Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Rodos, tardymas baigtas, – pasakė ji. – Ar nepasiūlysi svečiams atsigerti?

Adrianas atsistojo ir nusižiovavo.

– Gerai, įžūli mergiote. Išvirsiu kavos.

– Su laipsniais? – Eiverė linktelėjo galva į barą.

– Juokauji? – nepatikėjo Kristianas. – Ar tavo kepenys dar veikia?

Eiverė priėjo prie baro ir išsirinko butelį. Ištiesė Lisai.

– Pasirašai?

Net Lisos maištingumas turėjo ribas. Ją tebekamavo pagirios.

– Ne.

– Bailiai, – suniekino Eiverė, paskui atsigręžė į Adrianą. – Pone Ivaškovai, kaiskit kavą. Brendį visada geriu su kava.

Netrukus palikau Lisą ir kietai užmigau. Deja, ilsėjausi neilgai, mane pažadino garsus beldimas.

Praplėšiau akis, galvą pervėrė klaikus skausmas – baisios vodkos sukeltos pagirios. Palyginti su maniškiu, Lisos negalavimas buvo vieni niekai. Užsimerkiau tikėdamasi, kad užmigus galvos skausmas praeis, bet vėl išgirdau beldimą. Dar blogiau – judėjo visa mano lova. Kažkas ją spardė.

Atsimerkusi susidūriau su tamsiomis, įžvalgiomis Ievos akimis. Jei Sidnė sutiko daug tokių dampyrų kaip Ieva, nieko keisto, kad laiko mus velnio išperomis. Piktai suspaudusi lūpas Ieva spyrė dar kartą.

– Gana! – riktelėjau. – Jau pabudau.

Ieva kažką sumurmėjo rusiškai, pro duris galvą kyštelėjo Pavelas.

– Senelė sako, kad pabusi tik tada, kai išlipsi iš lovos.

Nė neperspėjusi sadistė senė vėl įniko spardyti lovą. Atsisėdau, kambarys ėmė suktis ratu. Žinau, kad esu sakiusi tai anksčiau, bet šįkart kalbu rimtai: daugiau tikrai nebegersiu, nieko iš to gero. Mano iškankintam kūnui patalai atrodė viliojamai, bet dar po kelių Ievos spyrių iššokau iš lovos.

– Gerai jau, gerai. Atsikėliau. Dabar patenkinta? – Ievos išraiška nepasikeitė, bet ji bent jau liovėsi spardyti baldą. Atsigręžiau į Pavelą. – Ką visa tai reiškia?

– Senelė sako, kad turi ją palydėti.

– Kur?

– Ji sako, kad tau nebūtina žinoti.

Jau norėjau atrėžti, kad niekur nelydėsiu tos senos raganos, bet užteko vieno jos žvilgsnio ir aš persigalvojau. Baiminausi, kad įpykusi ji pavers mane rupūže.

– Gerai, – nusileidau. – Bet iš pradžių turiu nusiprausti po dušu ir persirengti.

Pavelas perdavė mano prašymą, bet Ieva tik papurtė galvą ir kažką pasakė.

– Nėra laiko, – išvertė Pavelas. – Reikia eiti.

– Gal bent jau dantis galiu išsivalyti?

Ieva maloningai leido, tačiau apie persirengimą, kaip supratau, negalėjo būti nė kalbos. Galų gale, koks skirtumas. Nuo menkiausio judesio svaigo galva, ėmusi persirenginėti tikriausiai būčiau nualpusi. Drabužiai buvo švarūs, tik susiglamžę, nes su jais užmigau.

Nusileidusi į apačią pamačiau tik Oleną, visi kiti dar miegojo. Moteris plovė lėkštes ir labai nustebo mane išvydusi. Tiesą sakant, ir pati dar negalėjau tuo patikėti.

– Ar ne per anksti atsikėlei? – paklausė Olena.

Pažvelgiau į virtuvinį laikrodį ir aiktelėjau. Miegojau vos keturias valandas.

– Gerasis Dieve, ar saulė bent patekėjo?

Keista, bet jau buvo šviesu. Olena pasisiūlė paruošti pusryčius, bet Ieva ir vėl įkišo savo trigrašį. Aš jaučiau ir šleikštulį, ir alkį, tad buvo sunku pasakyti, ar išėjo į naudą, kad likau be pusryčių.

– Tiek to, – nusileidau. – Eime, kur reikia, ir greičiau viską baikim.

Ieva nušlepsėjo į svetainę ir grįžo su didele kuprine, kurią padavė man. Gūžtelėjusi pečiais paėmiau ir persimečiau per petį. Ji buvo pilna, bet nesunki. Ieva pradingo dar kartą ir grįžo su antra kuprine. Persimečiau ją per tą patį petį. Antroji buvo sunkesnė, bet tiek panešti valiojau.

Tačiau kai senė trečiąkart pasirodė su milžiniška dėže, susierzinau.

