Райчел Мид - Kraujo pažadas

Atsipeikėjusi išvydau prie manęs palinkusią moterį. Dampyrę, maždaug keturiasdešimties metų. Rudos akys priminė Dimitrijų. Kai ji ant kaktos uždėjo sudrėkintą skudurėlį, supratau, kad nebesapnuoju. Skaudėjo visą kūną, gulėjau lovoje nepažįstamame kambaryje. Strigojų nė ženklo. Ar ir juos būsiu susapnavusi?

– Pasistenk nejudėti, – pasakė moteris angliškai su nežymiu rusišku akcentu. – Tu sunkiai sužeista.

Prisiminus, kas nutiko prie tvarto – strigojus ir vaiduoklių pasirodymą, – akys išsiplėtė iš siaubo. Tai buvo ne košmaras.

– Kur Sidnė? Jai viskas gerai?

– Taip. Nesijaudink.

Nežinau kodėl, bet iškart pajutau pasitikėjimą ta moterimi.

– Kur aš?

– Bajoje.

Baja, Baja… Kažkur jau buvau girdėjusi tą žodį. Ir staiga prisiminiau – kadaise jį minėjo Dimitrijus. Jis tik kartą buvo sakęs gimtojo miestelio pavadinimą. Paskui, kad ir kaip stengiausi, negalėjau jo prisiminti. Sidnė taip ir nepasakė, kur vykstame. Bet pagaliau mes čia – Dimitrijaus gimtinėje.

– Kas jūs? – paklausiau.

– Olena, – atsakė moteris. – Olena Belikova.

SEPTINTAS

PASIJUTAU LYG GAVUSI kalėdinę dovaną.

Nors netikiu nei Dievu, nei likimu, rimtai susimąsčiau. Kai praradau sąmonę, Sidnė, matyt, kažkam paskambino ir tas kažkas – rizikuodamas gyvybe – iš Bajos atvyko mūsų gelbėti. Nieko keisto, kad kliedėdama įsivaizdavau važiuojanti automobiliu – pasirodo, tai buvo ne sapnas.

O paskui per stebuklą iš visų Bajoje gyvenančių dampyrų mane priglaudė Dimitrijaus mama. Turbūt visatoje tikrai esama aukštesnių jėgų. Niekas nieko nesakė, bet netrukus sužinojau, kad Olena Belikova garsėja kaip gydytoja – tad magija čia niekuo dėta. Ji turėjo medicininį išsilavinimą, ir kiti dampyrai, netgi kai kurie morojai, kreipdavosi į ją norėdami išvengti žmonių dėmesio. Bet sutapimas buvo labai keistas, manęs neapleido nuojauta, kad kažko nežinau.

Tačiau klausimus palikau vėlesniam laikui. Dabar mano dėmesys buvo sutelktas į Belikovų namų gyventojas. Olena čia gyveno ne viena – kartu su trimis Dimitrijaus seserimis ir jų vaikais. Visų šeimos narių panašumas stulbino. Nė viena nebuvo kaip du vandens lašai panaši į Dimitrijų, bet visų veiduose mačiau jo bruožus. Tos pačios akys, ta pati šypsena, net humoro jausmas. Jų veidai užpildė tuštumą, atsivėrusią po Dimitrijaus dingimo, bet kartu kėlė skausmą. Jei kurią nors seserį matydavau tik akies krašteliu, atrodydavo, kad regiu patį Dimitrijų. Jaučiausi tarsi veidrodžių kambaryje, kuriame visą laiką šmėsčioja jo atvaizdas.

Jaudulį kėlė ir pats namas. Akivaizdžių ženklų, kad čia anksčiau gyveno Dimitrijus, nebuvo, bet nuolatos galvojau: Čia jis užaugo. Vaikščiojo šiomis grindimis, lietė šias sienas… Eidama per kambarius pirštais braukiau sienas tarsi gerdama jų energiją. Įsivaizdavau Dimitrijų ant sofos, sugrįžusį atostogų. Spėliojau, ar vaikystėje jis čiuožinėdavo nuo turėklų. Vaizdai buvo labai gyvi – tekdavo sau priminti, kad čia jis nesilankė jau daug metų.

– Taisaisi stebėtinai greitai, – kitą rytą tarė Olena. Ji patenkinta žiūrėjo, kaip keliais kąsniais prarijau lėkštę blynų. Ploni kaip popierius blyneliai buvo pertepti uogiene ir sviestu. Visada mėgau gerai užkirsti. Nusprendžiau, kad jei nečepsiu ar kitaip neapsikiaulinu valgydama, apetito nėra ko gėdytis. – Kai Eibas su Sidne tave atnešė, manėm, kad esi negyva.

– Kas toks? – paklausiau pilna burna.

Sidnė sėdėjo prie stalo kartu su visais ir kaip paprastai beveik neprisilietė prie savo maisto. Dampyrų pilnuose namuose mergina tikrai jautėsi nesmagiai, bet kai šįryt nusileidau laiptais, jos akyse išvydau palengvėjimą.

