Lisa labai norėjo lankytis sapnuose. Kol kas jai nesisekė, bet aš džiaugiausi, kad ji to nesugeba. Man pakako Adriano, jei tektų matyti dar ir ją… Nežinau. Tikriausiai nebegalėčiau taip puikiai tvardytis, apsimesti tokia šaltakraujiška kaip dabar Rusijoje.

– Aš tik noriu sužinoti, kaip ji, – tyliai pasakė Lisa. – Negaliu pakęsti nežinios.

Žodis žodin pakartojo tą patį, ką buvo sakiusi Kristianui.

– Mačiau Rouz anądien. Viskas gerai. Netrukus vėl ją aplankysiu.

Lisa linktelėjo.

– Manai, ji tai padarys? Sugebės nužudyti Dimitrijų?

Prieš atsakydamas Adrianas pagalvojo.

– Manau, sugebės. Tik reikėtų klausti, ar tai nepribaigs jos pačios.

Lisa krūptelėjo, o aš nustebau – tiesmukas atsakymas, būdingas Kristianui.

– Kaip norėčiau, kad Rouz nebūtų nusprendusi jo ieškoti.

– Dabar per vėlu ką nors keisti. Rouz turi tai padaryti. Tik taip galėsim ją susigrąžinti. – Adrianas patylėjo. – Tik taip ji galės gyventi toliau.

Kartais Adrianas mane stebindavo, bet dabar tiesiog pritrenkė. Lisa manė, kad ieškoti Dimitrijaus – kvailystė ir savižudybė. Žinojau, kad Sidnė jai pritartų, jei tik papasakočiau tiesą. Bet Adrianas – tuščias, plevėsa Adrianas, kuriam galvoje tik linksmybės, – mane supranta? Žvelgdama į jį Lisos akimis suvokiau, kad tai tiesa. Adrianas kalbėjo susikrimtęs, su nuoskauda balse. Jis mane mylėjo. Jį skaudino, kad puoselėju tokius stiprius jausmus kitam vyrui. Tačiau… jis tikėjo, kad elgiuosi teisingai – jei tik sugebėsiu nužudyti Dimitrijų.

Lisa žvilgtelėjo į laikrodį.

– Turiu grįžti iki komendanto valandos. Be to, rytoj istorijos testas, reikia pasimokyti.

Adrianas nusišypsojo.

– Kam vargintis? Verčiau susirask, nuo ko nusirašyti.

Lisa atsistojo.

– Laikai mane kvaile?

– Tikrai ne. – Adrianas patraukė prie buteliais nukrauto baro. Šalutinį dvasios elemento poveikį jis slopino alkoholiu, o visą vakarą žaidus su magija jam reikėjo atsipalaiduoti. – Tu protingiausia iš visų mano pažįstamų. Bet tai nereiškia, kad reikia persistengti.

– Nesistengdamas gyvenime nieko nepasieksi. Nusirašinėdamas toli nenueisi.

– Kaip pasakysi, – nusišypsojo Adrianas. – Visą gyvenimą nusirašinėjau ir pažiūrėk, kuo tapau.

Lisa tik palingavo galvą, apkabino jį atsisveikindama ir išėjo. Kai Adrianas nebegalėjo jos matyti, šypsena išnyko, Lisą užvaldė slegiančios mintys. Mano vardas sukėlė jausmų audrą. Lisa dėl manęs klaikiai nerimavo. Jau buvo sakiusi Kristianui, kad gailisi dėl to, kas nutiko, bet tik dabar iš tikrųjų viską supratau. Lisą graužė sąžinė ir kaltė, ji ėdė save dėl to, ką galėjo padaryti, bet nepadarė. Svarbiausia, ji siaubingai manęs ilgėjosi. Jautė tą patį, ką ir aš – tarsi būtų netekusi dalelės širdies.