Райчел Мид - Kraujo pažadas

Netikėtai kai ką prisiminiau. Sykį Dimitrijus pakvietė lydėti į sergėtojų savaitgalio susitikimą Aidahe. Nors Aidahas manęs netraukė, pasinaudojau proga pabūti su juo. Jis įtikino mokyklos vadovybę, kad įgysiu naudingos patirties. Susitikimas vyko netrukus po Meisono mirties, Akademiją vis dar slėgė netekties skausmas. Jei atvirai, mane būtų išleidę bet kur.

Deja, per išvyką nebuvo laiko romantikai. Dimitrijus važiavo darbo reikalais, stodavom tik tada, kai būtinai reikėdavo. Praėjusį kartą atradome išžudytą visą morojų šeimą, todėl turėjau džiaugtis, kad šis pasivažinėjimas praėjo be nuotykių. Kaip paprastai Dimitrijus neleido vairuoti, nors tvirtinau, kad nuvežčiau mus dvigubai greičiau. O gal kaip tik dėl to ir neleido.

Sustojome degalinėje prisipilti degalų ir paskubomis užkąsti. Atsidūrėme nedideliame kalnų miestelyje, tokiame pat nuošaliame kaip ir Šv. Vladimiro akademija. Iš Akademijos giedromis dienomis galėdavai matyti kalnus, tačiau būti taip arti – visai kas kita. Rodės, galėjai viršūnę ranka pasiekti. Dimitrijus pylė benziną, o aš, nusipirkusi sumuštinį, nuėjau už degalinės pasigėrėti kalnais.

Nebuvo matyti jokių civilizacijos ženklų. Priešais driekėsi apsnigti pušynai, buvo tylu, tik vėjas retkarčiais atnešdavo greitkeliu pralekiančių mašinų gaudesį. Man vis dar skaudėjo širdį dėl Meisono ir persekiojo košmarai – sapnuodavau strigojus, kurie buvo mus pagrobę. Skausmas atlėgs dar negreitai, bet tą akimirką nuostabūs gamtos vaizdai mane nuramino.

Žiūrint į nepaliestą sniegą man į galvą šovė beprotiška mintis. Apsigręžiau, atsipalaidavau ir kritau į pusnį. Panirau į purų sniegą ir trumpai mėgavausi ramybe. Paskui pajudinau rankas ir kojas, sniege palikdama atspaudus. Nesikėliau, tik gulėjau ir žiūrėjau į skaisčiai mėlyną dangų.

– Ką čia darai? – paklausė Dimitrijus. – Atšals sumuštinis.

Ant manęs užkrito šešėlis. Pažvelgiau į ištįsusį siluetą. Buvo šalta, švietė saulė, jos spinduliai žaidė Dimitrijaus plaukuose. Jis pats panašus į angelą, dingtelėjo.

– Darau sniego angelą, – atsakiau. – Negi nežinai, kas tai?

– Žinau, bet kodėl taip darai? Turėtų būti šalta.

Vilkėjau žieminį paltą, mūvėjau kepurę ir pirštines, ryšėjau šaliką, todėl šalčio nejaučiau. Bet dėl sumuštinio jis teisus.

– Nelabai. Gal šiek tiek veidui.

Jis tik palingavo galva ir nusišypsojo.

– Sušalsi, kai grįši į automobilį ir pradės tirpti sniegas.

– Atrodo, labiau nerimauji dėl automobilio negu dėl manęs.

Dimitrijus nusijuokė.

– Nerimauju, kad visai sušalsi.

– Čia? Juk tai vieni niekai. – Pliaukštelėjau delnu per sniegą. – Eikš. Padaryk angelą ir tu, tada važiuosim.

Jis nepatikliai žiūrėjo į mane.

– Nori, kad ir aš peršalčiau?

– Noriu, kad pajustum malonumą. Palik savo pėdsaką Aidahe. Negi bijai šalčio? Jūs, sibiriečiai, turėtumėt būti atsparūs.

Dimitrijus atsiduso ir šiltai nusišypsojo.

– Ir vėl prilygini Sibirą Antarktidai. Aš iš pietų Sibiro. Ten oras toks pat kaip čia.

– Neišsisukinėk, – atšoviau. – Arba palik savo angelą, arba turėsi mane vilkte nuvilkti.

Dimitrijus tylėdamas žiūrėjo į mane – dingtelėjo, kad tikrai paims už kojų ir nutemps prie automobilio. Bet jo veidas buvo giedras ir atsipalaidavęs, akyse švietė švelnumas, nuo kurio pradėjo daužytis širdis. Staiga, nė neperspėjęs, jis krito į sniegą šalia manęs.

– O dabar, – pasakiau, nes jis gulėjo nejudėdamas, – pajudink kojas ir rankas.

– Aš moku daryti sniego angelus.

– Tai ko lauki? Kitaip tavo atspaudas labiau primins kreida apibrėžtą kūną nusikaltimo vietoje.

