Райчел Мид - Kraujo pažadas

Bet juk į Sibirą atvykau turėdama tikslą. Vidinis balsas mane išbarė. Dimitrijus, Rouz. Ar jau pamiršai Dimitrijų? Ar pamiršai, kad atvykai išlaisvinti jo sielos? Juk jis pats to prašė. Bet ar tikrai jis to norėjo? Gal būtų troškęs mane apsaugoti? To nežinojau, o be Meisono pagalbos ir nesužinosiu. Pagalvojusi apie Meisoną prisiminiau pamirštą dalyką.

– Sode kalbėjomės apie Lisos ir Oksanos galias. O ką galit jūs?

Markas prisimerkė.

– Ką turi omeny?

– Ar kada nors esate matęs… vaiduoklius?

Markas trumpai patylėjo, paskui atsiduso.

– Tikėjausi, kad tau taip nenutiks.

Net nustebau, kaip palengvėjo sužinojus, kad ne vienintelė matau vaiduoklius. Mirusi ir pabuvusi aname pasaulyje tapau dvasių taikiniu, bet gebėjimas jas matyti vis tiek nepaprastai slėgė.

– Ar matote juos ir nenorėdamas? – paklausiau.

– Iš pradžių mačiau. Paskui išmokau suvaldyti.

– Aš irgi. – Staiga prisiminiau paskutinę dvikovą su strigojais. – Nors ne, ne visai.

Pritildžiusi balsą papasakojau, kas nutiko prieš atvykstant į Bają. Dar niekam nebuvau to pasakojusi.

– Daugiau niekada taip nedaryk, – griežtai perspėjo Markas.

– Bet aš nenorėjau! Tai nutiko savaime.

– Tu išsigandai. Tau reikėjo pagalbos, todėl nesąmoningai iškvietei dvasias. Nedaryk to. Tai kenkia, be to, labai lengva prarasti sveiką protą.

– Aš nė nežinau, kaip tai padariau.

– Kaip jau sakiau – praradai savitvardą. Nesileisk užvaldoma baimės.

Pro mus praėjo pagyvenusi moteris, galvą apsigobusi skara, su daržovių krepšiu rankoje. Palaukiau, kol ji nutols, ir tik tada paklausiau Marko:

– Kodėl vaiduokliai mane gynė?

– Todėl, kad mirusieji nemėgsta strigojų. Strigojai – pabaisos, nei gyvi, nei mirę – jie egzistuoja tarpinėje dimensijoje. Vaiduokliai jaučia blogį kaip ir mes.

– Jie galėtų būti galingas ginklas.

Atviras ir draugiškas Marko veidas apsiniaukė.

– Tai pavojinga. Tokie kaip mes gyvena balansuodami ties pamišimo riba. Atviras mirusiųjų kvietimas stumia prarajos link. – Markas pažvelgė į laikrodį ir atsiduso. – Man jau metas, bet kalbėjau rimtai, Rouz. Lik čia. Neieškok bėdų. Kaukis su strigojais, jei jie užpuls, bet neieškok jų pati. Ir palik ramybėje vaiduoklius.

Parduotuvėje išgirdau gana daug patarimų, nors nebuvau tikra, ar jų klausysiu. Bet vis tiek padėkojau ir perdaviau linkėjimų Oksanai. Žingsniuodama namo pasukau už kampo ir atsitrenkiau į Eibą.

Jis vilkėjo savo brangųjį paltą, ryšėjo geltoną šaliką, derantį prie auksinių papuošalų. Šalia stoviniavo sergėtojai. Eibas atsirėmė į sieną.

– Tai štai ko atvykai į Rusiją. Vaikštinėti apsipirkti kaip kokia valstietė.

– Aišku, ne, – atkirtau.

– Tai apžiūrinėji miestą?

– Ne, tiesiog pasisiūliau padėti. Ir liaukis mane kamantinėjęs. Nesi toks gudrus, kokiu apsimeti.

– Netiesa, – paprieštaravo Eibas.

– Aš jau sakiau. Atvykau pranešti Belikovoms liūdnų naujienų. Gali taip ir perduoti tam, kam dirbi.

– O aš sakiau, kad nemeluotum, – priminė jis. Balse vėl suskambo keistos grėsmės ir humoro gaidelės. – Nė nenumanai, koks esu su tavim kantrus. Iš kitų jau patį pirmą vakarą būčiau išgavęs tai, ko man reikia.

– Kaip man pasisekė, – pasityčiojau. – Ir kas dabar? Nutempsi į skersgatvį ir spardysi, kol pasakysiu, ką čia veikiu? Beje, gangsteriški metodai man jau pradeda nusibosti.

– O aš imu netekti kantrybės. – Pastebėjau, kad jis sudėtas tvirčiau negu dauguma morojų. Morojai paprastai vengdavo kovų, tačiau būčiau nenustebusi paaiškėjus, kad Eibas mojuoja kumščiais taip pat dažnai kaip ir jo sergėtojai. – Beje, man nebeįdomu, ką čia veiki. Tik noriu, kad išvyktum. Ir kuo greičiau.

