Райчел Мид - Kraujo pažadas

Rolanas suėmė Viktorijos rankas ir pabučiavo, vieną, paskui kitą. Žalios akys žvelgė į ją, lūpos šnabždėjo žodžius, kurių nesupratau. Ji nuraudo ir kažką atsakė rusiškai. Ir be vertimo suvokiau, kad jie flirtuoja. Tebesišypsodamas Rolanas pažvelgė į mane ir nors jau buvome supažindinti, tarsi pamatė pirmą kartą – ir susidomėjo.

– Tu ne vietinė, tiesa?

Viktorija jį apkabino ir priglaudė galvą prie krūtinės.

– Rouz viešnia. Šeimos draugė.

– Prisiminiau. Girdėjau apie tave. Nesitikėjau, kad strigojų žudikė bus tokia graži.

– Profesinė liga, – pasakiau šaltai.

– Ar grįši į mokyklą su Viktorija?

– Ne. Dar kurį laiką pabūsiu čia, – atsakiau nežinodama, ar „kuris laikas“ reiškia vieną valandą ar vienus metus.

– Hmm… – numykė Rolanas. Jis pažvelgė į Viktoriją ir pabučiavo plaukus, pirštais perbraukė kaklą. Kiti žodžiai buvo skirti jai:

– Džiaugiuosi, kad atėjai susitikti prieš išvažiuodama. Nežinau, kaip ištversiu be tavęs taip ilgai.

Viktorija nušvito.

– Negalėjau išvykti nepasimačiusi su tavim… – ji nutilo nebegalėdama ištarti nė žodžio, o kai draugas pasilenkė prie jos, vieną ranką tebelaikydamas ant kaklo, jau pamaniau, kad pradės glamžytis mano akivaizdoje.

Laimė, jų glamones nutraukė kitos dampyrės pasirodymas. Viktorija atsiplėšė nuo Rolano ir apkabino merginą. Matyt, jos buvo ilgai nesimačiusios, nes ėmė greitakalbe šnekučiuotis rusiškai, visiškai pamiršusios mudu su Rolanu. Išsilaisvinęs iš Viktorijos glėbio jis atsigręžė į mane.

– Kai Viktorija grįš į mokyklą, pasijusi vieniša. Gal tau aprodyti miestą?

– Ačiū, jau viską mačiau.

Rolanas ir toliau šypsojosi.

– Aišku. Tai gal tada galėtume… šiaip susitikti?

Neįtikėtina. Ką tik grabinėjo Viktoriją, o dabar jau kuria planus, ką veiks su manim, kai tik ji išvažiuos. Pasišlykštėjusi suėmiau save į rankas, kad neiškrėsčiau kvailystės.

– Nemanau, kad čia užtruksiu.

Nusprendžiau, kad merginos jam retai kada atsakydavo. Jis susiraukė ir jau norėjo kažką atkirsti, bet grįžo Viktorija ir apsivijo jį rankomis. Rolanas sutrikęs dirstelėjo į mane, paskui pasitelkęs visą žavesį dėmesį nukreipė į Viktoriją. Ji nieko nepastebėjo. Juodu mėgino įtraukti į pokalbį mane, tačiau buvo aišku, kad aš čia reikalinga kaip šuniui penkta koja. Net jei Rolanas manim susidomėjo, Viktorija lengvesnis taikinys, be to, rytoj ji išvyksta. Pajutau šleikštulį. Ėmiau suprasti, kas čia dedasi. Prie klubo rinkosi morojai vyrai ir dampyrės merginos, visos apsirengusios panašiai kaip Viktorija. Kraujo kekšių irštva. Staiga slapta Bajos dampyrių bendruomenė prarado žavesį.

Labiausiai troškau iš ten dingti. Pasitaisau: dingti ir išvesti Viktoriją, net jei tektų ištempti ją už plaukų. Rolanas – tikras šlykštynė, nenorėjau jos palikti su tuo morojumi. Deja, jie neketino stovėti gatvėje – ruošėsi eiti į vidų, kur užsiims velniai žino kuo.

– Viktorija, – stengiausi kalbėti ramiai, – ar tikrai nenori grįžti namo pasišnekėti? Rytoj tavęs nebepamatysiu.

Ji sudvejojo, paskui papurtė galvą.

– Rolano irgi nepamatysiu. Bet pažadu užsukti pas tave, kai tik grįšiu. Galėsim kalbėtis visą naktį, mama neprieštaraus.

Nenumaniau, kaip ją iš ten ištraukti. Rolanas pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad jų nepalieku. Jis norėjo eiti į vidų. Įdomu, kas ten? Šokių aikštelė? Miegamieji? Gal reikėtų nueiti pasižiūrėti, nepaisant to, kad esu netinkamai apsirengusi? Tiesą sakant, kaip tik normaliai apsirengusi, palyginti su kitomis merginomis. Bet neprisiverčiau. Visą gyvenimą man buvo kalama į galvą, kad kraujo kekšės ir jų gyvenimo būdas – didžiausias nuopuolis. Nežinojau, ar Viktorija ketina tapti kraujo kekše – tikėjausi, kad ne – bet negalėjau ten kelti kojos. Iš principo.