– Eibas Mazuras, – paaiškino Sidnė. Ar man tik pasirodė, ar Sidnė su Olena reikšmingai susižvelgė? – Morojus. Nežinojau, ar tu sunkiai sužeista, todėl paskambinau jam. Eibas atvyko su savo sergėtojais. Tai jis tave čia atvežė.

Sergėtojai. Daugiskaita.

– Jis kilmingas? – Mazurai nepriklausė dvylikai kilmingųjų šeimų, bet tai dar nieko nereiškė. Jau įsitikinau, kad Sidnė turi ryšių tarp galingų ir įtakingų, bet negalėjau suprasti, kodėl nepažįstamas morojus dėl manęs sukorė tokį kelią. Gal jis skolingas alchemikams?

– Ne, – trumpai atsakė Sidnė.

Susiraukiau. Nekilmingas morojus, turintis ne vieną sergėtoją? Keista. Tačiau buvo aišku, kad daugiau ji nieko nepasakys – bent jau kol kas.

Prarijau dar vieną blyną ir atsigręžiau į Oleną.

– Ačiū, kad mane priglaudėt.

Prie stalo sėdėjo ir vyriausia Dimitrijaus sesuo Karolina su mažyte dukrele ir sūnumi Pavelu. Pavelui buvo dešimt metų ir jis iškart manim susižavėjo. Kita Dimitrijaus sesuo – paauglė Viktorija – irgi buvo su mumis. Atrodė tik nedaug už mane jaunesnė. Trečioji sesuo buvo vardu Sonia – ji išėjo į darbą prieš man pabundant. Susipažinsiu vėliau.

– Ar tikrai viena pati nudėjai du strigojus? – paklausė Pavelas.

– Pavelai, – subarė Karolina. – To klausinėti nemandagu.

– Užtat įdomu, – sukikeno Viktorija. Jos ruduose plaukuose švietė auksinės sruogos, bet tamsios akys spindėjo visai kaip Dimitrijaus, ir man sugėlė širdį. Dimitrijaus čia nebuvo, bet atrodė, kad jis greta.

– Taip, – patvirtino Sidnė. – Man teko pasirūpinti kūnais. Kaip visada.

Ji nutaisė kankinės išraišką ir aš nusijuokiau.

– Šįkart bent jau palikau juos matomoje vietoje. – Staiga juokai išgaravo. – Ar žmonės ką nors pastebėjo?

– Atsikračiau kūnų niekam nespėjus pamatyti, – tarė Sidnė. – O jei kas ką ir girdėjo… Tokiose atokiose vietovėse visi žmonės prietaringi ir tiki vaiduokliais. Neturi vampyrų egzistavimo įrodymų, bet jais tiki. Jei tik jie žinotų…

Apie vaiduoklius Sidnė kalbėjo abejingai, kaip apie kasdienį dalyką. Svarsčiau, ar ji matė vakar mano iškviestas dvasias. Greičiausiai ne. Ji atbėgo pasibaigus grumtynėms, be to, tuos vaiduoklius regėdavau tik aš. Visi kiti matydavo vien strigojus.

– Vadinasi, tu puikiai kauniesi, – pasakė Karolina, glausdama mergytę prie peties. – Nors, mano manymu, tebeturėtum mokytis.

– Ką tik baigiau mokyklą, – pasakiau ir sulaukiau dar vieno tiriamo Sidnės žvilgsnio.

– Esi amerikietė, – konstatavo Olena. – Kas atvedė tave į kitą pasaulio kraštą?

– Aš… kai ko ieškau, – patylėjusi numykiau.

Jau išsigandau, kad jos paprašys paaiškinti ar palaikys kraujo kekše, bet tą akimirką atsidarė virtuvės durys ir ant slenksčio pasirodė Dimitrijaus senelė Ieva. Ji buvo įkišusi galvą jau anksčiau – klaikiai mane išgąsdino. Dimitrijus buvo sakęs, kad ji panaši į raganą – žiūrint į ją buvo nesunku tuo patikėti. Atrodė be galo sena ir tokia liesutė, kad, rodės, vėjas nupūs. Maždaug metro penkiasdešimties ūgio, plaukai žili. Tačiau labiausiai mane išgąsdino jos akys. Senutė atrodė trapi, bet tamsios, skvarbios akys, regis, kiaurai permatė tavo sielą. Net ir be Dimitrijaus paaiškinimo būčiau palaikiusi ją ragana. Ji vienintelė iš visos šeimos nekalbėjo angliškai.

Senoji atsisėdo prie stalo, Olena pašoko atnešti dar blynų. Ieva kažką sumurmėjo rusiškai ir visos nejaukiai pasimuistė. Sidnė šyptelėjo lūpų kampučiu. Žiūrėdama į mane Ieva kažką pasakė ir aš apsidairiau prašydama išversti.

– Ką? – paklausiau.

– Senelė sako, kad slepi nuo mūsų tiesą. Kuo ilgiau delsi, tuo bus blogiau, – paaiškino Viktorija. Paskui atsiprašomai pažvelgė į Sidnę. – Dar klausia, kada išvyks alchemikė.

– Kaip galėdama greičiau, – šaltai atkirto Sidnė.