Райчел Мид - Kraujo pažadas

Kitame kambario gale sėdinti Ieva atrodė labai patenkinta savimi.

Oksana susižavėjo atneštais daiktais.

– Markas labai apsidžiaugs. – Ji man nusišypsojo. – Tu labai miela, kad tempei juos tokį kelią.

– Džiaugiuosi galėdama pasitarnauti, – iškošiau pro dantis.

Atsivėrė galinės durys, pro jas įėjo vyriškis – greičiausiai Markas. Jis buvo aukštas ir kresnas, žilstelėję plaukai rodė, kad yra daug vyresnis už Oksaną. Virtuvėje nusiplovęs rankas prisidėjo prie mūsų. Atidžiau įsižiūrėjusi į jo veidą nustebau dar labiau. Akimirką net dingtelėjo, kad čia ne Markas. Bet Oksana jį pristatė kaip tik tuo vardu, ir staiga supratau – morojės ir dampyro pora. Morojai vyrai dažnai susidėdavo su dampyrėmis, bet tokia santuoka buvo tikras skandalas.

Pasistengiau nuslėpti nuostabą ir elgtis kuo mandagiau. Jiedu manim labai susidomėjo. Daugiausia kalbėjo Oksana, Markas tik smalsiai apžiūrinėjo. Mano plaukai buvo palaidi, taigi nebuvo matyti, kad neturiu Pažado ženklo. Gal jam tiesiog įdomu, kaip amerikietė paauglė atsidūrė kitame pasaulio krašte? O gal palaikė mane dar viena kraujo kekše?

Išgėrusi trečią stiklinę vandens pasijutau geriau. Oksana pasakė, kad metas pusryčiauti, ir staiga pajutau alkį. Pusryčius jie ruošė kartu, atsisakė mūsų pagalbos.

Gražu buvo pažiūrėti. Dar neteko matyti, kad kas taip darniai dirbtų drauge. Vienas kitam netrukdė ir neturėjo nieko aiškinti – tiesiog žinojo, ką daryti toliau. Nors gyveno užkampyje, virtuvė buvo moderniai įrengta. Oksana į mikrobangę įdėjo patiekalą iš bulvių. Atgręžęs jai nugarą Markas kažko ieškojo šaldytuve, bet vos išgirdęs nustatomą laikmatį pasakė:

– Taip ilgai tikrai nereikia.

Nustebusi sumirksėjau, mano žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie kito. Jis nė nematė, kokį laiką Oksana nustatė. Staiga susiprotėjau.

– Judu sieja ryšys! – sušukau.

Abu atrodė nustebę.

– Taip. Argi Ieva tau nepasakė? – paklausė Oksana.

Pažvelgiau į Ievą – veide ta pati erzinanti pasitenkinimo savim išraiška.

– Ne. Šįryt Ieva buvo gan nekalbi.

– Čia visi tą žino, – tarė Oksana vėl imdamasi ruošos.

– Vadinasi… jūs valdote dvasios elementą.

Ji sustingo. Abu su Marku išsigandę susižvelgė.

– O tai žino tik keletas.

– Visi mano, kad neturit savo elemento, tiesa?

– Iš kur žinai?

Žinau, nes toks pat ryšys sieja mudvi su Lisa. Ryšys minimas net morojų folklore, bet jo atsiradimą gaubia paslaptis. Manoma, kad taip tiesiog „nutinka“. Kaip ir Oksana, Lisa buvo laikoma moroje be specializacijos, neturinčia savo elemento. Vėliau supratom, kad ryšys atsiranda tik tarp dvasios elemento valdytojo ir to, kuriam jis išgelbėjo gyvybę.

Iš Oksanos balso pajutau – ji ne itin nustebo, kad visa tai žinau. Nenumaniau, iš kur ji apie mane žinojo, ir buvau pernelyg apstulbusi, kad paklausčiau. Mudvi su Lisa dar niekada nebuvom sutikę kitų, kuriuos sietų ryšys. Vieninteliai mums žinomi buvo Šv. Vladimiras ir Ana. Tačiau jie gyveno prieš kelis šimtmečius, legendomis virtusiuose pasakojimuose buvo sunku atskirti tiesą nuo pramanų. Apie dvasios elementą mums galėjo papasakoti nebent mokytoja Karp (buvusi Akademijos mokytoja, kuri išprotėjo) arba Adrianas. Iki šiol jis buvo didžiausias atradimas – sveiko proto dvasios elemento valdytojas. Nors kaži ar galima apibūdinti Adrianą kaip tikrai sveiko proto…

Kol buvo ruošiami pusryčiai, apie dvasios elementą niekas nebeužsiminė. Pokalbiui vadovavo Oksana: čia rusiškai, čia angliškai šnekėjo apie nereikšmingus dalykus. Valgydama įdėmiai apžiūrinėjau juodu su Marku – ieškojau pakrikusios psichikos požymių. Nieko. Atrodė visiškai normalūs ir paprasti. Jei nebūčiau žinojusi apie ryšį, nė už ką nebūčiau atspėjusi. Oksana neatrodė nei prislėgta, nei pamišusi. Markas, regis, neperėmė pykčio protrūkių, kurie kartais užvaldydavo mane.

