Райчел Мид - Kraujo pažadas

Pasukau į gatvę neketindama eiti toli. Vakaras buvo šiltas ir giedras, tamsiame danguje spindėjo mėnulis ir žvaigždės. Likusi viena daviau valią jausmams – netrukus skruostais jau ritosi ašaros. Praėjusi keletą namų atsisėdau ant šaligatvio krašto, džiaugdamasi tyla. Tačiau džiaugiausi neilgai – aštri klausa netrukus pagavo balsus, sklindančius iš Belikovų namų. Staiga priešais mane išniro trys figūros. Vienas morojus ir du dampyrai. Pamiršusi mandagumą sėdėjau ant šaligatvio ir žvelgiau į tamsias morojaus akis. Pamaldose jo nepastebėjau, bet veidas buvo kažkur matytas. Kreivai šyptelėjau.

– Spėju, Eibas Mazuras?

DEVINTAS

– MANIAU, SUSAPNAVAU TAVE.

Jis stovėjo priešais, sergėtojai stypsojo iš abiejų pusių, tarsi saugotų nuo užpuolimo. Tai Eibo veidą regėjau kartkartėmis atgaudama sąmonę po grumtynių su strigojais. Jis buvo maždaug Olenos metų. Juodų plaukų, su ožio barzdele ir morojams nebūdingos tamsios odos. Sąlyginai tamsios – taip atrodytų išblyškęs ar sergantis tamsaus gymio žmogus. Odos pigmentą nustelbė morojiškas blyškumas. Labiausiai stebino drabužiai. Eibas vilkėjo ilgą, tamsų, akį rėžiantį brangų paltą, ryšėjo raudoną kašmyro šaliką. Ant kaklo aukso grandinė, ausyse – žiedo formos auskarai. Iš pirmo žvilgsnio jis man priminė piratą ar sutenerį, bet po akimirkos apsigalvojau. Veikiausiai Eibas iš tų tipų, kurie, norėdami pasiekti savo tikslą, trupina kelių girneles.

– Sakai, susapnavai? – Jo veide šmėstelėjo blanki šypsena. – To dar nesu girdėjęs. – Paskui pagalvojo. – Nors ne. Kartais pasirodau kitų košmaruose.

Jis buvo nei amerikietis, nei rusas – neatpažinau akcento.

Ko siekia Eibas girdamasis savo reputacija? Padaryti įspūdį? Įbauginti? Sidnė jo nebijojo, nors kalbėjo gana atsargiai.

– Spėju, jau žinai, kas aš tokia, – atrėžiau. – Todėl klausiu: ką čia veiki?

– Ne, – jo veidas sugriežtėjo. – Klausti reikėtų, ką čia veiki tu?

Stengdamasi neprarasti šaltakraujiškumo mostelėjau Belikovų namų pusėn.

– Atvykau į laidotuves.

– Į Rusiją atvykai ne dėl to.

– Į Rusiją atvykau pranešti Belikovoms apie Dimitrijaus mirtį, nes niekas kitas, kaip matau, nesiteikė to padaryti. – Patogus pasiaiškinimas, bet nuo tiriančio Eibo žvilgsnio nugara perbėgo šiurpas, visai kaip tada, kai mane nužvelgė Ieva. Kaip ir ta nukvaišus senutė, jis manim nepatikėjo, staiga Eibas pasirodė velniškai grėsmingas.

Jis papurtė galvą, šypsena pradingo.

– Atvykai čia ne dėl to. Nemeluok man, mergaite.

Nejučia sugniaužiau kumščius.

– O tu manęs netardyk, seni. Verčiau papasakok, kodėl rizikavai naktį važiuoti tuo keliu, kad atgabentum mudvi su Sidne į Bają.

Išgirdę žodį „senis“ sergėtojai įsitempė, bet pats Eibas, mano nuostabai, nusišypsojo. Tiesa, šypsojosi tik jo lūpos, bet ne akys.

– Gal norėjau jums padėti?

– Iš to, ką girdėjau, nepanašu. Privertei Sidnę mane lydėti.

– Nejaugi? – Jis klausiamai kilstelėjo antakį. – Čia ji tau taip pasakė? Hmm… Negražiai padarė. Sidnės valdžiai tai nepatiks. Labai nepatiks.

Prakeikimas. Leptelėjau nepagalvojusi. Nenorėjau, kad Sidnė per mane turėtų nemalonumų. Jei Eibas iš tiesų morojų krikštatėvis… Kaip ten jį vadina? Žalčiu? Neabejojau, kad lieps alchemikams paversti jos gyvenimą pragaru.

– Informaciją išgavau iš Sidnės jėga, – pamelavau. – Pagrasinau traukinyje. Beje, buvo nesunku. Ji ir taip mirtinai manęs bijo.

– Žinau. Jie bijo mūsų visų ir nuo seno slapstosi už savo kryžių nepaisydami galių, kurias suteikia tatuiruotės. Iš esmės alchemikai įgyja tokių pat galių kaip ir dampyrai, tik negali daugintis.

