Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Ateinu, ateinu. – Jam dingus, papurčiau galvą. – Neverta ginčytis. – Pasukau prie namo, tada kai ką prisiminiau ir atsigręžiau į Marką. – Sakėt, kad kovoti vienai nėra gerai… Bet jūs irgi ne sergėtojas.

Jis kreivai, liūdnai šyptelėjo.

– Kadaise buvau. Oksana išgelbėjo man gyvybę. Tarp mūsų atsirado ryšys, o galiausiai gimė ir meilė. Nebegalėjau be jos gyventi, o kaip sergėtoją mane būtų išsiuntę kitur. Teko pasirinkti.

– Ar buvo sunku palikti sergėtojus?

– Nepaprastai. Mūsų amžiaus skirtumas dar labiau viską apsunkino.

Per nugarą perbėgo šiurpas. Marko ir Oksanos gyvenimas labai panašus į manąjį. Jie kovojo su dvasios elemento šalutiniu poveikiu kaip mudvi su Lisa ir susidūrė su tokiu pačiu pasmerkimu, su kokiu būtume susidūrę mudu su Dimitrijumi.

Markas kalbėjo toliau:

– Kartais reikia klausyti širdies. Pasitraukiau iš sergėtojų gretų, bet nepersekioju strigojų. Esu senstelėjęs vyras, gyvenu su mylima moterimi ir prižiūriu sodą. O tai visai kas kita – nepamiršk.

Grįžtant į Belikovų namus mintis vijo mintį. Eiti be naštos buvo lengviau ir aš galėjau apmąstyti Marko žodžius. Jaučiausi taip, lyg per valandos pokalbį būčiau gavusi viso gyvenimo pamoką.

Olena buvo namie – tvarkėsi ir ruošė valgį. Aš pati tikrai nenorėčiau kiauras dienas kiurksoti namuose, bet smagu žinoti, jog kas nors visada tavęs laukia, yra pasiruošęs pasirūpinti ir išklausyti. Suprantu, kad tai savanaudiška – mano mamos pareigos nepaprastai svarbios, negaliu jos smerkti. Bet buvo gera, kad Olena elgiasi su manim kaip su dukra, nors beveik nepažinojo.

– Nori valgyti? – tuoj pat paklausė. Turbūt didžiausia Olenos baimė – kad svečias jos namuose pasijus alkanas. Amžinas Sidnės nevalgumas Olenai buvo tikras galvos skausmas.

Nesulaikiau šypsenos.

– Ne, pavalgėme pas Marką ir Oksaną.

– Ak, štai kur jūs buvot. Jie geri žmonės.

– Kur visi kiti? – paklausiau. Namuose buvo keistai tylu.

– Sonia su Karolina darbe. Viktorija išėjo pas draugę, bet labai apsidžiaugs, kad grįžai.

– O Sidnė?

– Jau išvyko. Sakė, grįžta į Sankt Peterburgą.

– Ką? – šūktelėjau. – Išvyko? Taip paprastai? – Sidnei toks elgesys būdingas, bet šįkart jis apstulbino net mane.

– Alchemikai nuolatos keliauja. – Olena padavė popieriaus lapelį. – Ji prašė perduoti tau.

Paėmiau lapelį ir nieko nelaukdama išlanksčiau. Sidnės rašysena buvo aiški ir tvarkinga. Manęs tai nė kiek nestebino.

Rouz,

atleisk, kad išvykstu neatsisveikinus, bet kai alchemikai paliepia… aš klausau. Pakeleivingomis mašinomis važiuosiu iki miestelio, kuriame nakvojome, kad galėčiau pasiimti Raudonąjį uraganą, tada trauksiu į Sankt Peterburgą. Dabar, kai esi Bajoje, mano palyda, kaip supratau, nebereikalinga.

Norėčiau daugiau papasakoti apie Eibą ir ko jam iš tavęs reikia, bet nėra ką pasakoti. Jis labai paslaptingas tipas. Kaip jau minėjau, Eibo veikla dažniausiai nelegali – tas pat pasakytina ir apie žmones, ir apie morojus. Su žmonėmis jis bendrauja tik tada, kai tai liečia jo verslą – arba ypatingais atvejais. Manau, tavasis kaip tik toks. Net jei nelinki blogo, tavo atžvilgiu vis tiek turi kažkokių ketinimų. Gal nori, kad taptum jo sergėtoja – juk esi nesuvaldoma. Gal per tave tikisi paveikti kitus. Gal vykdo užsakymą. Gal yra skolingas. Žaltys gali būti ir pavojingas priešas, ir geras draugas – nelygu, ko siekia.

Niekada nemaniau, kad pasakysiu tai dampyrui: būk atsargi. Nežinau, ką ketini veikti toliau, bet nujaučiu, kad gali patekti į bėdą. Jei galėsiu padėti, skambink, o jei grįši į didmiesčius medžioti strigojų, malonėk nepalikti jų kūnų!