Dimitrijus nusijuokė, juokas sušildė šaltą žiemos orą. Galiausiai, dar šiek tiek paragintas, pajudino rankas ir kojas – paliko sniege savo angelą. Maniau, tuoj pat atsikels ir pareikalaus grįžti į automobilį, bet jis ir toliau gulėjo ant žemės, žiūrėjo į dangų ir į kalnus.

– Gražu, tiesa? – pasakiau. Man iš burnos virto garas. – Ne per daug skiriasi nuo slidinėjimo kurorto, bet… Šiandien jaučiuosi visai kitaip.

– Toks jau gyvenimas, – atsakė Dimitrijus. – Laikui bėgant tie patys dalykai įgyja kitą prasmę. Taip bus visą gyvenimą.

Jau norėjau paerzinti, kad jis niekaip negali apsieti be išmintingų pamokymų, bet paskui supratau, kad yra teisus. Kai įsimylėjau Dimitrijų, svaigau iš laimės, nieko kito nemačiau. Maniau, kad negalėčiau mylėti dar stipriau. Bet po Meisono mirties ir susidūrimo su strigojais viskas pasikeitė. Pamilau Dimitrijų kitaip, giliau. Pamačiusi, kokia trapi yra gyvybė, ėmiau jį branginti. Supratau, koks jis man svarbus ir kaip būtų skaudu jo netekti.

– Kaip manai, ar būtų smagu turėti ten trobelę? – parodžiau į vieną viršukalnių. – Miškuose, kur mūsų niekas nerastų.

– Man patiktų, bet tau ten būtų nuobodu.

Mėginau įsivaizduoti mudu laukinėje gamtoje. Nedidelė trobelė, židinys, lova… Nuobodu? Kažin.

– Nebūtų taip blogai, jei turėtume kabelinę ir internetą. Ir šildytuvą…

– Ak, Rouz… – Dimitrijus nesijuokė, bet jaučiau, kad šypsosi. – Nemanau, kad tau patiktų ramybė. Tau reikia veiklos.

– Nori pasakyti, man sunku sukaupti dėmesį?

– Anaiptol. Tik sakau, kad tavyje dega ugnis, verčianti kovoti už gėrį ir už tuos, kuriuos myli. Tai vienas nuostabių tavo bruožų.

– Tik vienas? – paerzinau, bet jo žodžiai mane sujaudino. Dimitrijus kalbėjo rimtai, jo įvertinimas man reiškė labai daug.

– Vienas iš daugelio, – paaiškino jis. Paskui atsisėdo ir pasižiūrėjo į mane. – Todėl apie trobelę galėsi pasvajoti tik senatvėje.

– Kokių keturiasdešimties?

Dimitrijus tik palingavo galva ir atsistojo, mano pokštą nuleido negirdomis. Tačiau jo akyse švietė tokia pat meilė, kokia skambėjo balse. Ir susižavėjimas. Supratau – kol Dimitrijus mane laikys gražia ir nuostabia, jausiuosi laiminga. Jis pasilenkė ir padavė man ranką.

– Laikas važiuoti.

Dimitrijus padėjo atsistoti. Trumpai pastovėjome susikibę už rankų, paskui ėmėme apžiūrinėti savo kūrinį. Du tobuli sniego angelai – vienas didesnis, kitas mažesnis. Saugodamasi, kad nesugadinčiau atspaudų, pasilenkiau ir nubrėžiau virš galvų horizontalias linijas.

– Kas čia? – paklausė Dimitrijus man atsitiesus.

– Aureolės, – paaiškinau šypsodamasi. – Tinkamos tokioms dieviškoms būtybėms kaip mudu.

– Ar ne per stipriai pasakyta?

Dar kiek pasigėrėjome savo angelais ir pasidžiaugėme jaukiu buvimu dviese. Mielai būčiau palikusi kalnuose kitokį, neišnykstantį pėdsaką, nes žinojau, kad pradėjus snigti mūsų angelai bus užpustyti.

Dimitrijus švelniai palietė man ranką ir netardami nė žodžio grįžome į automobilį.

Palyginti su tuo, kaip Dimitrijus žiūrėjo į mane kalnuose, ikonos angelo žvilgsnis pasirodė nykus ir neišraiškingas. Tegu neįsižeidžia.

Priėmę Šv. Komuniją, parapijiečiai sėdosi į vietas. Niekur nėjau, bet kelis popo žodžius supratau. Gyvenimas. Mirtis. Amžinas. Suvokiau prasmę. Galėjau kirsti lažybų, kad tarp jų buvo ir „prisikėlimas“. Atsidusau trokšdama, kad išties būtų taip paprasta nugalėti mirtį ir susigrąžinti mylimus žmones.

Pasibaigus pamaldoms apimta melancholijos išėjau su Belikovomis iš cerkvės. Pamačiau, kad žmonės keičiasi margučiais. Viktorija paaiškino, kad tokia tradicija. Aš taip pat gavau keletą margučių iš visai nepažįstamų žmonių ir pasijutau kalta, kad neturiu ką duoti mainais. Dar nusistebėjau, kaip reikės viską suvalgyti. Kiaušiniai buvo išmarginti – vieni tiesiog nuspalvinti, kiti išpiešti sudėtingiausiais raštais.