– Negrasink man, seni. Išvyksiu, kada panorėsiu, velniai griebtų. – Juokinga, nes Markui ką tik aiškinau neįsivaizduojanti, ką veikti Bajoje. Tačiau spaudžiamai Eibo kilo noras prieštarauti. – Nežinau, ko sieki, bet aš tavęs nebijau. – Tiesą sakant, šiek tiek sumelavau.

– O turėtum, – atsakė Eibas maloniu balsu. – Galiu būti arba labai geras draugas, arba labai blogas priešas. Bet jei išvyksi, išvyksi ne tuščiom. Galim susitarti.

Tariant šiuos žodžius jo akys sužibo. Prisiminiau, ką sakė Sidnė, ir mane apėmė nuojauta, kad Eibo gyvenimo tikslas – derybos ir naudingi sandėriai.

– Ne, – atkirtau. – Išvyksiu, kai norėsiu. Ir nei tu, nei tas, kam dirbi, nieko nepadarysit.

Tikėdamasi, kad pasirodžiau narsi, pasisukau eiti. Eibas sugriebė mane už peties ir atgręžė. Vos neišmečiau pirkinių. Užsimojau, bet tuoj pat prišoko sergėtojai. Supratau, kad pasipriešinti nepavyks.

– Tavo laikas baigėsi, – sušnypštė Eibas. – Bajoje ir Rusijoje. Grįžk į JAV, pasirūpinsiu viskuo, ko gali prireikti – pinigais, bilietais pirmąja klase.

Lėtai pasitraukiau atatupsta.

– Man nereikia nei tavo pagalbos, nei pinigų – vienas Dievas žino, iš kur jų gauni. – Pro šalį skubėjo žmonės ir aš pasislinkau į gatvės pusę tikėdamasi, kad Eibas neišdrįs pulti prie liudytojų. Gal ir kvaila, bet tarp žmonių pasijutau drąsiau. – Jau sakiau. Grįšiu tada, kai pati panorėsiu.

Eibas nužvelgė praeivius. Jis su sergėtojais atsitraukė. Veide sustingo šalta šypsena.

– O aš kartoju, kad galiu būti arba labai geras draugas, arba labai blogas priešas. Dink iš Bajos, kol netapau priešu.

Dideliam mano palengvėjimui jis apsisuko ir nuėjo. Nenorėjau, kad suprastų, kokią baimę man įvarė jo žodžiai.

Tą vakarą atsiguliau anksti. Staiga pradingo noras bendrauti. Pasklaidžiau žurnalą nesuprantama kalba, bet jaučiausi labai pavargusi. Tikriausiai išsekino pokalbiai su Marku ir Eibu. Pokalbis su Marku buvo labai panašus į pašnekesį su Viktorija ir vertė grįžti namo. Gudriai užslėpti Eibo grasinimai, atvirkščiai – skatino neprarasti budrumo pasilikus Rusijoje. Kažin kada trūks jo kantrybė ir jis liausis derėjęsis?

Užsnūdusi atsidūriau gerai pažįstamoje vietoje – Adriano sapne. Seniai jo nemačiau, todėl nusprendžiau, kad jis paklausė mano prašymo ir galiausiai atstojo. Kita vertus, šito prašydavau kaskart. Nuo paskutinio pokalbio praėjo nemažai laiko – teko pripažinti, kad savotiškai jo pasiilgau.

Sapnui Adrianas pasirinko Akademiją, medžiais apaugusią vietą netoli tvenkinio. Viskas žaliavo ir žydėjo, švietė saulė. Nusprendžiau, kad Adrianas kiek pagražino tikrąjį Montanos kraštovaizdį, bet jis galėjo daryti ką panorėjęs.

– Mažoji dampyre, – nusišypsojo jis. – Seniai nesimatėm.

– Maniau, mane pamiršai, – pasakiau sėsdamasi ant didelio akmens.

– Nė akimirką tavęs nepamirštu, – atsakė Adrianas, eidamas artyn. – Nors, tiesą pasakius, tikrai ketinau laikytis atokiau. Tik norėjau įsitikinti, kad esi gyva.

– Kaip matai, esu sveika ir gyva.

Adrianas nusišypsojo. Saulė auksino jo rudus plaukus.

– Tai puiku. Beje, atrodai geriau nei anksčiau. Aura kaip niekad ryški. – Jo akys nuo mano veido nuslinko ant rankų. Jis susiraukęs paėmė mano dešinę. – Kas čia?

Mūvėjau Oksanos žiedą. Nors be akutės, sidabras ryškiai spindėjo saulės šviesoje. Keistas dalykas tie sapnai. Žiedas lydėjo mane sapne ir skleidė tokią galią, kad net Adrianas ją pajuto.

– Amuletas su dvasios elemento kerais.

Matyt, Adrianui, kaip ir man, nebuvo atėjusi į galvą mintis apie dvasios kerus. Veide suspindo susidomėjimas.

– Ir jis turi gydomųjų galių? Sulaiko tamsą?

– Šiek tiek, – jo susidomėjimas mane trikdė. Nusimoviau žiedą ir įsidėjau į kišenę. – Amuletas padeda tik kurį laiką. Susipažinau su kita dvasios elemento valdytoja ir šešėlio pabučiuotu dampyru.