Su geriausiais linkėjimais,

Sidnė

P. S. Raudonuoju uraganu pavadinau savo mašinytę.

P. P. S. Tu man patinki, bet vis tiek esi piktasis nakties padaras.

Apačioje buvo mobiliojo numeris ir aš nesusilaikiau nenusišypsojusi. Į Bają mus atvežė Eibas, todėl Sidnei automobilį teko palikti. Ją tai žeidė ne mažiau nei strigojus kuolelis. Tikiuosi, automobilį jai leis pasilaikyti. Nepaisydama perspėjimų dėl Eibo šypsodamasi palingavau galva. Raudonasis uraganas…

Bet einant į savo kambarį šypsena ėmė blėsti. Kad ir kokia atžagari buvo Sidnė, man jos trūks. Ji nebuvo draugė – o gal buvo? – bet per tas kelias dienas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Jai išvykus pradingo ir tas menkutis pastovumas, kuris teikė stiprybės. Nežinojau, ką daryti toliau. Atvykau suteikti ramybę Dimitrijui, o sukėliau skausmą jo šeimai. Be to, jei dampyrai nemeluoja, Bajoje nėra strigojų. Niekaip neįsivaizdavau Dimitrijaus, pakelėse tykančio aukų. Net tapęs strigojum – kaip vis dar stipriai žeidžia tas žodis! – Dimitrijus turi turėti tikslą. Jei negrįžo į gimtąjį miestelį, vadinasi, turi svarbesnį tikslą. Sidnės užuomina laiškelyje patvirtino tai, ką jau buvau girdėjusi – strigojai gyvena didmiesčiuose. Bet kur man jo ieškoti? Kur išvyko Dimitrijus?

Apėmė neviltis. Negana to, ramybės nedavė Marko žodžiai. Negi tikrai ryžausi beprotybei? Negi lendu mirčiai į nasrus, o mano tikslas… neturi prasmės? Ar esu pasmerkta klajoti iki gyvenimo galo?

Sėdint ant lovos nuotaika visai subjuro. Supratau, kad reikia nukreipti mintis kitur. Buvau pernelyg imli neigiamoms emocijoms, o Lisa ir toliau naudojo dvasios elementą, todėl tamsa nesitraukė. Tikėdamasi, kad mintys praskaidrės, užsimoviau Marko duotą žiedą. Nieko nepajutau, tad nusprendžiau ieškoti ramybės ten, kur ją visada rasdavau: Lisos mintyse.

Ji buvo su Adrianu, jiedu vėl mokėsi valdyti dvasios elementą. Sėkmingai įveikęs pirmines kliūtis, Adrianas darė pažangą. Lisa suirzo, kad jam sekasi geriau.

– Nebeturiu nieko, ką galėtum išgydyti, – pasiskundė ji rikiuodama ant stalo vazonėlius su gėlėmis. – Baiminuosi, kad teks pradėti kapoti kam nors rankas.

Adrianas nusišypsojo.

– Aš taip erzindavau Rouz – kad nustebinsiu ją ataugindamas ranką arba koją.

– Neabejoju, kad ji neieškodavo žodžio kišenėje.

– Taip. – Prisiminimai nušvietė jo veidą. Būdavo smalsu pasiklausyti, ką kalba apie mane, bet kartu jausdavausi kalta matydama, kaip juos skaudina mano vardas.

Lisa suaimanavo ir išsitiesė ant kilimo. Jie dirbo bendrabučio poilsio kambaryje, artėjo komendanto valanda.

– Adrianai, noriu su ja pasišnekėti.

– Negali. – Jis buvo neįprastai rimtas. – Žinau, kad ji vis dar tave aplanko – deja, tuo jūsų bendravimas ir baigiasi. Galbūt tai nėra taip jau blogai. Negali jai pasakyti, kaip jautiesi.

– Taip, bet mielai pasiklausyčiau, kaip ji atsikalbinėja tau sapnuose.

Adrianas vėl nusišypsojo.

– Patikėk, ji tik tą ir tedaro.

Lisa atsisėdo.

– Dabar.

– Kas dabar?

– Aplankyk Rouz sapne. Apie tai tik pasakoji, dar niekada nemačiau tavęs tą darant. Noriu pasižiūrėti.

Praradęs žadą Adrianas spoksojo į Lisą.

– Žinai, tai jau šiek tiek kvepia vujarizmu.

– Adrianai! Aš noriu išmokti, o visa kita mes jau išbandėm. Kartais jaučiu iš tavęs sklindančią magiją. Būk geras.

Jis jau norėjo prieštarauti, bet žvilgtelėjęs į ją apsigalvojo. Lisa kalbėjo griežtai ir įsakmiai – jai tai nebūdinga.

– Gerai. Pamėginsiu.

Lisos akimis stebėti, kaip Adrianas mėgina patekti į mano mintis, buvo labai keista. Nežinojau, ko tikėtis. Kartais svarstydavau, ar Adrianas turi miegoti, o gal bent jau užsimerkti. Matyt, ne. Jis žvelgė tolyn, žvilgsnis tapo tuščias, mintys nuskaidrėjo. Lisos akimis mačiau, kaip pasikeitė jo aura – spinduliuoja magija. Lisa stengėsi perprasti kiekvieną giją. Ir staiga, be jokio įspėjimo, magija dingo. Adrianas sumirksėjo ir papurtė galvą.