Райчел Мид - Kraujo pažadas

Po pamaldų niekas neskubėjo namo. Draugai ir artimieji glėbesčiavosi ir dalijosi naujienomis. Stovėjau šalia Viktorijos ir mėginau suprasti pokalbį, kuris vyko čia rusiškai, čia angliškai.

– Viktorija!

Atsigręžusios pamatėm prie mūsų žingsniuojantį Nikolajų. Jis mums – tai yra Viktorijai – plačiai nusišypsojo. Vilkėjo žaliais marškiniais, ryšėjo tamsiai žalią kaklaraištį – atrodė stulbinamai. Pažvelgiau į Viktoriją – ar jai tai padarė įspūdį? Deja. Jos šypsena buvo mandagi, apsidžiaugė jį pamačiusi, bet žvilgsnis buvo visai neromantiškas. Vėl prisiminiau paslaptingąjį draugą.

Su Nikolajumi atėjo keletas vaikinų, kuriuos buvau sutikusi anksčiau. Jie su manim pasisveikino. Kaip ir Belikovos, regis, apsiprato su mintimi, kad čia pasiliksiu.

– Tai ateisit į Marinos vakarėlį? – paklausė Nikolajus.

Buvau ir pamiršusi. Tenai mane kvietė pačią pirmą dieną, vos susipažinome. Tada Viktorija sutiko, bet dabar, mano nuostabai, papurtė galvą.

– Negalim. Šeimyniniai reikalai.

Tai bent naujiena. Dingtelėjo, kad galbūt ko nors nežinau, bet šią mintį tuoj pat atmečiau. Nujaučiau, kad Viktorija meluoja, bet, nenorėdama išduoti draugės, tylėjau. Nikolajus aiškiai nuliūdo, net gaila buvo žiūrėti.

– Tikrai? Mums tavęs trūks.

Viktorija gūžtelėjo pečiais.

– Pasimatysim mokykloj.

Jo tai nepaguodė.

– Taip, bet…

Staiga Nikolajus sužiuro mums už nugarų. Vaikinas susiraukė. Mudvi su Viktorija atsigręžėm, pajutau, kaip ji įsitempė.

Artinosi trys vaikinai, dampyrai kaip ir mes. Nepastebėjau nieko keisto – tik pašaipias šypsenas nepažįstamųjų veiduose – bet visi dampyrai ir morojai į juos žvelgė su nerimu, sutrikę. Trijulė sustojo prie mūsų.

– Taip ir maniau, kad tu čia, Kolia, – pasakė vienas. Jo anglų kalba buvo nepriekaištinga, bet man prireikė kelių akimirkų suvokti, kad jis kreipėsi į Nikolajų. Iki šiol neperpratau, kaip trumpinami rusiški vardai.

– Nežinojau, kad grįžai, – šaltai atsakė Nikolajus.

Atidžiai į juos žiūrėdama išvydau šiokį tokį panašumą. Abu liekni, rudaplaukiai. Greičiausiai broliai.

Nikolajaus brolis nužvelgė mane. Jis nežinia kodėl apsidžiaugė.

– O tu tikriausiai toji nepažadėtoji amerikietė. – Nenustebau, kad jis žino, kas aš tokia. Po Dimitrijaus šermenų visi kalbėjo apie amerikietę, kovojančią su strigojais, bet neturinčią nei sergėtojų, nei mokyklos ženklo.

– Rouz, – prisistačiau. Nežinojau, ko jiems reikia, bet neketinau rodyti baimės. Nikolajaus brolis, regis, tai įvertino ir paspaudė man ranką.

– Denisas. – Jis pristatė savo draugus. – Artūras ir Levas.

– Kada atvykot? – paklausė Nikolajus, nė kiek nesidžiaugdamas susitikimu.

– Šįryt. – Denisas pasisuko į Viktoriją. – Girdėjau apie tavo brolį. Užjaučiu.

Viktorijos veidas suakmenėjo, bet ji mandagiai linktelėjo.

– Ačiū.

– Ar tiesa, kad jis žuvo gindamas morojus?

Nors Deniso balse pašaipos neišgirdau, mano įtarimus patvirtino Karolina. Nė nepastebėjau, kaip prisiartino. Ji irgi visai neapsidžiaugė pamačiusi Denisą.

– Jis žuvo kovodamas su strigojais, kaip didvyris.

Denisas tik gūžtelėjo pečiais.

– Šiaip ar taip, Dimitrijus negyvas. Esu tikras, morojai ilgai šlovins jo vardą.

– Taip ir bus, – atkirtau. – Jis išgelbėjo nemažai morojų, beje, ir dampyrų.

Denisas skvarbiai mane nužvelgė.

– Girdėjau, ir tu ten buvai. Abudu buvote pasiųsti į pražūtingą mūšį.

– Jis buvo ne pražūtingas. Mes jį laimėjom.

– Ar Dimitrijus sakytų tą patį, jei būtų likęs gyvas?

Karolina sukryžiavo ant krūtinės rankas.

