Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Nieko neplanuojant, – pasišaipė Karolina. – Negalvojant apie pasekmes.

– Mes stiprūs ir mokam kautis. To užtenka strigojams naikinti.

Tada supratau, ką norėjo pasakyti Markas. Denisas mąstė visai kaip aš, palikdama Šv. Vladimiro akademiją. Pabėgau neturėdama jokio plano, stačia galva puoliau į pavojų manydama, kad tik aš galiu tai padaryti. Tik aš galiu nužudyti Dimitrijų. Tik aš galiu sunaikinti jį užvaldžiusį blogį. Nė nesusimąsčiau, kaip tai padarysiu, juo labiau kad per treniruotes Dimitrijus mane dažniausiai įveikdavo. O tapęs strigojumi jis dar stipresnis ir greitesnis. Neturėjau jokių šansų laimėti, bet man buvo vis vien. Šventai tikėjau, kad turiu tai padaryti.

Kadaise viskas atrodė logiška, bet dabar, girdėdama tokius pat Deniso svaičiojimus, suvokiau, kad tai tikrų tikriausia beprotybė. Markas buvo teisus. Šių vaikinų tikslas kilnus – kaip ir manasis – bet tai savižudybė. Drąsos man niekad nestigo, bet kai netekau Dimitrijaus, mano pačios gyvybė tapo nebesvarbi. Dabar supratau, kad yra didžiulis skirtumas: ar žūti tuščiai, ar turint tikslą. Jei paaukosiu gyvybę tik dėl to, kad neturėjau plano, mano gyvenimas bus nieko vertas.

Prie mūsų priėjo popas ir kažką pasakė rusiškai. Sprendžiant iš jo balso ir veido išraiškos – paklausė, ar viskas gerai. Po pamaldų jis bendravo su parapijiečiais. Būdamas žmogus, neišmanė dampyrų politikos, bet tikriausiai pajuto, kad bręsta konfliktas.

Denisas dirbtinai nusišypsojo ir mandagiai atsakė. Popas linktelėjo ir nuėjo.

– Gana, – jam nutolus piktai tarė Karolina. – Traukit savais keliais. Tuoj pat.

Denisas įsitempė, aš irgi pasiruošiau kovai. Dingtelėjo, kad jis gali paleisti į darbą kumščius. Bet susitvardė ir atsigręžė į mane.

– Pirmiausia parodyk.

– Ką parodyti? – nesupratau.

– Tatuiruotes. Noriu pamatyti, kiek strigojų esi nužudžius.

Apstulbusi tylėjau – gal čia koks pokštas? Visų akys įsmigo į mane. Pasisukau ir pakėliau plaukus. Šalia mažyčių žaibo formos tatuiruočių buvo ir kita, reiškianti, kad dalyvavau mūšyje. Sprendžiant iš Deniso reakcijos, skaičius jį nustebino. Paleidau plaukus ir pažvelgiau jam į akis.

– Dar ko nors? – šaltai paklausiau.

– Tu tik gaišti laiką, – galiausiai tarė Denisas, rodydamas į mano draugus. – Su jais. Šiame miesteliūkšty. Važiuojam į Novosibirską. Mes tau padėsim pasiekti tikslą.

– Aš pati sprendžiu, ką daryti. O jūsų, kiek atmenu, paprašė keliauti sau.

Sulaikiau kvapą ruošdamasi grumtis, bet trijulė atsitraukė. Denisas paskutinįkart nuvėrė mane žvilgsniu.

– Gerai žinai, kad tau reikia ne šito. Kai persigalvosi, susirask mus: Kasakovos 83. Išvykstam rytoj saulei patekėjus.

– Išvyksit be manęs, – atkirtau.

Nuo Deniso šypsenos nugara perbėgo šiurpas.

– Dar pažiūrėsim.

KETURIOLIKTAS

PO SUSITIKIMO SU DENISU jaučiausi labai sutrikusi. Kaip tik tokių dampyrų liepė vengti Markas. Išvydusi Denisą supratau, kas manęs laukia, jei nepasisaugosiu. Bet aš ne tokia, kaip Denisas… o gal tokia? Juk aš nerizikavau aklai. Turėjau tikslą – ištesėti Dimitrijui duotą pažadą. O gal tai savižudybė ir aš tik apgaudinėju save manydama, kad siekiu kilnaus tikslo?

Mano apmąstymus nutraukė Viktorija. Vakare, kai visa šeima sėdėjo svetainėje po gausių pietų, ji nekaltai paklausė mamos:

– Ar galiu nueiti pas Mariną? Ji rengia vakarėlį prieš grįžtant į mokyklą.

Oho! Matyt, Eibas su alchemikais ne vieninteliai turi paslapčių. Žvilgtelėjau į Viktoriją, paskui į Oleną svarstydama, kuo tai baigsis. Olena ir Ieva mezgė, bet Ieva nė nepakėlė akių – Viktorija paklausė angliškai. Olena susimąstė.

– Rytoj tau anksti keltis.

– Žinau, bet galėsiu pamiegoti autobuse. Visi eina į vakarėlį.

