Райчел Мид - Kraujo pažadas

Atsistojau priešais knygų lentyną, kurią pastebėjau anksčiau, ir ranka braukiau per nugarėles. Pavadinimai buvo rusiški, bet man tai nerūpėjo. Liesdama įsivaizdavau, kaip jas kadaise lietė Dimitrijus, jaučiausi esanti šiek tiek arčiau jo.

– Ieškai lengvo skaitymo? – paklausė Sidnė. Kai pranešiau baisią žinią, jos nebuvo kambaryje, bet dabar jau viską žinojo.

– Labai lengvo, nes nesuprantu rusiškai, – atsakiau. Mostelėjau ranka į zujančius šeimynykščius. – Kas čia dedasi?

– Jos ruošiasi Dimitrijaus laidotuvėms, – paaiškino Sidnė. – Tiksliau, šermenims.

– Bet juk jis nemirė, – susiraukiau.

– Ša, – ji išsigandusi apsidairė, ar mūsų niekas neišgirdo. – Nekalbėk šitaip.

– Bet tai tiesa, – sušnypščiau.

Sidnė papurtė galvą.

– Tik ne joms. Čia, mažuose miesteliuose, nėra tarpinės būsenos. Esi arba gyvas, arba miręs. Jos niekada nepripažins, kad Dimitrijus tapo… vienu iš tų, – Sidnei nepavyko nuslėpti pasišlykštėjimo. – Joms jis mirė. Moterys gedės, paskui gyvens toliau. Tau reikėtų padaryti tą patį. – Tiesmuka pastaba manęs neįžeidė – tokia jau ta Sidnė.

Deja, aš pripažinau tarpinę būseną ir negalėjau gyventi toliau. Bent kol kas.

– Rouz… – patylėjusi prabilo Sidnė. Ji vengė mano žvilgsnio. – Užjaučiu.

– Dėl Dimitrijaus?

– Taip. Nežinojau, kas nutiko. Elgiausi su tavim ne itin maloniai. Neapsimetinėsiu, kad jaukiai jaučiuosi šalia tokių kaip tu, bet jūs irgi… na, ne žmonės, bet… irgi turit jausmus, išgyvenat meilę ir netekties skausmą. Iki šiol nieko apie tave nežinojau, todėl taip ir elgiausi. Atleisk. Atsiprašau, kad taip blogai apie tave galvojau.

Iš pradžių pamaniau – atsiprašo dėl to, kad prilygino mane strigojams, bet paskui susiprotėjau. Sidnė manė, kad važiuoju čia norėdama tapti kraujo kekše, o dabar nusprendė, kad sukoriau tokį kelią trokšdama pranešti liūdną žinią Dimitrijaus šeimai. Nesivarginau ir nieko daugiau neaiškinau.

– Ačiū, bet tu nekalta. Tavimi dėta… Tikriausiai būčiau elgusis taip pat.

– Ne, – paprieštaravo ji. – Nebūtum. Tu visada maloni su kitais.

Pažvelgiau į Sidnę netikėdama savo ausimis.

– Gal šias kelias dienas praleidai su kita mergina? Akademijoje manęs tikrai nepavadintų malonia. Gerai žinau, kaip šlykščiai kartais elgiuosi.

Sidnė nusišypsojo.

– Kartais. Bet kai reikia, randi tinkamų žodžių. Pranešti tokią žinią labai sunku… O tu sugebi išlikti mandagi ir perduoti nemalonią naujieną kuo taktiškiau.

Baisiausiai nustebau. Štai kokia jai pasirodžiau? Pati save laikiau greit užsiplieskiančia kale, todėl apsvarsčiau savo elgesį per pastarąsias keletą dienų. Su Sidne dažnai ginčydavausi, bet su kitais, tenka pripažinti, elgiausi gana draugiškai.

– Ačiū, – padėkojau nežinodama ką daugiau pasakyti.

– Ar jau mateisi su Eibu? Kai buvot išėjusios pasivaikščioti?

– Ne. – Savo paslaptingąjį gelbėtoją buvau visai pamiršusi. – O turėjau?

– Tiesiog pamaniau, kad jis tave susirado.

– Kas jis toks? Kodėl atvežė mus čia, kai pasakei, kad esu sužeista?

Sidnė nutilo – pamaniau, kad vyresnieji alchemikai uždraudė ką nors man pasakoti. Galiausiai išgąstingai apsidairiusi ji išbėrė:

– Eibas nėra kilmingas, bet labai įtakingas. Jis net ne rusas, tik dažnai čia lankosi verslo reikalais – tiek legaliais, tiek ne. Pažįsta visus įtakingus morojus, dažnai atrodo, kad kontroliuoja ir alchemikus. Žinau, kad jis susijęs su mums daromomis tatuiruotėmis, tačiau užsiima ir kitokia veikla. Už nugaros vadinamas Žalčiu.

– Kaip kaip?

Matydama mano sutrikimą Sidnė nusišypsojo.