– Jei ketini pradėti peštynes, susirask kitą vietą, čia – šventorius. – Keista. Susipažinusi su ja pamaniau, kad ji švelni ir moteriška. Bet šią akimirką Karolina kaip niekad priminė Dimitrijų. Ji spinduliavo jėga ir ryžtu apsaugoti artimuosius, kautis su priešais. Tiesa, tie vaikinai nebuvo priešai, bet kas jie tokie, taip ir nesupratau.

– Mes tik šnekamės, – atsakė Denisas. – Noriu suprasti, kas nutiko tavo broliui. Patikėk, jo mirtį laikau tragedija.

– Dimitrijus nesigailėtų, – pasakiau. – Jis žuvo kovodamas už savo įsitikinimus.

– Gindamas tuos, kuriems jo atsidavimas savaime suprantamas?

– Netiesa.

– Nejaugi? – Denisas kreivai šyptelėjo. – Tai kodėl pati netapai sergėtoja? Žudai strigojus, nors neturi Pažado ženklo. Nei mokyklos ženklo, kiek teko girdėti. Kodėl nestoji ginti morojų?

– Denisai, – susinervinęs įsiterpė Nikolajus. – Būk geras, eik sau.

– Ne su tavim kalbu, Kolia. – Deniso akys buvo įsmeigtos į mane. – Mėginu suprasti Rouz. Ji žudo strigojus, bet nepanoro tapti sergėtoja. Ji ne tokia kaip jūs, minkštaširdžiai. Gal ji panašesnė į mus?

– Ji ne tokia kaip jūs, – greitai atkirto Viktorija.

Tada viską supratau. Nugara perbėgo šiurpas. Čia dampyrai, apie kuriuos kalbėjo Markas. Nepažadėtieji. Sergėtojais netapę klajokliai, kovojantys su strigojais. Man nėra ko jų bijoti. Tam tikru atžvilgiu Denisas teisus, esu tokia pat kaip jie. Tačiau… nuo jų sklido bloga energija.

– Tai ko atvykai į Rusiją? – paklausė vienas Deniso draugų, jau buvau spėjusi pamiršti jo vardą. – Kelionė ilga. Privalėjai turėti rimtą priežastį.

Viktorija užsikrėtė sesers pykčiu.

– Ji atvyko papasakoti apie Dimką.

Denisas nenuleido nuo manęs akių.

– O aš manau, kad ji atvyko medžioti strigojų. Rusijoje jų daugiau negu Valstijose.

– Jei būtų norėjusi medžioti strigojus, nebūtų trenkusis į Bają, kvaily, – atkirto Viktorija. – Būtų apsigyvenusi Vladivostoke, Novosibirske ar panašiai.

Novosibirskas. Kadaise jau girdėjau… Bet kur? Paskui prisiminiau. Jį minėjo Sidnė. Novosibirskas – didžiausias Sibiro miestas.

Denisas kalbėjo toliau:

– Gal Rouz tiesiog važiavo pro šalį? Gal norės prisidėti prie mūsų? Rytoj išvykstam į Novosibirską.

– Dėl Dievo meilės! – riktelėjau. – Baikit kalbėti taip, lyg manęs čia nebūtų. Beje, kurių galų turėčiau vykti su jumis?

Deniso akys karštligiškai sužibo.

– Tenai yra ką medžioti. Daugybė strigojų. Važiuojam kartu, galėsi mums padėti.

– Ir kiek jūsų ketina grįžti iš tos medžioklės gyvi? – griežtai paklausė Karolina. – Kur Timoša? Kur Vasilijus? Kaskart jūsų vis mažėja. Kurio eilė dabar? Kurio šeimai teks gedėti?

– Bepiga tau kalbėti, – atkirto vienas iš trijulės. Regis, Levas. – Sėdi rankas sudėjus, o mes kovojam dėl tavo saugumo.

Karolina metė į jį pasišlykštėjimo kupiną žvilgsnį. Prisiminiau, kad ji susitikinėja su sergėtoju.

– Be reikalo rizikuojat gyvybe. Jei tikrai norėtumėt mus apsaugoti, liktumėt čia ir gintumėt savo šeimas. O jei norit persekioti strigojus, dėkitės prie sergėtojų, jie bent turi šiek tiek proto.

– Sergėtojai nemedžioja strigojų! – riktelėjo Denisas. – Jie tik laukia puolimo ir keliaklupsčiauja prieš morojus.

Liūdniausia, kad jo žodžiuose buvo nemažai tiesos.

– Padėtis keičiasi, – pasakiau. – Jau kalbama, kad nuo strigojų reikėtų ne tik gintis, bet ir su jais kovoti. Ir kad kovose turėtų dalyvauti patys morojai. Galėtum prisidėti.

– Taip, kaip tu? – nusijuokė Denisas. – Vis dar nepaaiškinai, kodėl esi čia, o ne Akademijoje. Kitiems gali sakyti ką nori, bet aš žinau, ko čia atvykai. Matau iš akių. – Išvydusi jo keistą, karštligišką žvilgsnį, kone tuo patikėjau. – Norėdama sunaikinti blogį turi tai padaryti pati. Surasti strigojus ir vieną po kito išžudyti.