Райчел Мид - Kraujo pažadas

Tačiau kelios gatvėje matytos kraujo kekšės visiškai atitiko stereotipus. Jų drabužiai ir makiažas rėkte rėkė apie pigų seksą. Mėlynės ant kaklo rodė, kad jos leidžia savo partneriams gerti kraują, o dampyrams tai kėlė pasišlykštėjimą. Tik žmonės duoda kraujo morojams, dampyrai – ne. Leisti gerti kraują per seksą – didžiausias nuopuolis.

– Ir mama norėtų, kad pasiliktum. Susirastum darbą. Taptum mūsų šeimos nare.

– Negaliu užimti Dimitrijaus vietos, Viktorija, – tyliai pasakiau.

Ji švelniai spustelėjo man ranką.

– Suprantu. Niekas to ir nesitiki. Bet tu mums patinki, Rouz – tokia, kokia esi. Mums su tavim gera – matyt, ne veltui Dimka pasirinko tave. Esi savo vietoje.

Mėginau įsivaizduoti gyvenimą, kurį piešė Viktorija. Jis atrodė toks… paprastas. Jaukus. Jokių rūpesčių. Tik mylinti šeima, vakariniai pašnekesiai ir pokštai. Turėčiau asmeninį gyvenimą, nereikėtų nuo ryto iki vakaro saugoti morojaus. Turėčiau seserų. Jokių dvikovų – nebent reikėtų ką nors apginti. Išmesčiau iš galvos tą beprotišką sumanymą nužudyti Dimitrijų. Šiaip ar taip, jis mane pribaigtų – jei ne fiziškai, tai dvasiškai. Protingiausia būtų susitaikyti su jo mirtimi ir jį pamiršti. Tačiau… Kodėl tada negrįžus į Montaną? Pas Lisą, į Akademiją?

– Nežinau, – galiausiai prisipažinau Viktorijai. – Dar nežinau, ką darysiu.

Buvo jau po vakarienės, ji neramiai dirstelėjo į laikrodį.

– Nesinori tavęs palikti, nebeilgai čia būsi, bet… turiu su kai kuo susitikti…

– Su Nikolajum? – paerzinau.

Viktorija papurtė galvą ir man teko slėpti nusivylimą. Nikolajų mačiau dar kelis kartus ir kuo toliau, tuo labiau jis man patiko. Gaila, kad Viktorija jam abejinga. Gal yra kitas vaikinas?

– Nagi, pasakok, – nusišypsojau. – Kas jis?

Viktorijos veidas, kaip ir Dimitrijaus, buvo neįskaitomas.

– Draugas, – atsakė išsisukinėdama, bet akys šypsojosi.

– Iš mokyklos?

– Ne, – atsiduso ji. – Tai ir blogiausia. Aš jo taip ilgėsiuos.

Mano šypsena užgeso.

– Suprantu.

– Oi, – susigėdo Viktorija. – Kokia aš kvaiša. Mano rūpesčiai – vieni niekai, palyginti su taviškiais. Kurį laiką jo nematysiu, bet galiausiai vis tiek susitiksim. O Dimitrijus miręs. Daugiau jo nebepamatysi.

O gal ir pamatysiu. Tik šito jai nepasakiau.

– Taip, – pritariau liūdnai.

Mano nuostabai, ji mane apkabino.

– Žinau, ką reiškia mylėti, bet nežinau, ką reiškia netekti mylimojo. Nenumanau, kaip tave paguosti. Tik žinok, kad mes tave palaikom. Mes visos. Žinoma, nepakeisi Dimitrijaus, bet mums esi kaip sesuo.

Tai, kad mane pavadino seserimi, apstulbino ir sušildė sielą. Paskui Viktorija pradėjo ruoštis pasimatymui. Skubiai persirengė, pasidažė – tikrai ne susitikimui su tiesiog draugu – ir išskubėjo. Iš esmės džiaugiausi, nenorėjau, kad pamatytų mano akyse ašaras, kurios susitvenkė dėl jos žodžių. Neturėjau nei brolių, nei seserų. Lisa buvo geriausia draugė, turbūt ją galėjau pavadinti seserimi – tiesą sakant, tokia ją ir laikiau. Bet Lisą praradau. Todėl Viktorijos žodžiai mane labai sujaudino. Supratau, kad turiu draugų ir nesu vieniša.

Nusileidau į virtuvę paieškoti užkąsti. Netrukus pasirodė Olena.

– Ar Viktorija kur išėjo?

– Taip, pas draugę, – nieku gyvu neišduosiu Viktorijos.

Olena atsiduso.

– Norėjau paprašyti, kad nueitų į miestą.

– Aš galiu, – nudžiugusi pasisiūliau. – Tik norėčiau užkąsti.

Olena nusišypsojo ir paglostė man skruostą.

– Tu tokia geraširdė, Rouz. Dabar suprantu, kodėl Dimka tave mylėjo.