– Kas čia? – paklausiau imdama dėžę. Atrodė, lyg prikrauta akmenų.

– Senelei reikia, kad padėtum kai ką nunešti, – paaiškino Pavelas.

– Aha, – atkirtau sukandusi dantis. – Tiek jau supratau užsikabinusi ant peties pirmuosius dvidešimt kilogramų.

Ant dėžės, kurią laikiau rankose, Ieva užkrovė dar vieną. Ši buvo nesunki, bet man jau buvo vis vien. Olena su užuojauta pažvelgė į mane, papurtė galvą ir tylėdama grįžo plauti indų, matyt, nusprendusi nesiginčyti su Ieva.

Ieva leidosi į kelią, aš klusniai sekiau iš paskos stengdamasi neišmesti nešulių. Pagirių kamuojamam kūnui našta buvo aiškiai per sunki, tačiau tikrai sugebėsiu nunešti juos ten, kur reikės. Pavelas ėjo šalia – matyt, jei prisireiktų vertėjo arba Ieva sumanytų pasunkinti mano naštą.

Atrodo, Sibire pavasaris ateina greičiau negu Montanoje. Dangus buvo giedras, ryto saulė greitai įšildė orą. Dvelkė vasara. Morojams tai būtų nepalankiausias metas leistis į kelią.

– Ar žinai, kur einam? – paklausiau Pavelo.

– Ne, – linksmai atsakė berniukas.

Kaip turėdama tiek metų Ieva žingsniavo stebėtinai sparčiai, man teko kone bėgti ristele, kad spėčiau paskui. Ji atsigręžė ir kažką suniurnėjo. Pavelas išvertė:

– Senelė stebisi, kad nesugebi eiti greičiau.

– O aš stebiuosi, kad niekas nepadeda nešti.

– Ji sako, kad jei esi tokia garsi strigojų žudikė, neturėtų būti sunku.

Pamačius miestą man palengvėjo. Deja, jį praėjom.

– Kur, po velniais, mes einam? – nebeištvėriau.

Neatsigręždama Ieva kažką burbtelėjo.

– Senelė sako, kad dėdė Dimka niekada nesiskųsdavo, – išvertė Pavelas.

Nors Pavelas buvo niekuo dėtas, tik nekaltas vertėjas, staiga užsinorėjau jam įspirti. Bet tik stipriau suėmiau nešulius ir daugiau nepratariau nė žodžio. Tam tikra prasme Ieva teisi. Aš strigojų žudikė, o Dimitrijus niekada nebūtų skundęsis – būtų kantriai vykdęs senutės užgaidas.

Stengiausi galvoti apie jį ir taip pasisemti stiprybės. Prisiminiau trobelėje praleistą vakarą, jo lūpas, svaiginantį odos kvapą. Girdėjau šnabždant, kad mane myli, kad aš graži, vienintelė… Kelionė su Ieva netapo smagesnė, bet buvo lengviau ją ištverti.

Maždaug po valandos priėjom nedidelį namelį – buvau kiaurai permirkusi prakaitu ir maniau, kad iš palengvėjimo susmuksiu ant žemės. Namas buvo paprastas: vienaukštis, medinis. Tik langai gražūs, stilizuotomis mėlynomis langinėmis, margintomis baltais raštais. Tokiomis ryškiomis spalvomis buvo nudažyti kai kurie pastatai Sankt Peterburge ir Maskvoje. Ieva pabeldė į duris. Kurį laiką buvo tylu ir aš išsigandau, kad su visa našta teks grįžti atgal.

Galiausiai duris atidarė morojė. Kokių trisdešimties metų, labai graži, ryškiais skruostikauliais ir šviesiais plaukais. Išvydusi Ievą iš nustebimo šūktelėjo, paskui šypsodamasi pasisveikino rusiškai. Žvilgtelėjusi į mudu su Pavelu pakvietė užeiti.

Sužinojusi, kad aš amerikietė, morojė iškart ėmė kalbėti angliškai. Vietos gyventojų kalbų mokėjimas stebino, Valstijose tokių nedaug. Nešulius ji paprašė sudėti ant stalo, su džiaugsmu taip ir padariau.

– Mano vardas Oksana, – pasakė morojė spausdama man ranką. – Mano vyras Markas sode, netrukus turėtų grįžti.

– Rouz, – prisistačiau.

Mums pasiūlė atsisėsti. Mano kėdė buvo medinė, tiesia atkalte, bet tą akimirką atrodė kaip pūkų patalai. Palaimingai atsidusau ir nusibraukiau nuo kaktos prakaitą. Oksana pradėjo pakuoti mano atneštus daiktus.

Kuprinėse buvo sudėtas nuo šermenų likęs maistas. Viršutinėje dėžėje – lėkštės ir puodai. Pavelas paaiškino, kad kadaise Oksana buvo juos paskolinusi. Kai moteris atidarė apatinę dėžę, vos nenugriuvau. Ji buvo prikrauta akmenų.

– Kas čia per pokštai? – riktelėjau.