– Tai kaip ir gyvatė, bet ne visai. – Ji prisimerkė ieškodama paaiškinimo. – Žaltys minimas legendose. Tai milžiniška gyvatė, su kuria tenka stoti į dvikovą. Pasakojama apie burtininkus, kurių gyslomis tekėjo žalčio kraujas. Be abejo, girdėjai ir apie rojaus sodo žaltį, sugundžiusį Ievą.

Suvirpėjau. Skambėjo gana šiurpiai, bet situacija tapo aiškesnė. Alchemikai palaiko ryšius su įtakingais asmenimis, o Eibas – tikrai įtakingas.

– Ar Eibas tau liepė lydėti mane į Bają?

Sidnė kurį laiką dvejojo, paskui linktelėjo.

– Taip. Tą vakarą atvykusi į Sankt Peterburgą sužinojau, kad paskelbta tavo paieška. Eibas per alchemikus davė nurodymus būti su tavim, kol pasitiks mus Bajoje. Matyt, ieško tavęs kažkieno pavedimu.

Suakmenėjau. Mano baimės pasitvirtino – tikrai esu ieškoma. Bet kieno? Jei paieškas būtų pradėjusi Lisa, būčiau sužinojusi tai lankydamasi jos mintyse. Ir ne Adrianas – jis nė nenumanė, kur esu. Be to, gerbė mano apsisprendimą išvykti.

Tai kas manęs ieško? Ir kodėl? Kaip suprantu, Eibas labai įtakingas – apie šešėlinį verslą nė nekalbu – vadinasi, gali būti susijęs su karaliene ir kitais svarbiais asmenimis. Ar jam liepta mane surasti ir sugrąžinti į Akademiją? O gal – turint omeny, kaip manęs nekenčia karalienė, – pavesta pasirūpinti, kad visai negrįžčiau? Gal turiu reikalą su samdomu žudiku? Sidnės jausmai buvo prieštaringi – pagarba, susipynusi su baime.

– O jei aš nenoriu su juo susitikti?

– Nemanau, kad jis norėtų tave nuskriausti. Jei būtų norėjęs, jau būtų įgyvendinęs savo kėslus. Bet būk atsargi. Eibas nuolatos žaidžia kelis žaidimus iš karto, žino daugiau paslapčių negu patys alchemikai.

– Vadinasi, tu juo nepasitiki?

Nueidama Sidnė liūdnai nusišypsojo.

– Nepasitikiu nė vienu iš jūsų.

Išėjau į lauką, troškau atsidurti toliau nuo namuose tvyrančio skausmo ir sumaišties. Atsisėdau ant laiptelių ir žiūrėjau į kieme žaidžiantį Pavelą. Jis statė tvirtovę žaisliniams kareivėliams. Berniukas jautė šeimą prislėgusį sielvartą, bet jam dar buvo sunku suprasti dėdės, kurį buvo matęs vos kelis kartus, netektį. Ta naujiena jam buvo ne tokia svarbi kaip mums.

Neturėdama ką veikti, nusprendžiau aplankyti Lisą. Buvo smalsu, kaip jai sekasi su Eivere Lazar.

Nors Lisos ketinimai buvo kuo geriausi, pakvietusi Eiverę papietauti ji šiek tiek nerimavo, kaip merginą priims kiti. Todėl buvo maloniai nustebinta, kad Eiverė iškart pritapo prie jų kompanijos ir sužavėjo ir Adrianą, ir Kristianą. Tiesa, Adrianas susižavėdavo kiekviena simpatiška mergina, tačiau Kristianas buvo išties kietas riešutėlis. Tačiau Eiverė patiko net jam – tikriausiai todėl, kad vis erzino Adrianą. Kiekvienas, pasišaipęs iš Adriano, įgydavo Kristiano palankumą.

– Paaiškink štai ką, – paprašė Eiverė vyniodama apie šakutę spagetį. – Kodėl grįžai į Akademiją? Nori pakeisti karčią mokyklinę patirtį?

– Nėra ką keisti, – išdidžiai atkirto Adrianas. – Akademijoje buvau garbinamas ir dievinamas. Beje, tai neturėtų nieko stebinti.

Tai išgirdęs Kristianas kone paspringo.

– Matyt, po Akademijos baigimo gyvenimas ėmė ristis į bedugnę, todėl nusprendei susigrąžinti šlovės dienas?

– Tikrai ne. Aš kaip išlaikytas vynas – su amžiumi tampu tik geresnis. Manęs laukia nuostabi ateitis.

– Žiūrėk, nesugižk, – atkirto Eiverė, neįtikinta Adriano šypsenos. – Man čia klaikiai nuobodu, nors pusę dienos padedu tėvui tvarkyti reikalus.

– Adrianas didžiąją dienos dalį pramiega, – įsiterpė Lisa, mėgindama nuslėpti šypseną. – Jam nereikia sukti galvos, kuo užsiimti.

– Nemažą laiko dalį skiriu tau – padedu perprasti dvasios elemento paslaptis, – priminė Adrianas.

Susidomėjusi Eiverė palinko į priekį.

– Vadinasi, tai tiesa? Turi gydomųjų galių?