Net nuostabu – čia mano santykius su Dimitrijumi visi laikė savaime suprantamu dalyku. Niekam neužkliuvo nei mūsų amžiaus skirtumas, nei mokytojo ir mokinės santykiai. Kaip buvau sakiusi Sidnei, jaučiausi tarsi našlė. Galvoje tebeskambėjo Viktorijos kreipinys. Olena žiūrėjo į mane kaip į dukrą ir man dingtelėjo, kad išduodu mamą. Ji už draugystę su Dimitrijumi tikriausiai būtų išbarusi. Pavadinusi nederama ar pasakiusi, kad aš per jauna. O gal ir ne? Gal per griežtai apie ją galvoju?

Žiūrėdama į atdarą spintelę Olena papurtė galvą.

– Pirmiausia reikia tave gerai pamaitinti.

– Tik ką nors užkąsti, – paprieštaravau.

Olena paraikė rytą keptos juodos duonos, padėjo sviesto. Žinojo, kad mėgstu storai užteptas riekes. Karolina erzindavo, kad amerikiečiai numirtų sužinoję, ko yra toje duonoje, todėl per daug neklausinėjau. Duona buvo saldi ir drauge surstelėjusi, aš ją tiesiog dievinau.

Olena atsisėdo priešais ir žiūrėjo, kaip valgau.

– Vaikystėje tai buvo mėgstamiausias jo patiekalas.

– Dimitrijaus?

Ji linktelėjo.

– Grįžęs atostogų pirmiausia paprašydavo duonos. Jos sukirsdavo tikrai nemažai, turėdavau jam kepti atskirą kepaliuką. Mergaitės tiek nevalgo.

– Vaikinai visada valgo daugiau. – Reikia pripažinti, kad apetitu nenusileidžiu daugumai vyrų. – O jis buvo aukštesnis ir tvirtesnis už kitus.

– Tiesa, – susimąstė Olena. – Bet paskui priverčiau keptis duoną patį. Pasakiau, jei jau ketina suvalgyti visą mano maistą, tegu pamato, kiek darbo reikia jį pagaminti.

Nusijuokiau.

– Neįsivaizduoju Dimitrijaus, kepančio duoną.

Ir iškart suvokiau, kad tai netiesa. Paminėjus Dimitrijų pirmiausia prisimindavau jo kovinius įgūdžius. Tačiau su jais derėjo švelnumas ir supratingumas, dėl to jis buvo toks nuostabus. Tos pačios rankos, kurios negailestingai smeigdavo kuolelius, švelniai nubraukdavo man nuo veido plaukus. Akys, kurios visada pastebėdavo slypintį pavojų, į mane žvelgdavo su nuostaba ir meile, lyg būčiau gražiausia, nuostabiausia mergina pasaulyje.

Atsidusau, krūtinę nuvėrė gerai pažįstamas skausmas. Ar ne kvaila susijaudinti dėl kepalėlio duonos? Bet nieko negaliu padaryti. Mane jaudindavo visi su Dimitrijum susiję dalykai.

Olena žvelgė su meile ir užuojauta.

– Suprantu, – pasakė ji tarsi atspėjusi mano mintis. – Gerai žinau, kaip jautiesi.

– Ar kada nors palengvės? – paklausiau.

Kitaip nei Sidnė, Olena žinojo atsakymą.

– Taip. Bet tu niekada nebūsi tokia pati.

Ne ypač paguodė. Baigus valgyti Olena padavė pirkinių sąrašą ir aš išėjau į miestą džiaugdamasi, kad galiu nuveikti ką nors naudingo. Negalėjau sėdėti rankų sudėjusi.

Parduotuvėje susitikau Marką. Kažkodėl nusprendžiau, kad jiedu su Oksana mieste lankosi retai. Būčiau visai nenustebusi, jei produktus būtų auginęsi savo ūkyje. Markas šiltai nusišypsojo.

– Svarsčiau, ar tu vis dar čia.

– Taip, – abiem rankom suėmiau pirkinių krepšį. – Olena paprašė kai ką nupirkti.

– Džiaugiuosi, kad tu čia, – pasakė jis. – Atrodai… kur kas ramesnė.

– Matyt, jūsų žiedas padeda. Bent jau atrasti ramybę. Tačiau dar neapsisprendžiau.

Jis susiraukė ir paėmė pakelį pieno į kitą ranką.

– Dėl ko neapsisprendei?

– Ką daryti toliau. Kur keliauti.

– Kodėl nepasilieki čia?

Keista, to paties klausė ir Viktorija. Bet mano atsakymas buvo toks pat.

– Nežinau, ką veikčiau pasilikusi.

– Susirask darbą. Gyvenk su Belikovomis. Jos tave myli. Tapai jų šeimos nare.

Mane vėl užliejo maloni šiluma, mėginau įsivaizduoti save gyvenančią su jomis, dirbančią parduotuvėje ar kavinėje.

– Nežinau, – pakartojau kaip sugedusi plokštelė. – Nežinau, ar to noriu.

– Vis geriau nei strigojų medžioklė, – perspėjo Markas. – Geriau, nei klajoti be tikslo ir lįsti pavojams į nasrus. Šito tau tikrai nereikia.