Kalbėdamas Eibas žiūrėjo į žvaigždes kaip koks filosofas, tyrinėjantis visatos paslaptis. Nežinau kodėl, bet mane tai supykdė. Jis čia tuščiai svaičioja, nors mano atžvilgiu aiškiai rezga kažkokius planus. O man tai visai nepatinka, juolab nežinau, kokie tie planai.

– Esu tikra, kad visą vakarą galėtum kalbėti apie savo įtaką alchemikams, – pertraukiau. – Bet noriu žinoti, kam tau prireikė manęs.

– Niekam, – atsakė jis visai paprastai.

– Niekam? Tiek vargai, kad mane lydėtų Sidnė, atsekei mane čia – dėl nieko?

Eibas nuleido akis, jos pavojingai blykstelėjo.

– Manęs tu nedomini. Ieškojau paprašytas kitų.

Sustingau. Pasitvirtino didžiausia baimė – paskelbta mano paieška. Bet kas ją paskelbė? Lisa? Adrianas? Tatjana? Prisiminusi karalienę krūptelėjau. Lisa su Adrianu manęs būtų ieškoję iš susirūpinimo, bet Tatjana… Tatjana bijo, kad nepabėgčiau su Adrianu. Todėl jei liepė mane surasti, tai tik tam, kad daugiau nesipainiočiau jai po kojų. O Eibas, manau, gali lengvai pradanginti žmones.

– Ir ko tie „kiti“ nori? Kad grįžčiau namo? – paklausiau mėgindama vaidinti pasipiktinusią. – Manai, imsi ir partempsi mane atgal į Valstijas?

Eibas paslaptingai nusišypsojo.

– O kaip pati galvoji? Ar galėčiau tave partempti?

– Ne, – atšoviau nepagalvojusi. – Tavo sergėtojai – galbūt, bet tik ne tu.

Eibas garsiai nusikvatojo.

– O tu tikrai tokia pasiutus, kaip pasakojama. – Nuostabu. Jis tikriausiai turi mano bylą. Greičiausiai net žino, ką mėgstu pusryčiams. – Susitarkim. Tu pasakysi, ką čia veiki, aš pasakysiu, kodėl esu čia.

– Jau sakiau.

Eibas tuoj pat liovėsi juokęsis. Jis žengė žingsnį artyn, abu sergėtojai akylai jį stebėjo.

– O aš tau sakiau, kad nemeluotum. Čia atvykai ne šiaip sau, noriu žinoti priežastį.

– Rouz, gal gali ateiti?

Iš Belikovų namo atskriejo Viktorijos balsas. Atsigręžusi pamačiau ją stovinčią tarpduryje. Staiga panorau atsidurti kuo toliau nuo Eibo. Jo velniškam veide slypėjo grėsmė, nebenorėjau kalbėtis su juo nė minutės. Pašokau ant kojų baimindamasi, kad sergėtojai pastos man kelią. Jie stovėjo kaip įkasti, bet nenuleido nuo manęs akių. Eibo veide vėl pasirodė kreiva šypsenėlė.

– Atleisk, nebegaliu plepėti, – tariau.

– Nieko tokio, – maloningai nusileido jis. – Dar rasim laiko.

– Nemanau, – atkirtau, bet Eibas tik nusijuokė.

Greitai nubėgau į Belikovų namą – tik užtrenkusi duris pasijutau saugi.

– Jis man visai nepatinka.

– Eibas? – paklausė Viktorija. – Maniau, jis tavo draugas?

– Tikrai ne. Kas jis, koks nors gangsteris?

– Tikriausiai, – abejingai atsakė mergina. – Beje, čia esi tik jo dėka.

– Žinau, jis mus čia atvežė.

Viktorija papurtė galvą.

– Turiu omeny mūsų namus. Kliedėdama vis kartojai mūsų pavardę. Eibas nusprendė, kad mus pažįsti, todėl ir atvežė čia.

Išsigandau. Sapnavau Dimitrijų, todėl nieko keisto, kad kliedėdama kartojau jo pavardę. Bet tikrai nesitikėjau, kad Eibas mane čia atvežė dėl to – maniau, norėjo, kad apžiūrėtų daktarė Olena. Kiti Viktorijos žodžiai tiesiog pritrenkė.

– Sužinojęs, kad tavęs nepažįstam, ketino išsivežti, bet senelė neleido. Ji susapnavo, kad mus aplankysi.

– Ką?

Keistoji Ieva, kuri manęs nekenčia?

– Ieva mane susapnavo?

Viktorija linktelėjo.

– Ji turi dovaną. Ar tikrai nepažįsti Eibo? Jis pernelyg svarbus, kad rodytųsi čia be priežasties.

Nespėjus atsakyti prie mūsų priėjo Olena ir paėmė mane už rankos.

– Visur tavęs ieškom. Kur taip užtrukai? – Klausimas buvo skirtas Viktorijai.

– Eibas…

Olena papurtė galvą.

– Tiek to. Eime. Visi laukia.

– Ko laukia? – paklausiau tempiama į kiemą.