Išalkusi kibau į valgį, praėjo ir galvos skausmas. Tiesa, vieną mirksnį pasijutau keistai: galvoje sudilgčiojo, iš pradžių užliejo karščio, paskui šalčio banga. Bet viskas greitai praėjo ir aš nusprendžiau, kad mano pagirios baigėsi.

Pavalgiusi pasisiūliau suplauti indus, bet Oksana papurtė galvą.

– Nereikia. Verčiau eik su Marku.

– Ką? – nesupratau.

Markas servetėle nusišluostė lūpas ir atsistojo.

– Eime į sodą.

Sekdama paskui jį atsigręžiau į Ievą. Tikėjausi sulaukti priekaištų dėl neplautų lėkščių, bet nepastebėjau nei savim patenkinto, nei smerkiamo žvilgsnio. Senutė žiūrėjo į mane… supratingai. Netgi su viltimi. Per nugarą perbėgo šiurpas ir aš prisiminiau Viktorijos žodžius: Ieva susapnavo mano atvykimą.

Sodas, į kurį mane atsivedė Markas, buvo didesnis, nei maniau. Apjuostas tvora, prisodintas medžių. Jie jau buvo sužaliavę – lapai saugojo nuo kaitrios pavasario saulės. Dauguma krūmų ir gėlių taip pat žydėjo, stiebėsi jauni ūgliai. Gražu. Svarsčiau, ar ir Oksana bus pridėjusi čia ranką – Lisa galėjo pražydinti augalus vien valios pastangomis. Markas parodė akmeninį suolelį. Susėdom ir tylėjom.

– Na? – paklausė jis. – Tai ką norėtum sužinoti?

– Nieko sau. O jūs negaištat laiko tuščioms kalboms.

– Nematau prasmės. Tikriausiai turi daug klausimų, pasistengsiu į juos atsakyti.

– Kaip supratot? – paklausiau. – Kad ir aš šešėlio pabučiuota. Juk supratot, tiesa?

Markas linktelėjo.

– Ieva mums pasakė.

Čia tai tikrai staigmena.

– Ieva?

– Ji jaučia tai, ko nejaučia kiti. Tik ne visada supranta, ką tai reiškia. Pamačius tave ją apėmė keistas jausmas, toks apimdavo tik šalia manęs, todėl tave čia ir atsivedė.

– Galėjo ir šiaip atsivesti, ar buvo būtina tempti pusę virtuvės?

Markas nusijuokė.

– Neįsižeisk. Ji norėjo tave patikrinti – ar esi verta jos anūko.

– Kokia prasmė? Jis miręs… – žodžiai įstrigo gerklėje.

– Taip, bet Ievai tai svarbu. Beje, ji nusprendė, kad esi verta.

– Labai jau keistai parodo pripažinimą. Dėkui nors už tai, kad atvedė susipažinti su jumis.

Jis dar kartą nusijuokė.

– Oksana vis tiek būtų perkandusi tave vos pamačiusi. Šešėlio pabučiuotųjų kitokia aura.

– Vadinasi, ir ji mato auras, – sumurmėjau. – Ką dar sugeba Oksana? Tikriausiai turi gydomųjų galių, kitaip nebūtumėt šešėlio pabučiuotas. Ar ji gali panaudoti superįtaigą? Lankytis sapnuose?

Klausimas jį nustebino.

– Taip, jos įtaiga išties stipri, bet… ką turi omeny, sakydama „lankytis sapnuose“?

– Na… patekti į kieno nors mintis – bet kurio žmogaus, ne tik jūsų – kai tas asmuo miega, ir su juo šnekėtis. Mano draugas tą gali.

Iš Marko veido supratau, kad jam tai naujiena.

– Tavo draugas? Tas, su kuriuo tave sieja ryšys?

– Ne, kitas dvasios elemento valdytojas.

– Kitas? Kiek iš viso jų pažįsti?

– Tris. Dabar, su Oksana, jau keturis.

Markas nusisuko ir užsigalvojęs žiūrėjo į rausvų gėlių krūmelį.

– Tiek daug… tiesiog neįtikėtina. Aš buvau sutikęs tik vieną dvasios elemento valdytoją. Tai nutiko prieš daugelį metų. Jį su sergėtoju irgi siejo ryšys. Sergėtojas žuvo, o morojus palūžo. Bet jis padėjo mums su Oksana perprasti mūsų galias.

Pati daug kartų rizikavau gyvybe ir nuolatos nerimavau dėl Lisos, bet niekada nesusimąsčiau, kas nutiktų netekus to, su kuriuo tave sieja ryšys. Tikriausiai sieloje atsivertų baisi tuštuma?

– Jis taip pat neminėjo lankymosi sapnuose, – toliau kalbėjo Markas. Vyras šyptelėjo, apie žydras akis susimetė juoko raukšlelės. – Maniau, galėsiu tau daug ką papasakoti, o išėjo atvirkščiai.