– Tai dar nieko nereiškia, – susiraukė Olena.

– Rytoj visi bus pavargę, – šypsodamasi nenusileido Viktorija.

– Šiandien tavo paskutinis vakaras su Rouz.

– Pasišnekėsim, kai grįšiu.

– Ir dar ilgiau naktinėsi?

– Nenaktinėsiu. Pažadu grįžti iki antros nakties.

– Apie tai negali būti nė kalbos. Grįši iki vidurnakčio. – Olena vėl ėmėsi mezginio. Matyt, tai reiškė sutikimą.

Viktorija žvilgtelėjo į laikrodį. Beveik pusė devynių. Iš veido mačiau, kad komendanto valanda jos nedžiugina, bet, matyt, nusprendė tenkintis tuo, ką gavo. Einant iš kambario Karolina keistai nužvelgė seserį, bet nieko nepasakė. Sonia su Pavelu, užsižiūrėję televizorių, mūsų nė nepastebėjo. Reikia išsiaiškinti, kas čia dedasi.

– Pasakok, – pasakiau pradėjus lipti laiptais. – Maniau, neisi pas Mariną?

Viktorija išsišiepė ir įsitempė mane į miegamąjį. Neseniai sužinojau, kad anksčiau čia buvo Dimitrijaus miegamasis. Ten būdama norėdavau veidu įsikniaubti į patalus, tarsi jie būtų išsaugoję jo kūno kvapą ir šilumą. Nesvarbu, kad patalynė buvo skalbta jau šimtus kartų.

– Aš ir neisiu. – Viktorija ėmė raustis spintoje ir išsitraukė trumputę raudoną suknelę. Ji buvo iš elastinės, išryškinančios figūrą medžiagos. Buvau sukrėsta, kad ketina ją vilktis. Drabužis atrodė kekšiškai.

– Tu juokauji?

Pasirodo, ne. Viktorija nusimovė džinsus, nusivilko marškinėlius ir užsitempė suknelę. Ji tiko, bet pernelyg išryškino kūno formas. Viktorijos krūtinė buvo ne tokia iškili kaip mano, bet su tokiu drabužiu vis tiek atsiskleidė visos grožybės.

– Na gerai, – griebiau jautį už ragų. – Kuo jis vardu?

– Rolanas. Ak, Rouz, jis nuostabus. O šįvakar paskutinis kartas, kai pamatysiu jį prieš grįždama į mokyklą.

Nežinojau, ar džiaugtis dėl jos, ar liūdėti dėl Nikolajaus. Tikriausiai Rolanas kaltas, kad ji nekreipė į Nikolajų nė menkiausio dėmesio – aiškiai buvo įsimylėjusi kitą vaikiną. Bet tokia suknelė…

– Tikriausiai jis tau labai patinka, – sausai tarstelėjau.

Viktorija išpūtė akis.

– Gal nori su juo susipažinti?

– Nenorėčiau jums trukdyti…

– Netrukdysi. Galėsi tik pasisveikinti.

Nenorėjau kištis, bet… Buvo smalsu pamatyti vaikiną, privertusį taip apsirengti. Be to, Viktorijos makiažas irgi vertė sunerimti: juodu pieštuku apvedžiotos akys ir ryškiai raudonai išdažytos lūpos. Taigi sutikau susipažinti su Rolanu ir mes kaip galėdamos tyliau išsmukom iš namų. Nors ir pridengusi suknelę paltu, Viktorija neturėjo nė menkiausio noro susitikti motiną.

Patraukėm į miestą, kiek paėjėjusios atsidūrėm prie apleisto sandėlio miesto pakrašty. Aplink nė gyvos dvasios, tik prie durų sukryžiavęs rankas stovėjo aukštas dampyras. Viktorija stabtelėjo netoliese ir pasakė, kad reikės palaukti. Netrukus pasirodė grupelė įvairaus amžiaus morojų vyrų. Dampyras nužvelgė juos vertinamu žvilgsniu ir atidarė duris. Pasigirdo tranki muzika, užsidarius durims viskas nutilo.

– Štai kur slaptasis Bajos dampyrių pasaulis, – sumurmėjau.

Viktorija manęs neišgirdo, bet staiga jos veidas nušvito.

– Štai ir jis!

Ji parodė du artėjančius vaikinus. Abu morojai. Kas būtų pamanęs? Paslaptingasis Viktorijas draugas – ne dampyras. Tai neturėjo labai stebinti, bet jos apranga man vis tiek labai nepatiko. Viktorija jį karštai apkabino, paskui mus supažindino. Rolano draugas buvo vardu Sergėjus, jis mandagiai nusišypsojo ir nuskubėjo į vidų, ten jo tikrai laukė mergina.

Teko pripažinti – Rolanas buvo tikras gražuolis. Tamsiai rudi plaukai švelnūs ir banguoti, žalios akys skausmingai priminė Adrianą. Jis kerinčiai nusišypsojo Viktorijai. Viktorijos veide buvo matyti toks pat susižavėjimas, koks, žvelgiant į ją, atsispindėdavo Nikolajaus akyse.