Skaudama širdimi nulydėjau juos akimis svarstydama, kur išleidau savo draugę. Trumputė suknelė, tai, kaip ji kariasi Rolanui ant kaklo… Visa tai privertė mane susimąstyti. Gal Bajos ramybė tėra apsimestinė? Gal Viktorija – mergina, vadinusi mane seserimi, visai ne tokia, kokia apsimeta? Sutrikusi apsigręžiau ir… atsitrenkiau į Eibą. Dar kartą.

– Po velniais! – riktelėjau. Šįvakar jis vilkėjo smokingą, ryšėjo pilką šilkinę kaklaskarę. – Tu mane persekioji? – Kvailas klausimas. Aišku, persekioja. Tikėjausi, šventinė apranga reiškia, kad šiandien mane paliks ramybėj. Sergėtojai taip pat buvo pasipuošę. Dingtelėjo, ar tik ši vieta nesusijusi su jo nelegalia veikla. Gal jis koks suteneris, tiekiantis morojams kraujo kekšes? Kita vertus, kiek mačiau, tų merginų nereikėjo versti.

Eibas nusišypsojo erzinamai, kaip tikras visažinis.

– Tavo draugės laukia įdomus vakaras. Nemaniau, jog Viktorijos kojos tokios dailios. Bet suknelė tokia trumpa, kad visi jas pamatys.

Sugniaužiau kumščius.

– Nedrįsk taip apie ją šnekėti, seni.

– Nepasakiau nieko, ko nepastebėjo kiti, ypač jaunasis Rolanas.

– Nieko apie juos nežinai, – deja, tie žodžiai neįtikino manęs pačios. Eibas tai aiškiai suprato.

– Visos dampyrės prisiekinėja, kad joms taip nenutiks. Bet visoms nutinka. Ir tau taip nutiks, jei čia pasiliksi.

– Pagaliau, – sarkastiškai nusišypsojau. – Štai ir sulaukėme pirmojo grasinimo. Išvyk iš šalies arba nutiks labai negeri dalykai.

Eibas mostelėjo į duris, pro kurias ėjo morojai ir dampyrės.

– Jei čia pasiliksi, man nereikės nė piršto pajudinti. Veltui iššvaistysi gyvenimą vykdydama Olenos Belikovos užduotis. Puodai taps tavo gyvenimo ašimi.

– Jos – geros moterys, – susiraukiau. – Nesityčiok.

– To neneigiu, – jis pasitaisė kaklaskarę. – Geros tai geros, bet tavo vieta ne čia. Tik apgaudinėji save. – Eibo balsas sugriežtėjo. – Tave čia atvedė praradimo skausmas. Netekai vaikino, o draugai neteko tavęs. Dabar mėgini nuraminti sąžinę įtikinėdama save, kad čia tavo šeima, čia tavo namai. Bet tai netiesa.

– Jie gali tapti mano namais, – nors pati tuo abejojau, prigimtis vertė priešgyniauti.

– Tavo vieta ne Bajoje, – jo tamsios akys žybtelėjo. – Tau lemtas geresnis gyvenimas. Esi reikalinga Akademijai ir Dragomirų princesei.

– Kaip, po velniais, sužinojai apie Lisą? Kas tu toks? Kam dirbi? Ko nori iš manęs? – vos tvardžiausi ir pati savimi bjaurėjausi. Išgirdus minint Lisą manęs vos neištiko isterija.

– Aš paprasčiausias stebėtojas. Matau, kad čia veltui gaišti laiką. Toks gyvenimas ne tau, Rouz. Tavo namai Amerikoje. Visi kalba, kad iš tavęs išeis puiki sergėtoja. Ar žinai, kokia garbė saugoti paskutinę Dragomirų palikuonę? Gyventum tarp elito, tarp galingųjų. Būtum puikiai aprūpinta ir gerbiama. Tavęs laukia stulbinama karjera, dar ne vėlu ją susigrąžinti.

– Kas tu toks, kad aiškintum, kaip gyventi? Girdėjau, tavo rankos suteptos krauju, Žalty. Taigi nesi man tinkamiausias pavyzdys. Beje, kuo užsiimi?

– Savais reikalais. Ir kaip tik dėl to, kad gyvenu tokį gyvenimą, turėtum manęs paklausyti, viską mesti ir grįžti namo.

Koks pasitikėjimas! Koks įžūlumas!

– Ten nebe mano gyvenimas, – atsakiau šaltai.

Eibas garsiai nusikvatojo.

– Tai gal čia tavo gyvenimas? Nori tapti kraujo kekše kaip tavo draugė?

– Nevadink jos taip! – riktelėjau. – Man nusispjaut, kad esi apsistatęs sergėtojais. Dar žodis apie Viktoriją, ir tu prisiprašysi.

Jis nė nemirktelėjo.

– Sutinku, persistengiau. Ji ne kraujo kekšė. Dar ne. Bet nedaug trūksta. Kaip jau sakiau, galiausiai visos dampyrės taip baigia. Ir net jei tavim nepasinaudos Rolanas Kisliakas – užtat pasinaudos Viktorija, kaip ir jos seserimi, – vis tiek galiausiai liksi viena su vaiku, o tam tu per jauna.